Negyvenamą seno daugiabučio palėpę charakteringais jaukiais namais pavertusi architektė Miglė Šalnaitė labiausiai džiaugiasi šeimininkų įsitraukimu į procesą ir drąsa priimti netikėčiausias idėjas.
Kontekstas, erdvė ir žmonės
Kuriant interjero idėją studijos „ArchDesign“ architektei Miglei Šalnaitei svarbiausi trys dalykai: aplinkos kontekstas, erdvės charakteris ir gyventojai. Jai svarbu, kad namai atitiktų juose gyvenančių žmonių įpročius ir būdą, kad jie gerai jaustųsi „savo, o ne pagal madas dizainerių primestoje aplinkoje“. Kurdama šių namų projektą, architektė atsižvelgė į Paupio aplinką, devintą dešimtį skaičiuojančio namo savitumą ir aktyvius bei iniciatyvius būsto savininkus.
„Buto grindų plotas apie 70 kv., bet naudingas plotas skaičiuojamas tik nuo 1,6 metro. Vadinasi, iškrenta daugiau nei trečdalis naudingo ploto. Kraštuose erdvė funkciškai per žema, o centre – labai aukšta“, – gautos erdvės ypatumus komentuoja architektė. Prisitaikydama prie netaisyklingos formos erdvės ir stoglangių ritmo, ji maksimaliai išnaudojo buto centrą. „Principas toks: prie įėjimo į butą suprojektavome sandėliuką, kuris yra ir drabužinė, ir ūkinė patalpa daiktams susidėti. Tai leido kambariuose išvengti didelių spintų ir neapsikrauti baldais“, – pasakoja M. Šalnaitė.
Inžinerinė namų dalis – rekuperacinė sistema – sumontuota po prieškambario lubomis. Nuleistos lubos, anot architektės, holui suteikia subalansuotą erdvės proporciją. „Ten netinka aukštos lubos, kad reiktų žiūrėti užvertus galvą. Iš koridoriaus patenki į svetainę ir žvilgsniu aprėpi didelę erdvę: nuo grindų ir atvirų šlaitų iki aukštų lubų. Panašiai kaip Vilniaus senamiestyje: eini siaura gatvele, tada lendi pro tarpuvartę ir patenki į aikštę ar kiemą – aukštą erdvę. Vilniaus senamiestis nuostabus dėl tos erdvių kaitos. Šiaip nesusimąstai, bet dėl to gerai jautiesi“, – atkreipia dėmesį M. Šalnaitė.
Prie įėjimo suprojektuota erdvus vonios kambarys. Architektė sako, kad siekiant maksimalaus patogumo, teko įveikti nemažai iššūkių, tačiau galutiniame rezultate, patalpoje tilpo dušo kabina, skalbyklė, numatyta vieta voniai. Montuojant naujas vonios kambario sienas, paliktose nišose eksponuojamos senos plytos subtiliai primena pastato amžių ir vietos kontekstą.
Privatumą saugo užuolaidos
Centrinėje erdvėje, šeimininkų pageidavimu, suprojektuoti trys kambariai: svetainė, miegamasis ir darbo kambarys su sofa svečiams. „Kuriant buto 3D modelį, į galvą atėjo mintis – kambarius atskirti tik stiklinėmis pertvaromis. Tokiu būdu paliekama didelė erdvė, o natūrali šviesa sklinda iš abiejų stogo pusių. Jei sienomis užtveri vieną pusę, prarandi erdvės pojūtį“, – aiškina architektė. Tiesa, projekto eigoje, nuspręsta atsisakyti ir stiklinių pertvarų, paliekant tik garsą sulaikančias ir jaukumą kuriančias dvigubo audinio užuolaidas. Darbo kambaryje papildomo privatumo suteikia ir lentyna, sukonstruota iš senų sijų.
Saugant erdvės įspūdį, paliktos atviros net žemiausios šlaitų vietos, nes akis, architektės žodžiais, „suvokia plotą tokį, kiek mato grindų“. Plati niša, galinti tarnauti kaip daiktadėžė, palikta tik už virtuvės baldų esančiame šlaite. Miegamajame šlaitinė siena išnaudota atvirai drabužių kabyklai įrengti.
Svetainės erdvę vizualiai praplečia ant kamino užklijuotas veidrodis. Jis vizualiai sumažina kamino dydį ir iš vienos pusės tarytum pradangina koloną: „Valgomojo stalo pusėje kaminas „pradingsta“, nelieka jo masyvumo, nes veidrodis atspindi erdvę, suteikia netikėtumo.“
Erdvės charakterį kuria ir apšvietimas. „Teisingas apšvietimas yra tuomet, kai jautiesi šviesoje, bet nematai ryškių šviesos šaltinių. Šlaitus apšviečia iš įvairių pusių slystanti arba atspindėta šviesa. Susidaro įspūdis, kad šviesa sklinda per visur, ne tik per stoglangius. Akcentas – dekoratyviniai Tiffany stiliaus šviestuvai, kryptiniais prožektoriais apšvistos detalės“, – pasakoja M. Šalnaitė. Lubų lūžiuose, senose sijose ir grindjuostėse įmontuoti šviestuvai suteikia erdvei jaukumo ir paslaptingumo.
Investavo į erdvę ir medžiagas
Architektė pasakoja, kad projektuojant butą, daugiausia investuota į pačią erdvę, apšvietimą ir kokybiškas medžiagas. Į mobiliuosius baldus investuota nedaug, kad prireikus juos būtų galima lengvai pakeisti.
Senamiesčio dvasia perteikiama per jaukias, interjerui charakterio suteikiančias detales. Originalios geltonų plytų sienos gražiai kontrastuoja su naujomis; senas kaminas panaudotas naujam metaliniam židinukui, išsaugotos senos sijos tapo išskirtiniu namų akcentu, o palangė virto skaitymo kampeliu.
Interjerą pagyvina šeimininkams brangūs paveikslai, kelionėse rasti spalvoto stiklo šviestuvai, metalinės skulptūrėlės. Jaukumo suteikia spalvingi tapetai, kilimai ir kita namų tekstilė.
Interjero autorė atskleidžia, kad šeimininkai lengvai prisitaikė prie įnoringos erdvės diktuojamų sąlygų: matant, kad nepavyks įgyvendinti planuoto sprendimo, lengvai keitė jį kitu. Spalvingo interjero norėjusi pora su džiaugsmu priėmė net drąsiausias dizainerės idėjas: „Jie norėjo spalvų, kad širdis džiaugtųsi. Atsargiai pasiūlau ryškius terakotos spalvos tapetus ir mėlyną partrintų džinsų spalvą sienoms, o jie – taip, drąsiai! Arba juodos durys spalvotose sienose – tikrai ne kiekvienas tam pasiryžtų.“ Paskutinius akordus sudėliojo sodrios gėlėtos aksomo užuolaidos.
Nors techniškai viską įgyvendinti nebuvo lengva, M. Šalnaitė pripažįsta, kad visus sunkumus atpirko rezultatas. „Šeimininkai sakė: būtume žinoję, kas laukia, šitos palėpės nebūtume įsigiję, bet pabaigus darbus pasakė, kad norėtų dar vienos“, – juokiasi architektė.
