Pirmoji meilė, odos liga ir gėdos jausmas – patirtys, kurias dainininkė Gabrielė Vilkickytė įprasmino kūryboje. LRT PLIUS laidoje „Įeiti draudžiama“ ji atvirai pasakoja apie paauglystėje išgyventą skausmą, pirmąjį širdies sudužimą ir tai, kaip iš pažeidžiamumo gimė jos jautrios dainos.
Jautė gėdą dėl odos ligos
Jautri ir nuoširdi G. Vilkickytės kūryba šiandien atranda kelią į žmonių širdis atliepdama vidines jausenas, išgyventas patirtis ar kamuojančias būsenas. Dainininkė sako, kad jos kelias į painų emocijų pasaulį prasidėjo mokykloje.
„Mokiausi Jėzuitų gimnazijoje, kur nuolat vykdavo rekolekcijos. Nuo ankstyvo amžiaus mokiausi komunikuoti apie savo jausmus stovyklose. Kartais apie jausmus tekdavo kalbėti su žmonėmis, kurie nebuvo labai artimi, tačiau jie pasidalindavo apie pačias intymiausias savo problemas.
Aš buvau linkusi į uždarumą, sirgau odos liga. Būtent rekolekcijose pasipasakojau, ką reiškia sirgti tokia liga, visi grupelėje verkėme, apsikabinome. Klasėje niekas manęs nebeklausė, kodėl nuolat kasausi, kodėl atrodau tokia nesveika, kodėl mano veidas išbertas“, – LRT PLIUS laidoje „Įeiti draudžiama“ pasakoja G. Vilkickytė.
Pasitikėjimui savimi paauglystėje didžiausią įtaką darė persekiojanti gėda dėl kamuojančios odos ligos. Nuolatinis odos dengimas ilgainiui virto noru pasislėpti ir išvengti smalsių bendraamžių žvilgsnių.
Pirmoji meilė sudaužė širdį
„Aš stipriai laukiau patirti tai [meilę], nes galvojau, kad tai yra tik jausmas, dabar suprantu, kad tai yra daugiau nei tai. Kai pamatydavau, jog kas nors koridoriuje pasibučiuoja, aš nuleisdavau akis, nes man tai atrodė labai intymu.
Aš ilgus metus to nepatyriau, nes man buvo gėda dėl mano ligos. Visuomet dėvėjau pėdkelnes ir marškinėlius ilgomis rankovėmis, man buvo beprotiškai gėda ir pačiai dėl savęs liūdna, nenorėjau, kad į mane žiūrėtų. Slėpiau save ir nuo galimybių draugauti – mano bučinys buvo vėlyvas, pasaugojau širdį“, – priduria ji.
Pirmoji G. Vilkickytės meilė tapo jos kūrybine atspirtimi, šiandien ji su šypsena dėkoja vaikinui, sudaužiusiai jai širdį.
„Kai pirmą kartą atvėriau savo širdį, man teko labai stipriai nudegti, iki šiol žinau, ką tai reiškia, iki šiol semiuosi ten įkvėpimo dainai – nueinu prie sandėliuko, paimu vieną lapą ir grįžtu su daina, nors praėjo daug metų.
Kaip gyventi su sudaužyta širdimi, mokykloje nemoko (...). Dūžis persmelkia tavo gyvenimą, pirmą kartą nežinai, kaip naviguoti savo gyvenimą, ypač jei tas žmogus yra toje pačioje mokykloje“, – tikina G. Vilkickytė.
Jei skauda, vadinasi, tau rūpi
Pirmosios draugystės patirtis dainininkę privertė atsigręžti į savo emocinę sveikatą. Anot jos, santykiai atėmė iš jos jaunatvišką energingumą, ji tapo vangi ir paskendusi vidiniuose apmąstymuose.
„Man labai padėjo pasakymas: „Priimame tokią meilę, kokios jaučiame esantys verti.“ Tai buvo tiesa, tai buvo labai nesaugus ryšys, kuris reikalavo nuolatinio laukimo, išgyvenimo. Iš manęs tai išsunkė daug gyvybės. Aš nustojau kalbėti, tapau stebėtoja, nuvytau, tačiau turėjau įsitikinimą, kad turiu būti su tuo žmogumi.
Tai parodo, ką reiškia nežinoti, kas yra draugystė, kas yra sveikas santykis, emocinis ryšys. Kai viso to nežinai, taip ir vaikštai paskui pasitaikiusį žmogų“, – teigia ji.
Nelaiminga meilė yra savotiškai prasminga gyvenimo patirtis – įsitikinusi kūrėja. Anot G. Vilkickytės, didieji iššūkiai parodo tikrąją žmogaus jausmų galią ir įprasmina būtį.
„Jei kada turėsiu vaikų, aš kartu su jais eisiu per tas patirtis ir sakysiu, kad jų jausmai yra didžiuliai, kitaip parodantys visą pasaulį. Tikiu, kad kitiems tėvams tai skamba naiviai, tačiau vaikui reikia iškomunikuoti, kad jie supranta jų patirtis – kaip nekenčiu, kai sako: „Daug žuvų vandenyje.“ To paties veido tu vėliau ieškai ir kituose.
Gyvenime nebūtinai viskas turi būti lengva, savotiškai tai yra graži patirtis. Jei tau skauda, vadinasi, tau rūpi, tu žinai, ką reiškia norėti būti su kitu žmogumi. Žinojau, kad dar kartą pamilsiu, bet žinojau, kad negreitai“, – pasakoja G. Vilkickytė.
Visą pokalbį galite peržiūrėti laidos įraše.
