Kuodžių šeimos trečioji atžala – Ona Marija Kuodytė – pasaulį išvydo 24-ąją nėštumo savaitę. Ankstukės mama Viktorija Kuodė teigia, jog medikai šeimai davė mažai vilčių, jog mažylė išgyvens, tačiau, anot Viktorijos, tikinčiųjų bendruomenės maldos buvo išklausytos. Mergaitė gimė sveika ir pasiruošusi kovoti už savo gyvybę.
Medikai ankstukės Onos Marijos Kuodytės mamai davė vos kelis procentus vilties, kad atėjusi į pasaulį naujagimė išgyvens. Tačiau Viktorija buvo įsitikinusi – Dievui procentai nerūpi, jei jis pasiruošė dovanoti gyvenimą, įvyks stebuklas.
„Nežinojome, ar planuoti trečiąjį vaikelį, ar man labiau orientuotis į darbą. Su šiuo klausimu išvažiavome į šeimų stovyklą. Savaitės eigoje gavome padrąsinimą – turime pasiryžti trečiajam.
Maldos metu sakiau: kaip bus, taip bus, Dieve, mes tavimi pasitikime. Maždaug dešimtą nėštumo savaitę man prasidėjo kraujavimas, grėsė persileidimas. Toks kraujavimas kartojosi kas dvi savaites“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Šventadienio mintys“ pasakojo V. Kuodė.
Laikotarpis po gimdymo Viktorijai buvo sunkus ne tik dėl ankstukės dukros būklės, bet ir dėl to, jog pandemijos metu į ligoninės palatas nebuvo leidžiami lankytojai. Viktorijai palatoje teko leisti laiką vienai.
„Nuo to momento, kai vyras palydėjo mane į klinikas, mes nebesimatėme, ligoninė buvo uždaras mechanizmas. Pandemijos metu lankymas buvo negalimas. Kai atsibudau, nežinojau, ar Ona gyva, ar ne. Kita vertus, išgyvenau ramybę širdyje, nesuprantu jos, ji buvo kažkokia antgamtinė“, – pasakoja ankstukės mama.
Aš tik laukiau, ką man pasakys, ar ji yra gyva, ar mirusi.
Ona Marija į šį pasaulį atėjo, išbuvusi mamos įsčiose vos 24 savaites, ir svėrė vos 514 g. Anot V. Kuodės, išgirdusi, kad mergaitė gyva, visa kita jai buvo nesvarbu.
„Kai iš naujagimių reanimacijos atėjo gydytoja, ji pasakė, kad Ona sveria 514 g, bet pati kvėpuoja, verkia – daugiau nebegirdėjau. Aš tik laukiau, ką man pasakys, ar ji yra gyva, ar mirusi“, – teigia ji.
Anot V. Kuodės, išgyventi nežinomybės kupiną etapą jai padėjo malda ir tikinčiųjų bendruomenė, kuri lydėjo ją visur.
„Aš žiūrėjau į savo mergaitę ir galvojau, kad matau tai, kas dar būna pilve. Tai yra malonė ir dovana, kad gali savo kūdikį pažinti viduryje nėštumo. Aišku, aplinka yra specifinė, bet šis momentas man buvo esminis.
Onos broliai ir tėtis atvažiavo atsisveikinti. Aparatai nebeveikė, širdies ritmas lėtėjo.
Man padėjo tikėjimas, labai daug žmonių kartu su manimi meldėsi. Daug kas aukojo mišias, meldėsi maldos grupėse“, – priduria V. Kuodė.
Komplikacijų Onos gyvenimo kelionėje netrūko, jos plaučiai buvo nepajėgūs dirbti savarankiškai, kartais net išmaniausi aparatai gali būti per silpni atstatyti neišsivysčiusių plaučių kvėpavimą.
„Kelis vaikus, kurie buvo šalia, išlydėjome. Ona užaugo tikrai rubuile, nors iki tol turėjome komplikacijų. Kartą atvažiavo aplankyti Onos broliai ir tėtis, jie atvažiavo atsisveikinti. Aparatai nebeveikė, širdies ritmas lėtėjo. Tačiau tądien vyko dar vienas stebuklas (...), po jo Oną namo parsivežėme kaip jau 8 mėnesių sulaukusį kūdikį“, – teigia ji.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
