LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ – atviras pokalbis su „stand-up“ komiku Justinu Visicku apie gyvenimo iššūkius, saviironiją, vidinę stiprybę ir tikėjimą, įprasminantį būtį. Kaip humoras padeda išgyventi sunkesnius etapus, kodėl scena jam tampa terapija ir kokius naujus gyvenimo skonius jis atrado priėmęs tai, ko pakeisti negali.
– Esate viešai pasakęs, kad niekada netapsite tėčiu, bet ne todėl, kad pats to nenorėtumėte – ar sunku buvo viešai apie tai kalbėti?
– Parašyti tekstą nebuvo sunku, padariau tai prieš mišias. Sudėtingiau yra prisijaukinti savo mintis, sunkiau jomis reflektuoti. Aišku, kartas nuo karto grįžta jausmai, kad norėčiau būti tėčiu, bet mano tikslas buvo ne tik išsakyti savo jausmus, o padrąsinti kitus, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių negali būti tėvais. Mes dažnai stigmatizuojame tokius dalykus, žmonės yra linkę slėpti savo problemas, tačiau man atrodo – apie tai pakalbėjus, pasidaro lengviau.
Aš nenoriu būti temos ambasadoriumi ar ekspertu, bet manau, kad pasidalinti yra svarbu. Tikrai gavau grįžtamąjį ryšį, vadinasi – apie tai kalbėti yra būtina.
– Kaip, jūsų nuomone, visuomenė reaguoja į nevaisingumo temą?
– Aš augau 1990–2000 m. sandūroje, dar vaikystėje žaisdavome šeimas, faktas, kad tai yra įsirėžę į mūsų psichiką. Kai sužinai, kad neturi šanso turėti šeimos, o juolab, kaip esame pratę manyti, – vyresnio sūnaus ir jaunesnės dukros, tai faktas, kad tai yra nelengva.
Žmonėms labai norisi įsiūlyti šeimos idėją, bet kartais tam nėra galimybių.
Nesusidūriau su kaltinimais ar žeminimais, mano aplinkos žmonės mano pasisakymą priėmė labai normaliai, todėl su keistomis replikomis nesusidūriau. Tačiau tai dažnas atvejis, mano draugas, kuris augina vieną vaiką, sako, kad net turint vaiką, kyla klausimų – o kada antras. Žmonėms labai norisi įsiūlyti šeimos idėją, bet kartais tam nėra galimybių.
– Ar jūs nebuvote atakuojamas klausimais apie šeimą?
– Man labai patinka žmonėms aiškiai atsakyti: „Neturiu vaikų, nes esu nevaisingas.“ Atsakęs aš laukiu jų reakcijos, žmonės pasijaučia nepatogiai, atsiprašo. Aš nepykstu, žmonės negali permatyti kitų žmonių, bet kartais leidžiu sau taip išmesti savo kortas.
– Kada jūs sužinojote apie savo diagnozę?
– Praėjo jau beveik šešeri metai, man buvo 27-eri. Viskas buvo labai paprasta, gydytojas nebuvo labai subtilus, gal tai yra gerai, supratau, kad neturiu pasirinkimo. Tą akimirką paskaudėjo, bet privalėjau savo jausmus paleisti. Aš nedariau sąmoningų žingsnių, nesiekiau kažko paleisti, reflektuoti, aš tik gyvenau toliau. Po truputį prisijaukinau idėją, kad neturėsiu šeimos – nereikia zysti.
Mano darbo patirtyje, dirbant su vaikais ir jaunimu, yra buvę atvejų, kai vaikai paprašo būti tėčiu. Aš labai nemėgstu, kai mokytojai sako, kad jie vaikui yra draugai – manau, kad tai nėra tinkamas būdas prieiti prie jų. Aš stengiuosi išlaikyti griežtumą, toks yra mano darbas (...). Kad ir kaip norėčiau turėti vaikų, tikrai niekada negalvojau to transliuoti kitiems vaikams – kad galiu jais pasirūpinti. Kalbant apie įsivaikinimą, niekada nesakiau nei taip, nei ne.
– Kaip apie nevaisingumą kalbate komiko lūpomis?
– Reikėtų prisiminti, apie tai juokaudavau senesnėse programose. Dažniausiai tiesiog stengiuosi linksmai pateikti kontekstą – taip pavargdavau dirbti mokykloje, kad džiaugdavausi tuo, jog negaliu turėti vaikų (...). Aš manau, kad juokaujant yra svarbi intencija. Pavyzdžiui, jei sakysiu juokelį apie tikėjimą, jis niekada nebus nukreiptas į tikėjimą, nes esu tikintis žmogus.
Tikėjimas man padėjo išgyventi sunkius etapus, jiems užklupus, eidavau į bažnyčią melstis, paverkti, išliūdėti.
– Kaip jūs savyje sutalpinate priešingybes: tatuiruotes ir krikščionybę?
– Aš prieš pirmą savo tatuiruotę kalbėjau su teologais, skaičiau literatūrą. Geriausias sakinys apie tai man pasirodė: bažnyčia neturi oficialaus dokumento, kuris draustų tatuiruotes. Aišku, priklauso nuo to, ką tu tatuiruojiesi – priklauso nuo žmogaus ir kokią prasmę tatuiruotėms jis suteikia (...). Aš visoms savo tatuiruotėms esu suteikęs reikšmę.
– Ką jūsų gyvenime reiškia tikėjimas, ar jis jums padeda išgyventi sunkias akimirkas?
– Tikėjimas man padeda labai daug. Tai yra vienas geriausių dalykų, nutikęs mano gyvenime, bet jokiais būdais nesmerkiu tų, kurie netiki, – neturėtume kištis į kitų žmonių gyvenimą. Tikėjimas man padėjo išgyventi sunkius etapus, jiems užklupus, eidavau į bažnyčią melstis, paverkti, išliūdėti. Toje erdvėje jaučiuosi saugiai, bet savo tikėjimo niekam nebandau piršti. Mano nuomone, fanatizmas yra nuodas, niekas neturi teisės kitiems kišti savo įsitikinimų. Vieni geriausių mano bičiulių yra ateistai – man tas visai netrukdo kurti gražius santykius.
– Ar dažnai į „stand-up“ pasirodymus įtraukiate krikščionybės motyvus? Kaip į tai reaguoja publika?
– Mano tikslas tikrai nėra pasityčioti, aišku, atsiranda žmonių, kurie įsižeidžia, bet aš į Jėzų žiūriu kaip į draugą, todėl leidžiu sau pajuokauti su pagarba. Dažnai miniu tai, kad vienas juokingiausių epizodų Šventajame Rašte man yra epizodas, kai Jėzų pradeda kamantinėti – kada bus duotas ženklas iš dangaus? Dievas atsiduso, pasižiūrėjo į dangų, pasakė, kad ženklo nebus ir išplaukė. Man tai yra labai juokinga, dažnai pagalvoju apie šią situaciją.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
