Kol kiti mokiniai leisdavo pinigus bandelėms, ji juos taupė vintažiniams radiniams. Šiandien Solveiga Pranckūnė specialiai vyksta į Europos miestus ieškoti išskirtinių drabužių ir sako, kad didžiausia vertė yra ne kaina, o atradimo jausmas.
Vintažinius daiktus bei drabužius S. Pranckūnė pradėjo medžioti dar vaikystėje, o paauglystėje jos hobis peraugo į tikrą aistrą. Moteris juokiasi, kad mokykloje ji taupydavo pietums skirtus pinigus tam, kad juos galėtų išleisti kitam vintažiniam daiktui.
„Už šį hobį, aistrą ir gyvenimo būdą esu dėkinga savo mamai. Anksčiau eiti į dėvėtų drabužių parduotuves buvo gėdinga, tais laikais tai reiškė, kad esi nepasiturintis žmogus, reikės slėptis nuo kaimynų.

Mes gyvenome labai padoriai, mūsų šeima galėjo sau leisti naujus drabužius, bet mano mama buvo labai azartiška, ji labai mėgo dėvėtų drabužių parduotuves, kartu eidavau į jas nuo vaikystės, ieškodavau ten drabužių lėlėms. Paauglystėje suvokiau, kad save išreiškiu per rūbus, tai yra mano aistra“, – pasakoja S. Pranckūnė.
Solveiga augo Marijampolėje, tačiau pabaigusi mokyklą ji persikraustė į Kauną studijuoti anglų kalbos. Nors jos gyvenimo kryptis pasikeitė, paauglystės aistra drabužiams visuomet liko didele gyvenimo dalimi. Dabar Solveiga nuolat naršo Vakarų Europos dėvėtų drabužių butikuose, ieškodama išskirtinių daiktų ir aukštosios mados gaminių.
„Drabužių ieškodavau ir Lietuvoje, tačiau atsigręžiau į užsienį, kai pradėjau vykti ten atostogauti. Dabar specialiai vykstu į vintažo keliones. Negaliu pasakyti, kad jos atneša didelę finansinę vertę, bet tai yra man malonumas“, – priduria ji.

Vintažo medžiotoja sako, kad kokybiškų drabužių galima rasti visur, tačiau Milano ir Paryžiaus radiniai jai visuomet yra gerokai įdomesni.
„Man smagu ten pasikuisti, nes asortimentas ten tikrai daug įdomesnis. Lietuvoje nuėjus į dėvėtų drabužių parduotuvę, reikia stipriai viską peržiūrėti – ten daug greitosios mados.
Italijoje dauguma daiktų yra itališkų, Prancūzijoje – prancūziškų, Lietuvoje – prekės atkeliauja iš įvairiausių pasaulio vietų“, – teigia S. Pranckūnė.

Kartais Solveigos radinių vertė siekia triženkles sumas. Neseniai Paryžiaus Monmartre Solveiga aptiko kolekcinę 50-ųjų skarelę, kurios kilmę išsiaiškino tik grįžusi į Lietuvą.
„Brangų daiktą galima atskirti – galbūt daiktas yra iš brangios odos, galbūt jo etiketė ypatinga, galbūt siūlės autentiškos. Aš jaučiu azartą ieškodama brangių daiktų, bet ne todėl, kad jie yra brangūs, o todėl, kad sugebėjau juos atrasti“, – sako ji.
Vintažinių daiktų medžioklė Solveigai mieliausia žiemą – kai gamta miega. Atėjus pavasariui, ji kimba į darbus šiltnamyje ir sode.

„Aš tikrai buvau baltarankė, tačiau viskas pasikeitė, kai įsigijome sodybą. Šalia jos stovėjo avarinės būklės šiltnamis, sugalvojome jame pradėti auginti daržoves – tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų“, – pasakoja Solveiga.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:







