„Buvimas meno mėgėjų kolektyve ‒ labai pozityvus burbulas, kuriame daug ryšių ir bendrystės. Manau, kad žmogui tai labai svarbu“, – LRT.lt sako etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, laidos „Duokim garo“ siela Loreta Sungailienė, meilę folkloro kūrybai įskiepijusi ir trims savo atžaloms. „Kita vertus, kas belieka vaikams, jei mamai tokia veikla teikia džiaugsmą, jei tai yra jos gyvenimo būdas“, – šypsosi Loreta, papasakojusi apie savo kasdienybę už kadro.
– Pradėti norisi nuo labai gražios progos – jūs ir jūsų vedama laida „Duokim garo“ eteryje jau skaičiuojate 25-uosius metus. Reta laida tiek išsilaiko.
– Net nesitiki... Iš pradžių „Duokim garo“ buvo numatyta tik trejiems metams – reikėjo laiko įsivažiuoti ir pasižiūrėti, kaip mums seksis. Tačiau jau pirmaisiais metais taip šovėm į viršų, kad „Duokim garo“ buvo pripažinta žiūrimiausia laida, o mudu su Stanislovu – smagiausiais vedėjais.
Po trejų metų, kaip ir planuota, projektas baigėsi, o man buvo patikėta vesti laidą „Kulinarinės kelionės“, kas buvo labai vietoje ir laiku, nes buvau ką tik ištekėjusi ir buvo ne pro šalį pasitobulinti įgūdžius. (Nusijuokia.)
Tačiau likę be „Duokim garo“ žiūrovai nenusiramino – rašė laiškus, kreipėsi į televiziją. Dėl jų atkaklumo po metų pertraukos laida buvo sugrąžinta į eterį ir gyvuoja iki šiol. Kartu su ja žengiu ir aš, tiesa, buvau padariusi metų pertrauką, kai gimė dukra.
– Turbūt laida išliko todėl, kad nuolat keitėsi ir atsinaujindavo.
– Per daugiau nei 20 metų tikrai buvo ir pokyčių, ir iššūkių. Iš pradžių laidos vyko kaip koncertai su žiūrovais studijoje, buvo transliuojamos tiesiogiai. Vėliau persikėlėme į kitą studiją, kur filmuoti mums įprastu formatu buvo nepatogu, todėl teko keisti koncepciją ir laidas pradėjome įrašinėti iš anksto. Turbūt šis pasikeitimas ir buvo didžiausias iššūkis visai kūrybinei grupei.
– Su metais keitėsi ir jūsų partneriai, vis tik ilgiausiai kartu dirbote su prieš dvejus metus mirusiu Stanislovu Kavaliausku. Kaip atsimenate judviejų duetą?
– Iš tiesų dar prieš „Duokim garo“ kartu buvome vedę folkloro renginių, festivalio „Skamba skamba kankliai“ koncertų, taigi buvome vienas kitą pajautę ir į „Duokim garo“ vedėjų atranką jau atėjome kaip duetas. Kaip sakome, mums iškart sukrito ir kalba, ir daina, buvo pastebėta, kad kartu gražiai suderame, mus sieja labai pagarbus ir draugiškas santykis. Ir jis toks išliko visą laiką, labai gražus, tikras ir labai šiltas.
Iš tiesų projekto pradžioje mums net buvo sugalvoti savotiški tipažai – Stanislovas buvo tarsi mano dėdė, o aš – jo dukterėčia. Stanislovo žinių bagažas buvo įspūdingas, be to, kad ruošdavosi laidoms, jis labai daug žinojo. Jo nuosavame kompiuteryje – galvoje – tiek visko tilpo ir jis visuomet sugebėdavo iš reikiamo stalčiuko ištraukti tai, ko labiausiai reikėjo, o aš, kaip jaunesnė, įnešdavau gyvumo ir intrigėlės.
Mums buvo lengva kartu. Kartais be jokio išankstinio scenarijaus vienas pradėdavo kalbą, kitas pratęsdavo ir pokalbis eteryje tiesiog megzdavosi, o kartais taip įsilinksmindavome, kad nevengdavome ir pajuokauti, pašmaikštauti.
Panašiai jaučiuosi ir su Liudu Mikalausku. Jis yra labai smalsus, pastabus, labai gerai pažįsta Lietuvos žmones. Iš tos bendrystės vis ištraukia labai gražių prisiminimų ar pajuokavimų. Kadangi abu puikiai pažįstame laidoje dalyvaujančius kolektyvus, nuolat keliaujame po Lietuvą ir susitinkame su bendruomenėmis, mūsų tandemas kitoks, nei buvome su Stanislovu, tačiau taip pat labai sėkmingas.
Nors iš tiesų turiu pripažinti, kad man patiko dirbti su visais partneriais, taip pat ir su tais, su kuriais suvedė „Folkšoko“ projektas. Šis man prisiūdavo vis kitą kolegą – mielai prisimenu ir mūsų duetą su Maksu Melmanu, ir su Stano, ir su Viliumi Tarasovu. Turbūt turiu gerą savybę – moku lengvai prisitaikyti. (Nusijuokia.)
– Per 25 metus keitėsi ir jūsų gyvenimo aplinkybės – ištekėjote, tapote mama. Ar niekada nebuvo pamąstymų „Duokim garo“ perleisti į kitas rankas?
– Kadangi antrojo vaikelio, dukros, laukimas nebuvo labai paprastas, išėjusi motinystės atostogų supratau, kad turiu save patausoti. Buvo ir nerimo, kaip seksis tvarkytis su pagausėjusia šeima, todėl svarsčiau po pertraukos į projektą nebegrįžti. Tačiau viskas dėliojosi ganėtinai sklandžiai, geriau, nei tikėjausi.
Tuo metu netgi buvau sutikusi padirbėti „Chorų karų“ komisijoje. Tai buvo labai įdomi patirtis, tačiau supratau, kaip noriu grįžti atgal į „Duokim garo“, pas savo komandą. Iš tiesų esame kaip vienas kumštis, kaip šeima.
Kaip ir kiekvienoje šeimoje būna visko – ir nesusikalbėjimų, ir susitaikymų, bet mus jungia stiprus atsakomybės jausmas, vienas tikslas ir palaiko didžiulis kolektyvų būrys. Kai kurie naujai susikūrę ansambliai dirbo ir tobulėjo būtent tam, kad galėtų pasirodyti mūsų laidoje. Argi tai ne įvertinimas?
Žinau, kad auditas apskaičiavo, kad laidos „Duokim garo“ eterio minutė kainuoja 24 centus, bet manau, kad tai yra labai graži investicija į žmonių regionuose (ir ne tik) gerą nuotaiką, mūsų etninės kultūros ir įvairių jos raiškos formų palaikymą. Tos investicijos gailėti nereikia – yra dalykų, kuriuos privalome išlaikyti ir dėl kurių verta stengtis.
Mūsų laida parodo ir tradicinės kultūros perliukus, ir mėgėjų meno raišką, įvairovę bei regionuose svarbius sociokultūrinės veiklos dalykus. Turime tuo pasidžiaugti.
– Jūsų saviraiška sukasi apie mūsų kultūros paveldą – dirbate Lietuvos nacionaliniame kultūros centre, vedate „Duokim garo“, vadovaujate Vilniaus miesto folkloro ansambliui „Virvytė“. Meilę folkloro kūrybai įskiepijo jūsų mama, žurnalistė ir kultūros puoselėtoja Danutė Mukienė?
– Veikiausiai. Ji – žurnalistė, dirbusi Skuodo rajono laikraštyje, vėliau Palangoje rengusi ir leidusi žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?“, kuris išaugo į kultūros žurnalą „Žemaičių žemė“. Visada buvau šalia ir ji mane įtraukė, padėjo kurorte atrasti etninę kultūrą puoselėjančius žmones, tad pradėjau dainuoti folkloro ansamblyje „Mėguva“, kuriame pasigavau daug gerųjų virusų ir užgimė viso gyvenimo meilė folklorui.
Kai man buvo 16 metų, prisidėjau prie Palangoje vykusio tarptautinio folkloro festivalio „Baltika“ renginių organizavimo. Festivalio meno vadovė buvo šviesaus atminimo Zita Kelmickaitė. Pamenu, jos paklausiau apie etnomuzikologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji pasidalijo patarimais, kaip pasiruošti, kokią literatūrą paskaityti ir padrąsino pabandyti.
Įstoti nebuvo lengva – teko laikyti 7 stojamuosius egzaminus, tačiau nebūčiau užsispyrus žemaitė, jei per metus nebūčiau pasiruošusi ir įstojusi aukščiausiais balais. Taip viskas ir susiklostė. Mano mama tai aiškina labai paprastai, pasak jos, gyvenime kiekvienam žmogui yra skirtas kažkoks planas, misija. Ji net neabejoja, kad man likimo paskirtas planas buvo būtent toks.
– Tas žemaitiškas charakteris dažniau padeda ar trukdo?
– Sakoma, kad žemaičiai lėti. Tiesa, kartais pabūname ir lėti, ir melancholiški, bet žemaičių moterys taip pat yra labai energingos ir aktyvios. Labiausiai padeda minėtasis mūsų užsispyrimas, padedantis siekti savo tikslų.
Esu dėkinga ir laidai „Duokim garo“, kuri iš 23 metų studentės išaugino asmenybę, turinčią labai platų akiratį, tolerantišką įvairiems žanrams ir raiškoms. Nes iš tiesų pradėjau kaip folkloristė, būsima etnomuzikologė, turinti ir siauresnį matymą, ir didelių reikalavimų, labai kritišką nuomonę apie kai kuriuos liaudies muzikos interpretavimo dalykus.
Su laiku pasidariau gerokai lankstesnė, tačiau vis dar labai vertinu kertines kuriančio žmogaus vertybes – pakankamą žinių bagažą, suvokimą, pagarbą, gerą skonio jausmą ir saiką, kad nepersistengtų ir nepadarytų, ko nereikia ir nepakenktų tradicinės muzikos esmei bei etninės kultūros vertybių supratimui.
– Savo meilę folklorui perdavėte ir trims savo atžaloms?
– Galima sakyti ir taip. Kita vertus, kas belieka vaikams, jei mamai tokia veikla teikia džiaugsmą, jei tai yra jos gyvenimo būdas ir juos įtraukia, suteikdama jiems daug laimingų akimirkų. Juokauju, kad jiems visada sakydavau, kad jei nori pabūti su mama, gali kartu eiti į folklorą – ne tik pamatys laimingus tėvus, bet ir susiras draugų, pakeliaus, pajaus gyvenimą. Taip ir nutiko.
Mano vyriausias sūnus muzikos mokyklos nelankė, bet yra labai muzikalus, labai domisi folkloru ir mielai dainuoja liaudies dainas. Jaunesnieji lanko B. Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, groja ir dainuoja įvairių žanrų dainas, tačiau ir folkloras jiems labai įdomus. Juolab kad „Virvytės“ šeimoje jie turi labai daug draugų, su kuriais labai turiningai leidžia laiką.
Prisipažinsiu, turėjau planą, kad baigę pradinę mokyklą vaikai eitų į Vilniaus Žvėryno gimnaziją, kurioje jau 25 metus gyvuoja nuostabios vadovės Vilijos Vaitkienės ugdomas ansamblis „Dolija“. Vaikai ten puikiai jaučiasi, repetuoja, koncertuoja, keliauja ir netgi stovyklas rengia. Iš tiesų buvimas meno mėgėjų kolektyve ‒ labai pozityvus burbulas, kuriame daug ryšių ir bendrystės. Manau, kad žmogui tai labai svarbu.
Labai džiaugiuosi, kad mano vaikai įsitraukę. Nežinau, ar su visais paaugliais ir jaunimu taip pavyktų susikalbėti, bet visuomet stengiuosi savo vaikais domėtis, juos suprasti, išklausyti ir neretai pavyksta, manau, kad prie to prisideda ir pavyzdžiai, kuriuos jie mato kultūrinėje ir bendruomenių veikloje.
– Kai tiek veiklų ir tiek vaikų, turbūt taip pat reikia laviruoti. O gal vaikai ganėtinai savarankiški?
– Ganėtinai. Kai jie buvo mažiukai, viską suderindavau su vyro, savo mamos pagalba, pagal galimybes padėjo ir kita močiutė, teta. Vyras mane labai palaiko, tad tikrai yra buvę, kad aš su „Virvyte“ dainuoju scenoje, o jis stumia vežimėlį, kuriame – mano siūtais tautiniais drabužėliais aprėdyti vaikai. Papuoštus vaikus nešdavausi, vesdavausi į sceną jau nuo pirmųjų mėnesių, metų, neretai jie tapdavo svarbia pasirodymų apie šeimos tradicijas dalimi.
Dabar jau vaikai dideli, vyriausias sūnus baigęs mokyklą, jaunėliai – paaugliai. Jie labai supratingi, padedantys.
– Turite kokį nors darnos ir gražių šeimos santykių receptą?
– Dažnai manęs klausia, kaip mums taip pavyksta. Kadangi mus supa tokios šeimos, atrodo, kad taip turėtų būti ir taip yra pas visus. Deja, kitose aplinkose tenka išgirsti ir kitokių istorijų, pamatyti kitokių pavyzdžių, todėl ypač džiaugiuosi, kad mano vaikai mato daug gerųjų pavyzdžių, kad turime tvirtą ir gražų tarpusavio ryšį. Nesakau, kad nebūna bėdų ar sunkumų, visko būna, tačiau šeimoje esame kalbantys ir susikalbantys.
– Šeima, veiklos... o kur laikas sau?
– Vaikai kaip tik pasako, kad norėtų, jog mažiau dirbčiau ir daugiau su jais pabūčiau. Galbūt kažkada jau reikės kai kurias veiklas paleisti, tik nežinau, kada tas laikas ateis. Atrodo, kad moku išskirti prioritetus ir viską susidėlioti, tačiau ne visada pavyksta. Kažkaip vis visiems reikalinga. (Juokiasi.) Ir pati dar negaliu nuo savo veiklų atsitraukti. Atrodo, kažką išliūliuoji, sukuri, išaugini ir gali paleisti, bet kol kas negaliu. Kita vertus, dar nesu pensijoje ir esu pajėgi dar daug ką nuveikti.
– Vyrą taip pat užkrėtėte meile folklorui?
– Jis nėra įsitraukęs į folkloro raišką, tačiau nėra jai abejingas. Pavyzdžiui, tvarkydamas mūsų sodybą, jis išsaugo ir panaudoja nemažai etnografinių elementų. Būdamas studentu turėjo progos padirbėti Žemaitijos nacionaliniame parke ir fiksuoti nemažai to krašto etninės kultūros, pavyzdžiui, tautodailės, žolininkystės ir kt., puoselėtojų veiklas. Vyras vertina kultūros paveldo, folkloro saugotojus, bet kartais išsako ir kritiką dėl per didelio susikoncentravimo į tą repertuarą ir išraišką, kuri patinka mums ir yra mažiau patraukli plačiajai visuomenei.
– Galbūt ir jūs sodyboje pasidarbuojate?
– Mažai laiko tam lieka, bet kažkiek pasikrapštau. Kaip vyras džiaugiasi, jei ką nors padarau! Kaip giria! (Nusijuokia.) Nes esu jam pasakiusi, kad darbų man neplanuotų, galiu nebent padainuoti. (Juokiasi.) Bet aišku, jei nuvažiuoju, nagai vis tiek niežti ką nors padaryti.
– Galbūt ten, atokiau nuo miesto bruzdesio, ir savo ateitį įsivaizduojate?
– Mūsų sodyba yra netoli Vilniaus, kad netruktume nuvažiuoti. Tik abu su vyru esame žemaičiai, todėl labiausiai traukia į Žemaitiją. Vyras tiki, kad mes ten tikrai sugrįšime. Norėtųsi...
– Kalbant apie ateitį. Jaunimui neretai priekaištaujama, kad yra per daug įsitraukę į socialinius tinklus, naujoves ir per mažai domisi mūsų kultūra bei paveldu. Ar matote jaunimo, kurie jungsis prie jūsų misijos puoselėti mūsų nematerialųjį paveldą?
– Tikrai yra jaunimo, kuris su gyvojo paveldo išsaugojimu sieja savo ateitį, gyvenimą ir veiklą bei imasi iniciatyvos, kad mūsų kultūra būtų perduota ir išliktų. Ir kol tokių žmonių yra, mūsų kultūra gyvuos ir bus plėtojama. Tik svarbu nepamiršti, kad išlikimo garantas yra sveikas santykis su bendruomene, jos gyvenimo būdu.
Ryšys svarbus ne tik su bendruomenėmis Lietuvoje, bet ir lietuviais pasaulyje. Su „Duokim garo“ kaip tik rengiame reportažus iš kitų pasaulio kraštų ir norime parodyti, kaip gyvena mūsų tautiečiai svetur ir kaip puoselėja lietuviškumą. Kai kuriose pasaulio lietuvių bendruomenėse jo raiškos net daugiau nei pačioje Lietuvoje. Gražios tos bendruomenės, net ir būdamos toli nuo mūsų, daug daro dėl Lietuvos laisvės ir stiprybės. Todėl labai svarbu, kad visi būtume išvien, kartu.
