Aktorė Gabija Jaraminaitė – apie jautrumą, šeimos tradicijas ir situacijas, mokančias paleisti. „Labai lengva apkaltinti kitą žmogų dėl savo nepasitenkinimo“, – sako aktorė, kuri tiki, kad ramybė ir džiaugsmas slypi paprastume.
– Kokioje aplinkoje tu augai?
– Mano seneliai – aktoriai, mano dėdė – dainininkas ir aktorius Vytautas Kernagis, mano mama didžiąją gyvenimo dalį dainavo valstybiniame televizijos ir radijo chore, nes universitete baigė biologiją ir chemiją, bet jai tai buvo be galo neįdomu. Universitete ji lankė teatrą, norėjo vaidinti, bet senelis ją sulaikė. Vėliau ji įstojo į operinį dainavimą, jo nebaigė, taip ji atsidūrė chore.
Vaikystėje labai daug laiko praleidau teatre, nes ten mane vesdavosi močiutė. Senelis visuomet jai sakydavo – nesivesk, dar viena užaugs aktore – jis galvojo, kad tai psichologiškai sudėtinga profesija.
– Ką tu paveldėjai iš savo tėčio ir mamos?
– Iš tėčio tikrai paveldėjau jautrumą, ypatingą jautrumą, jis tai turi. Iš mamos paveldėjau tvarkingumą, harmonijos polinkį. Aš save laikau introverte, bet man patinka naujos pažintys, dėl to man taip patinka mano profesija – tai paveldėjau iš abiejų. Mano mama labai mėgsta bendrauti, kaip ir mano tėtis, jis turi daug pažįstamų, draugų.
– Užaugai didelėje šeimoje, kaip atrodė jūsų gyvenimas?
– Mano šeima buvo labai didelė. Kai aš gimiau, dėdė sukūrė šeimą, gyvenome kartu iki tol, kol man suėjo aštuoneri metai, Vytauto sūnus buvo man kaip brolis, augome tuose pačiuose namuose.
– Koks yra tavo ryškiausias atsiminimas apie Vytautą Kernagį?
– Mes buvome labai artimi, jis buvo man ir brolis, ir draugas, ir tėtis, augome vienuose namuose. Mūsų amžiaus skirtumas buvo didelis, bet jis buvo gerokai jaunesnis už mano mamą, juos skyrė gal 8 metai. Prisiminimų verta kiekviena mūsų diena.
Jis labai mėgo važinėti dviračiu, visiems nupirko dviračius – sau, man, žmonai ir Vytukui, važiuodavome visi kartu pas draugus į Valakampius, į sodą. Kartais būdavo taip, kad atvažiuodavau į Antakalnį ir kartu važinėdavome po miestą.
– Koks buvo didžiausias tavo vaikystės ir jaunystės iššūkis?
– Paauglystė buvo pilna iššūkių, tai buvo sudėtingas laikas, kuriame bandžiau suprasti, kas aš esu. Nusprendžiau būti aktore, kai sulaukiau 7-erių, tai žinojau, tačiau man buvo sunku suprasti pasaulį, man padėjo žinojimas, kad bet kada galiu nueiti į teatrą, tai buvo mano pagrindas, kuris mane palaikė.
Tačiau mano šeima ir mano giminės mano sprendimą priėmė labai rezervuotai. Aš jų neklausiau, nes labai norėjau ir tvirtai tikėjau, kad man tai tinka. Suabejojau tik tada, kai reikėjo stoti (...). Buvo visokių periodų gyvenime, bet savo sprendimo niekada nesigailėjau ir nesigailiu.
– Kaip tu jautiesi vaidindama intymiose scenose?
– Aš gyvas žmogus ir tas kitas žmogus – gyvas žmogus, visiems yra keistumo. Susitarti su savimi reikia iš tos pusės, kad mes esame tik priemonės istorijai papasakoti, mes esame istorijos kūrėjai, jei tai yra pagrįsta, tai yra tik istorijos dalis. Tačiau visi jaudinasi.
Tą akimirką, kai tą darai, negalvoji apie tai, koks tai jausmas. Vienu metu turi labai daug užduočių, ypač jei tai yra filmas – jame labai daug techninių užduočių, mes visi esame kaip vienas orkestras. Mes negalime atsijungti nei minutei ir pagalvoti – kaip jaučiuosi. Kita vertus, kai žinau, kad tokia scena bus ar ji artėja, su kolega stengiamės vienas kitą prisijaukinti, nuraminti.
– Ar kada nors pagalvoji, kad dar norėtum kažko gyvenime išmokti?
– Manau, kad linkstu į gamtą, dažnai pagalvoju, jei turėčiau daugiau galimybių, norėčiau būti arčiau gamtos (...). Vis galvodavau, gal galėčiau susikurti didesnį finansinį stabilumą, kažką sukurti, kažkam paaukoti. Bet tada pagalvoju, šiandien galiu kažkam priskirti 5 eurus, o gal ir 20, gal tai dienai tie pinigai bus labai kažkam reikalingi, neverta jų kaupti.
– Kokią didžiausią dovaną tau padovanojo aktorystė?
– Visų pirma – džiaugsmą, begalinį džiaugsmą. Tai nereiškia, kad džiaugiuosi nuo ryto iki vakaro, tačiau nepaisant visokių periodų, aš džiaugiuosi. Buvo ir nepasitikėjimo savimi, ir pasvarstymų, gal man aktorystėje ne vieta, ir finansinių sunkumų. Meilė profesijai man padėjo išlikti, taip pat davė man daug nuostabių pažinčių – tai yra nuostabu.
– Kaip tau atrodo, ar po skyrybų įmanoma nelaikyti nuoskaudų?
– Man atrodo, kad po skyrybų nėra nieko teisingo ar neteisingo, tik gyvenimo procesai ir patirtys. Kaip išeina gyventi, taip yra gerai (...). Sakoma, kad laikyti pyktį kitam žmogui reiškia išgerti nuodų ir tikėtis, kad kitas numirs.
– Kaip tau pavyko išgyventi skyrybas?
– Aš nelaikau nuoskaudų, pykčio. Labai lengva kitą žmogų apkaltinti dėl to, kad tau kažkas nepatinka tavo gyvenime. Kam to reikia? Juolab kai šeimoje yra vaikų, svarbu, kad vaikui būtų ramu, kad jis žino, jog abu tėvai myli vaiką.
– Jei tau reikėtų paskirstyti savo gyvenimą „iki“ ir „po“, kur tu brėžtum tą ribą?
– Kiekviena netektis pakeičia tavo požiūrį į gyvenimą. Suprantame apie savo laikinumą, apie tai, kas yra svarbiausia.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
