Su priklausomybėmis kovojęs Artiomas: prasidėjo nuo cigaretės, baigėsi gyvenimu gatvėje

Gyvenimas gatvėje, priklausomybių liūnas ir ilgas kelias atgal į sveiką gyvenimą – tai patirtys, kurios suformavo Artiomą Kalčenko. Šiandien jis laimingas, sveikas, sportiškas ir į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis žiūrintis žmogus, tačiau Artiomas dalijasi savo istorija, kaip anuomet priklausomybės palaipsniui perėmė jo gyvenimą ir kokią kainą teko už tai sumokėti. 

Viskas prasidėjo nuo cigaretės

Ne vienerius metus su priklausomybėmis kovojęs Artiomas tikina, kad jo gyvenime nutiko taip, kaip kartais girdima tabako reklamose – viskas prasidėjo nuo vienos cigaretės, nuo noro pritapti, priklausyti bendruomenei.

„Buvau drovus, vienišas vaikas. Neturėjau daug draugų, buvau užsidaręs savo pasaulyje. Labai gerai atsimenu, kad viskas prasidėjo nuo cigaretės. Matydavau, kaip vyresnieji eidavo parūkyti už mokyklos, visada galvodavau, jei būsiu su jais, būsiu priimtas, įvertintas. Taip ir atsitiko.

Po cigaretės atsirado ir alkoholis, jis padėjo kovoti su baimėmis, kompleksais, galėdavau kalbėti su merginomis. Toks mąstymas, kad turiu pavartoti ir tik taip įgysiu pasitikėjimo, privedė prie to, kad jau 16 metų gėriau stipriuosius gėrimus, o vėliau atsirado ir narkotikai“, – LRT.lt laidoje „Atviru žvilgsniu“ teigia A. Kalčenko.

Linksma buvo tik degraduojančiose kompanijose

Atsiradus narkotikams, A. Kalčenko sako žinojęs, kad svaigulyje užsibus ilgai. Jo draugų kompanijoje kasdienis vartojimas tapo norma, o pritrūkus pinigų, užtekdavo apsimainyti narkotinėmis medžiagomis su kita draugų kompanija.

Vartojau, nes nemokėjau taisyklingai įsisukti į visuomenę – linksma buvo degraduojančiose kompanijose.

„Žinojau, kad su žole nesustosiu. Prasidėjo sintetiniai narkotikai, įsisukau į užburtą ratą, atrodė, kad nebeatsimenu, ar galima gyventi kitaip, ar galima nieko nevartoti. Vartojau, nes nemokėjau taisyklingai įsisukti į visuomenę – linksma buvo degraduojančiose kompanijose.

Amfetaminą vartodavome savaitėmis, miegodavome po kelias valandas per dieną, dar ir išgerdavome. Vieną savaitgalį sodyboje negalėjau atgauti sąmonės, bandžiau išlipti iš važiuojančios mašinos – mane apėmė beprotybė. Kai atsipeikėjau ir išgirdau draugų pasakojimus, supratau, kad mano smegenims įvyko kažkas negrįžtamo“, – sako jis.

Kai atsipeikėjau ir išgirdau draugų pasakojimus, supratau, kad mano smegenims įvyko kažkas negrįžtamo.

Artiomas Kalčenko | Stop kadras

Nuo svaigulio bėgo į užsienį

Vedamas išgąsčio A. Kalčenko nusprendė išvykti į užsienį. Pirmuosius metus Anglijoje jis metė narkotikus, tačiau alkoholis niekur nedingo.

„Galvojau, kad po truputį pavyksta išlipti iš duobės, tačiau kiaulė visada randa, kur yra purvo. Gerdavau net darbe, į vandens buteliuką prisipildavau degtinės. Praradau darbą ir tuometė draugė kartojo, kad nori mane palikti. Susitvarkiau, vėl nevartojau, susiradau darbą, įstojau į universitetą.

Aš negalėjau įveikti priklausomybės, ji buvo stipresnė už mane, man reikėjo dar stipresnės jėgos.

Dvejus metus nevartojau, mokiausi, sportavau, tačiau vidinis alkis nedingo. Vėl grįžau į duobę (...), viskas baigėsi tuo, kad gyvenau gatvėje ir rinkau cigarečių nuorūkas prie traukinių stoties“, – pasakoja A. Kalčenko.

Gatvėje A. Kalčenko bandė užbaigti savo gyvenimą, tačiau kažkas vis pastodavo jam kelią. Grįžęs į Lietuvą jis atrado tikėjimą. Šiandien, jis sako, kad tikėjimas padėjo susitaikyti su savo praeitimi, suvokti padarytų nusikaltimų svorį, įsisąmoninti, kaip stipriai skaudino artimiausius savo žmonės. Be Dievo, anot jo, to padaryti jam nebūtų pavykę.

„Mano šeima nebuvo religinga, bet reabilitacijoje atradau tikėjimą. Aš negalėjau įveikti priklausomybės, ji buvo stipresnė už mane, man reikėjo dar stipresnės jėgos (...). Kai įsivardijau, kad mano aukštesnioji jėga yra Dievas, pajaučiau laisvę.

Atrodė, kad ant pečių nešdavau kažkokią naštą. Aš žinau, kad jis man neduoda daugiau, nei galėsiu patempti“, – teigia A. Kalčenko.

Visą pokalbį galite peržiūrėti laidos įraše: