Giedrius Savickas įsitikinęs – gyvenimas yra vakarėlis, į kurį jis buvo pakviestas dalytis. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ teatro ir kino aktorius dalijasi įžvalgomis apie tai, kodėl Lietuvoje jam sunku susipažinti su tikruoju savimi, kaip jo asmenybę pripildo žmona ir kodėl kartais žmogui labiausiai trūksta tik pokalbio su savimi.
– Kaip tu žiūri į pinigus?
– Man tai yra svarbus dalykas. Yra toks keistas jausmas, labai priklauso, kur uždirbi pinigus ir kaip juos uždirbi. Man labai smagu gauti 50 Eur už plytų nešiojimą, bet 3 tūkst. eurų už pasirodymą – ne tas pats. Pinigai turi energiją.
Aš nevedu renginių, nes jei man už juos mokėtų labai daug, neatlaikyčiau atsakomybės, bet nemokamai juos vesti aš galiu. Niekas tau neuždeda šios atsakomybės, tik tu pats. Tu pats labai susireikšmini ir galvoji, kad jie galvoja, už kokią sumą atvyksi pas juos.
– Kaip žmonės tave mato?
– Linksmą, kartais ir liūdnoką, viską jie mato. Aš save labai suprantu išvažiavęs iš Lietuvos, nes Lietuvoje gali būti daug saviapgaulės, čia mane pažįsta, čia su manimi gal elgiasi maloniau. Koks esu iš tikrųjų, pamatau už Lietuvos sienų – ar esu malonus, ar gerai juokauju, ar esu draugiškas.
– Kur slypi negatyvaus žmogaus šaknys?
– Negatyvo yra labai daug. Aš daug keliauju po pasaulį, diskutuoju su žmonėmis, kartais tokiais, kurie yra labai skirtingi ir turi visai kitokią nuomonę nei aš, bet mes vėliau einame atsigerti alaus. Gal tai priklauso nuo švietimo – kaip į mus žiūri mokykloje. Aš mokykloje negalėjau diskutuoti, neturėjau tokios galimybės, kai mokytoja pasako: „Tu nežinai, poetas pasakė kitaip“, tai reiškia, kad diskusija baigėsi.
Savo interpretacijas galėdavau užrašyti penkiais žodžiais, bet būdavo privaloma aprašyti penkiais puslapiais. Kodėl? Nes mokytoja paskaitė taip vadovėlyje. Turėjome mokytoją iš Amerikos. Po metų jau visi pradėjome kalbėti angliškai, nes kitaip su ja negalėjome susišnekėti. Jai mūsų klaidos buvo nesvarbios, jai svarbi buvo esmė.
– Ar tu kartais pasikalbi su savimi?
– Labai dažnai vakarais pasiaiškinu dalykus pats su savimi. Aš atsigulu ir pasikalbu su sąžine, paklausiu – gal galima ką nors padaryti geriau, gal galima dėl ko nors nesinervinti. Šis įprotis atėjo iš aktorystės, dabar ten, iš vidaus, galiu ištraukti labai daug dalykų.
Aš nežinau, ar mes per daug gerai gyvename, iš kur tai kyla. Pastebiu, kad labai daug žmonių kalba apie tai, ko jie nemėgsta. Sako: „Aš į šitą restoraną nevaikštau, šitos muzikos neklausau, į Palangą nevažiuoju, televizoriaus nežiūriu.“ Man įdomu, ką jie daro – nes jie taip ir nepasako. Kalboje yra labai daug „ne“, nes lyg nedarydamas kažko, tu save pakeli, bet gal tu iš tikrųjų tiesiog nieko nedarai.
– Kam tu skiri savo gyvenimą?
– Visų pirma tai tikrai sau, myliu save. Dabar myliu save labiau nei anksčiau, tačiau aš tikiu, jei moku mylėti save, tai ir žmoną moku mylėti. Aš niekada sau neuždaviau klausimo – kam aš gyvenu. Atėjau į gerą vakarėlį, nes buvau užrašytas į sąrašą ir puiku, leidžiu tam vakarėliui vykti, jis yra puikus.
– Ar tau neatrodo, kad gyvenimas tave myli ir tau sekasi?
– Esu tikintis žmogus, vieną kartą pagalvojau, kad ir manimi tiki. Man duoda daug dovanų – neįtikėtina. Esu labai daug ko gavęs, labai daug ko ir nepastebėjęs, bet manau, kad dar pastebėsiu, man davė tiek daug į priekį. Nenoriu mirti, nes matau, kiek namie dar yra knygų ir kompiuterinių žaidimų, žinau, kiek dar kelionių liko.
– Ar savo santykiuose turi taisyklių?
– Reikia sustoti, pergalvoti ir suprasti, ką gavai. Man mano žmona yra dovana – neįtikėtina. Pagalvoti, kas būtų be jos, aš nenorėčiau. Man, kaip Giedriui, kaip žmogui, būtų blogiau. Ji man padeda skleistis ir būti. Mano žmona yra labai protinga, man labai patinka, kad ji kartais vienu sakiniu man pasako viską, ką reikia žinoti, nuleidžia mane ant žemės.
Kartais tikrai grįžtu namo kaip ponaitis – o ką daryti, jei ploja 1 000 žmonių. Dėl ko anksčiau žmonės darydavo balius, dabar jau mažai to vyksta, bet po spektaklio juk norisi truputį atšvęsti, nes įvyko įvykis – plojo, dovanojo dovanas. Mano žmona niekada nepriima tų gėlių.
– Ką tu gauni iš susitikimų su žmonėmis miestuose, miesteliuose, mokyklose?
– Aš atsigaunu, po jų labai gerai jaučiuosi. Tikrai būna, kad tingiu važiuoti, bet sėdu ir važiuoju. Kai man skambina, aš visada sutinku, važiuoju, vasaromis nedirbu, bet važiuoju į stovyklas, aš šnekuosi – esu kaip Remigijus Žemaitaitis. Kažkas turi važiuoti, aš neturiu kainos – neturite, neduokite.
Aš sakau – klauskite, apie ką tik norite, apie visas nesėkmes, nuklydimus, aš gyvenime nieko neslepiu. Aš galiu pasidalinti viskuo ir būna labai gera, kai močiutės apsikabina, atneša obuolių, medaus, sūrio.
Viso pokalbio klausykite čia:
