Fotografės Ksenijos Miloš naujausios kelionės kryptį padėjo išrinkti jos „Instagramo“ paskyros sekėjai. „Nežinojau, kur važiuoti, todėl paklausiau – į Afganistaną, Senegalą ar Kubą. Išrinkome Kubą“, – sako Ksenija, kuri dažnai net po tolimus kraštus keliauja viena, tik su fotoaparatu rankose. LRT.lt ji pasakoja, ką Artimuosiuose Rytuose vertėtų aplankyti vietoje Dubajaus, kaip keliavimas paskatino ją iš naujo įsimylėti Lietuvą ir kaip fotografuodama ji pamato grožį ten, kur kiti jo dažnai nepastebi.
„Ar čia tikrai Vilniuje?“
Gimusi ir užaugusi Vilniuje, Ksenija šilčiausius vaikystės prisiminimus sieja su šiuo miestu. Ji mini savaitgalius, praleistus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur žiūrėdavo vaikams skirtus spektaklius, kavinę Trakų gatvėje, kur gerdavo kakavą ir valgydavo bandeles su varške, bei ikoniškus troleibusus su „ūsais“, parveždavusius ją namo. Šiandien gimtąjį miestą ir jo gyventojus ji taip pat stebi pro fotoaparato objektyvą.
Fotografija Ksenijos gyvenime atsirado jos mamos, kuri nuolat norėjo užfiksuoti visas dukros akimirkas, dėka. „Ji duodavo man mažą fotoaparatą, sakydavo: „Imk, įamžink, pastebėk.“ Tokia buvo pradžia. Kai užaugau, supratau, kad fotografija man yra kaip terapija, būdas matyti. Su kamera galima pamatyti tai, ko be jos nematai, nes reikia sutelkti dėmesį, daug ką išbandyti. Dabar matau, kaip žmonės vaikšto mieste, ir daug dalykų nepastebi. Po to jie, pamatę mano nuotraukas, klausia: „Ar čia tikrai Vilniuje?“ – sako ji.
Paklausta, kokią miesto detalę ji užfiksavo, kurios dažnai nepastebi praeiviai, fotografė pamini savo mėgstamą skulptūrą, esančią prie Vilniaus universiteto filologijos fakulteto. „Būna daug tokių paprastų detalių, bet žmonės į jas nežiūri. Todėl, manau, reikia vaikščioti ir fotografuoti. Tada daug dalykų galima pamatyti“, – sako ji.
Ksenija pasakoja, kad nuo mažens jos mama taip pat ją skatino domėtis pasauliu, pažinti skirtingas vietas, kultūras ir žmones. Todėl, nors pirmosios jos kelionės į užsienį buvo gana paprastos – kaip ir daugelis lietuvių, ji su šeima vykdavo svetur atostogauti – jau paauglystėje ji pradėjo keliauti ir su „Erasmus+“ programomis.
Šiandien fotografė yra aplankiusi daugiau nei 50 šalių, tarp kurių – Omanas, Kanada, Kuba, Alžyras, Saudo Arabija bei Irakas. „Žinot, visur buvau, bet man nėra gražesnės vietos nei mūsų jūra. Šalta, taip, bet man – gražiausia“, – priduria pašnekovė, kuri savo kelionių, Vilniaus, kitų Lietuvos vietų ir lietuviškos kultūros vaizdais dalijasi socialiniuose tinkluose.
„Jei negali keliauti, reikia skaityti“
Į pirmąją kelionę Ksenija leidosi būdama 21-erių. Tiesa, nors įprastai keliauja viena, ji šių kelionių nevadina solo, nes jų metu susiranda draugų, mėgsta kalbinti vietinius gyventojus.
Itin mėgusi japonų literatūrą, ypač tokius autorius kaip Teru Miyamoto, Sayaką Muratą ir Kazuo Ishiguro, ji nusprendė vykti į Japoniją, nes jautė, kad nori tai, apie ką skaitė, pamatyti ir patirti pati. „Manau, per literatūrą galima pažinti kitą kultūrą. Aišku, knygose gali būti netikrumų, bet man tai yra vienas geriausių variantų. Jei negali keliauti, reikia skaityti“, – tvirtina ji.
Žinot, visur buvau, bet man nėra gražesnės vietos nei mūsų jūra. Šalta, taip, bet man – gražiausia.
Nors Japonijoje Ksenija aplankė ne vieną miestą, didžiausią įspūdį jai paliko ne Tokijas ar Kiotas, o mažiau turistų žinoma Nagoja, pirmoji jos kelionės stotelė. Atvykusi ji bandė bendrauti su japonais, tačiau, kaip sako, dėl kultūrinių ypatumų ryšio užmegzti nepavyko.
„Japonai, korėjiečiai ir lietuviai man yra labai panašūs, nes visi yra gana uždari, jiems reikia laiko atsiverti. Todėl Japonijoje iš tiesų keliavau viena, labai sunkiai sekėsi rasti žmonių, bet patirtis vis tiek buvo įspūdinga. Daug skaičiau japonų ir korėjiečių literatūros, todėl, vos atvažiavus, man atrodė, kad viską jau pažįstu. Žinojau, kur nueiti, kaip rasti mažiau turistines vietas. Nors Japonijoje buvau kelis mėnesius, beveik visur keliavau viena. Tada aiškiai pajaučiau, ką reiškia keliauti vienai“, – prisimena ji.
Paklausta, ar daug keliaujant jos neužklumpa vienatvės jausmas, pašnekovė sako, kad buvimą vienai ir vienatvę reikia atskirti. Vienatvė jai asocijuojasi su tuštuma, gali netgi pakenkti žmogaus sveikatai.
„O aš esu viena ir man tai nėra vienatvė. Suprasti, kaip būti su savimi, yra svarbu. Kai jautiesi komfortiškai vienas, pažįsti save ir žinai, kas tau patogu, kas ne, kokios yra tavo problemos, tik tada gali būti sociume, keliauti, būti su kitais. Manau, nedaug žmonių moka būti vieni ir tai didelė problema, kuri paveikia ir jų bendravimą, kaip jie bando suprasti savo antrąją pusę. Dažnai girdžiu, kad žmonėms yra nuobodu, kad net pasivaikščioti jie eina su kažkuo kitu. O man būti vienai yra labai raminantis, geras dalykas“, – pasakoja ji.
Ksenija įsitikinusi, jog keliauti jai visada buvo gana paprasta ir dėl to, nes ji yra gana lanksti, greitai prisitaiko prie įvairiausių situacijų. Net ir susidūrusi su nepatogiomis sąlygomis kelionėse, pavyzdžiui, kai nėra šilto vandens, ji to pernelyg nesureikšmina. „Man svarbiausia suprasti ir patirti gyvenimą“, – paaiškina ji.
Dubajus yra paskutinė vieta, kurią reikėtų aplankyti
Pastaruoju metu Ksenija daug keliavo po Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką. Anot jos, aplankyti šiuos kraštus ją taip pat įkvėpė perskaitytos knygos. Be to, ji pripažįsta, jog buvo girdėjusi tiek gerų atsiliepimų, tiek stereotipų, susijusių su šiais regionais, tad norėjo pati įsitikinti, kaip viskas yra iš tikrųjų.
„Dažnai girdžiu klausimą: „Ar saugu ten keliauti vienai moteriai?“ Šios baimės aš neturėjau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis Artimųjų Rytų šalių yra vienos saugiausių vietų solo keliaujančioms moterims, nes ten yra labai stiprios kultūrinės normos, susijusios su pagarba moterims. Kai kuriose šalyse viešajame transporte, paplūdimiuose ar sporto salėse yra atskiros erdvės moterims, ir būtent šių dalykų pasiilgstu. Ne todėl, kad vyrai yra pavojingi, o dėl komforto ir pagarbos“, – teigia ji.
Daugelis Artimųjų Rytų šalių yra vienos saugiausių vietų solo keliaujančioms moterims, nes ten yra labai stiprios kultūrinės normos, susijusios su pagarba moterims.
Kitas dažnas stereotipas, su kuriuo ji buvo susidūrusi, – esą moterys šiuose regionuose nėra išsilavinusios ir yra engiamos. Jos teigimu, šis naratyvas yra klaidingas. Kaip pavyzdį Ksenija pateikia Alžyrą, kur beveik pusė inžinerijos studijų absolventų yra moterys. Pašnekovė priduria, jog dažnai esame linkę sutelkti dėmesį į kitų problemas, nes tada geriau jaučiamės dėl savųjų.
„Ten yra tiek daug spalvų, skonių, garsų, gyvenimo paprastumo, o žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai švelnūs. Jie yra labai svetingi ir gali priimti jus geriau nei jūsų šeima, – apie savo patirtį pasakoja Ksenija. – Išoriškai gal esame skirtingi, skiriasi mūsų religijos, kultūros, bet viduje visi esame tokie vienodi. Mūsų svajonės yra tokios panašios – visi norime saugiai gyventi, būti laimingi ir mylimi. Aš priėjau prie tokio suvokimo, kad visi esame panašūs, ir nesuprantu, kodėl taip pykstame vienas ant kito.“
Kalbėdama apie aplankytas vietas, ji sako, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra sunku patirti vietinę kultūrą dėl didelio turistų ir emigrantų skaičiaus, o Dubajus, nors dažnai yra laikomas viena populiariausių vietų Artimuosiuose Rytuose, jai paliko menką įspūdį.
„Dubajus, manau, yra paskutinė vieta pasaulyje, kurią reikėtų apžiūrėti. Iš Persijos įlankos šalių man labiausiai patiko Omanas, apie kurį daugelis galbūt mažai žino. Kitų arabų šalių žmonės sako, jog Omanas yra kaip močiutė, nes tai yra neturistinė vieta, kurioje jaučiasi tikra kultūra, žmonės yra šilti ir draugiški.
Omanas yra kaip močiutė, nes tai yra neturistinė vieta, kurioje jaučiasi tikra kultūra, žmonės yra šilti ir draugiški.
Apie Iraką taip pat turime daug baimių. Man net pačiai buvo įdomu, kaip irakiečiai, tiek daug visko išgyvenę, gali turėti tiek daug švelnumo ir draugiškumo, priimti visus atvira širdimi. Europoje gyvename patogiai, tačiau, manau, mums atvirumo pritrūksta. Todėl, kai sugrįžtu į Lietuvą, bandau tai parsivežti čia, būti svetingesnė“, – kalba ji.
Joninių vaizdai kaip iš „Netflixo“
Ksenija sako, jog keliavimas po pasaulį stipriai paveikė jos požiūrį į savo šalį. Anot jos, anksčiau daugelį dalykų apie gyvenimą Lietuvoje ji laikė savaime suprantamais, o dabar jie jai atrodo unikalūs ir ypatingi.
„Kai pradėjau keliauti, galėjau palyginti. Taip pat pamačiau, kaip užsienyje žmonės reaguoja į mūsų kultūrą, ir taip įsimylėjau Lietuvos grožį. Prisimenu tokį mažą momentą, kai draugei iš Alžyro parodžiau vaizdo įrašą iš Joninių ir ji pasakė, jog čia atrodo kaip iš „Netflixo“. Tada, kol mes visur vaikščiojome, ji man vis kartojo: „Parodyk tą savo Netflixą“. Man buvo taip gera“, – su šypsena kalba ji.
Norėdama užsienyje sutiktiems žmonėms ir draugams parodyti, iš kur yra kilusi, ji savo „Instagramo“ paskyroje, kur dalijosi kelionių akimirkomis, pradėjo publikuoti ir vaizdus iš Lietuvos, ypač Vilniaus. Paklausta, kodėl mėgsta fotografuoti ne tik miesto centrą, bet ir rajonus, Ksenija teigia, jog jai visada buvo įdomu patyrinėti, kodėl mes manome, jog vienos vietos yra vertos nufotografuoti, o kitos – ne.
Kai draugei iš Alžyro parodžiau vaizdo įrašą iš Joninių ir ji pasakė, jog čia atrodo kaip iš „Netflixo“.
„Jaučiu, kad yra daug žmonių, kurie gyvena ir galvoja, kad jų namas yra negražus, viskas aplink namus – negražu, darbas – negražus, bet penktadienį ar šeštadienį jie važiuoja į centrą, nueina į kavinę, pažiūri į katedrą. Ten jau galima pasidaryti nuotrauką, nes yra jau pasakyta, kad tos vietos yra gražios. O kas taip pasakė?
Internete yra pilna Gedimino pilies ar katedros nuotraukų, bet man norėjosi parodyti tas gatveles, kuriose matyti žmonės, kur jie vaikšto, gyvena, yra laimingi, kažką veikia. (...) Manau, kad miesto centras, nors tai istorija ir architektūra, yra labiau turistinė vieta. O man yra gražiausia už centro, kur verda mūsų gyvenimas.
Pavyzdžiui, man daugiausiai jausmų sukelia Lazdynai, kur aš dešimt metų vaikščiojau į baseiną. Tada Fabijoniškės, kur aš gyvenau kartu su drauge, ir Karoliniškės, kur yra labai ramus miškas. Šios vietos nėra atvirukinės, tačiau jose slypi atmintis, vaikystė ir kasdienis gyvenimas. Man tai įdomu“, – sako ji.
Šios Ksenijos fotografijos greitai pritraukė ne tik užsienio, bet ir lietuvių auditoriją. Daugelis rašė, kad jos užfiksuoti momentai padėjo jiems naujai pažvelgti į savo miestą, Lietuvą ir lietuvių kultūrą.
„Dabar man netgi yra svarbiau lietuviai nei užsieniečiai [sekėjai], nes noriu, kad pamatytume ir įsimylėtume Lietuvą. Man rašo ir daug lietuvių, kurie seniai emigravo, kurių galbūt tėvai ar protėviai išvažiavo, ir kurie gyvena Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje ar Australijoje. Jie nori sužinoti daugiau, jiems viskas yra taip įspūdinga“, – kalba ji.
Kol kultūra yra gyva, tol esame gyvi ir mes
Ksenija pastebi, kad keliaudami po pasaulį lietuviai su dideliu smalsumu domisi svetimomis kultūromis, nori pasimatuoti tradicinius drabužius ar išgirsti kitų šalių muziką. Ji pripažįsta, jog dažnai svarsto, kodėl su tokiu pat susižavėjimu dažniau nežiūrime į savo kultūrą.
„Manau, jog viskas iš tiesų yra paprasta: kol gyva kultūra – mūsų kalba, papročiai, dainos, tautiniai drabužiai – tol gyvi ir mes kaip tauta. Mes egzistuojame tol, kol turime savo kultūrą. Mums nereikia svajoti apie atostogas kitame pasaulio krašte, kad atrastume grožį. Jis egzistuoja ten, kur gyvename, jei tik leidžiame sau į tai pažvelgti nauju kampu.
Manau, kad anksčiau tikrai turėjome problemą su meile sau. Net toks įdomus reiškinys kaip Dainų šventė ne visada buvo plačiai vertinamas. Dabar tai keičiasi. Tikiuosi, jog ir aš bent truputį prie to prisidėjau, kai pradėjau rodyti vaizdus iš Joninių, Dainų šventės. Net ir Moterų dieną paėmiau kaip galimybę parodyti, kokios mūsų moterys yra gražios ir stiprios“, – sako ji.
Pašnekovė teigia, jog itin mėgsta ir mažesnius renginius, kuriuose yra švenčiama lietuviška kultūra, pavyzdžiui, rudens ar pavasario lygiadienius, Jurgines. Jos nuomone, būtent čia labiausiai atsiskleidžia tikras žmonių ir bendruomenių atsidavimas. „Ten nėra daug turistų ar žiūrovų, o yra paprasti žmonės, kurie tai daro dėl savęs. Ten pajaučiu, kad esu šitos kultūros dalis, kad egzistuoja toks grožis, jis vis dar gyvas“, – sako ji.
Ksenija pasakoja, jog vis dar pasitaiko žmonių, kurie pamatę jos fotografijas iš šių mažesnių renginių nustemba, nes mąsto, jog šios tradicijos priklauso praeičiai, ir negali patikėti, kad tai yra aktualu ir įdomu šiandien. Tačiau fotografės teigimu, realybė yra kitokia – lietuvišką kultūrą puoselėja ir bando plėsti daugybė žmonių.
„Aš juos bandau populiarinti, parodyti, kad yra tų grupių, kurios visą savo širdį tam atiduoda. Tarp jų yra ir labai daug jaunimo, ne tik močiučių. Aš juos labai myliu, esu jiems dėkinga. Noriu parodyti juos ir jog tai nėra praeitis“, – sako ji.
Paklausta, ar yra jau suplanavusi kitą kelionę, Ksenija sako, jog kitą vasarą nori keliauti per Lietuvą, kur svajoja pamatyti daugiau mažų kaimelių, susipažinti su jų gyventojais ir juos nufotografuoti.
„Nesitikiu, kad ten turistai atvažiuos, o noriu paprasčiausiai nufotografuoti tuos kaimus, tuos žmones. Aš labai noriu užfiksuoti, ką jie žino, galbūt turi kažkokių paslėptų receptų, kaip gamina, pavyzdžiui, šaltibarščius. Jau turėjau tokių išvykų, bet tikiuosi, kad jų bus dar daugiau“, – apie ateities planus pasakoja ji.
