Užaugęs be tėvo, kurio niekada nesutiko, fotografas ir aktorius Naglis Bierancas sako neieškantis kaltų – tik supratimo. Vaikystę praleidęs tarp Žemaitijos laukų ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos salių, jis anksti patyrė vienatvę ir scenos discipliną.
– Kada tu atsisveikinai su M. K. Čiurlionio menų mokykla?
– Aš mokyklą pabaigiau 2007-aisiais, įgijau baleto artisto specialybę. Reikia įsivaizduoti, kad praėjo jau beveik dvidešimt metų, todėl dabar apie senąjį baleto pasaulį prisimenu nedaug.
– Kur tu gimei?
– Visagine, bet mano vaikystė prabėgo Žemaitijos laukuose. Ilgai ten neužsibuvome, gal tik porą metų, tada mano vaikystė tęsėsi Tauragėje, Žygaičių kaime.
– Ar tu atsimeni, ką tavo mama yra pasakojusi apie tavo vaikystę?
– Mama visada atsimena, kad mane žavėdavo gražios moterys, aš visada pastebėdavau gražias moteris. Mama sako, jog komentuodavau jų išvaizdą ir klausdavau: „Mama, kada tu būsi tokia graži, turėsi tokius ilgus plaukus?“ Mama sakė, kad buvau geras vaikas.
– Ar tavo mamai nebuvo sunku auginti tave vienai?
– Tikriausiai buvo sunku, tačiau pasakodama apie mano vaikystę, ji to niekada neakcentuodavo – būdavo įprasta taip gyventi, kitaip niekas ir neįsivaizdavo. Man atrodo, kad tais laikais didžioji dalis žmonių vertėsi sunkiai. Mane augino ir mamos sesės, ir broliai, ir močiutė, – aš visiems buvau gera rakštis.
Man ūgtelėjus mama išvyko užsidirbti į Maskvą, bandė dirbti turguje, dėl to išėjau gyventi su močiute, kurios namai buvo pilni (...). Bet manau, kad buvo kitokie laikai – vaikai augindavo vaikus ir viskas būdavo tvarkoje, toks buvo gyvenimas. Aš visuomet labai pasiilgdavau mamos, vėliau ji mane išsivežė, teko ir man Maskvoje pagyventi, vėliau – Ukrainoje.
– Ar klausdavai šeimos narių, kur yra tavo tėtis?
– Tikriausiai man buvo įprasta, kad taip gyvenome, gyvenimas su mama man buvo labai natūralus, tik vėliau pradėjau apie tai daugiau galvoti. Manau, tai prasideda mokykloje, kai susiduri su kitais vaikais – daugelis jų turėjo tėčius, kadangi aš neturėjau, pradėjau galvoti: o kur mano tėvas?
Neatsimenu, ar vaikystėje esu klausęs, kur yra mano tėvas, tačiau vėliau – tuo labiau neklausiau, nes pasąmoningai maniau, kad tai nėra maloni tema mamai ir man. Ėjo ir praėjo, tik vėliau sužinojau daugiau detalių apie savo tėvą.
– Ar tėtis tavęs neieško?
– Niekada nebandė, biologinis tėtis niekada su manimi nesusisiekė, nors ir aš niekada nebandžiau. Gal seniau labiau norėjau jį pamatyti, nors ir dabar man būtų įdomu – o gal turiu netikrų brolių ar seserų, nežinau, ar jis gyvas.
– Kaip tu dėl to jautiesi?
– Man nesinori aiškintis ar peikti, aš stengiuosi jį suprasti. Buvo jauni žmonės – gal jis išsigando atsakomybės, pabėgo. Tokie dalykai gali atsitikti bet kam. Nenešioju nuoskaudos, nes jo net neprisimenu, jis nepaliko manęs vaikystėje ar paauglystėje – jo nebuvo, man buvo įprasta, kad mūsų šeima yra mama ir aš.
– Kada tu išvykai į M. K. Čiurlionio menų mokyklą?
– Penktoje klasėje. Nebuvau labai užsidegęs ten mokytis, nors mama visada man prieštarauja – sako, kai buvau vaikas, aš degiau šokti ir ypač baletą. Mama atsimena, kaip klausdavau jos, ar berniukai gali būti balerinomis. Man puikiai sekėsi pramoginiai šokiai, dėl to viena mokytoja pasiūlė mano mamai nuvežti mane į baleto mokyklą.
Skaudžiausia dalis – kad mane išvežė. Mes susitarėme, kad pabandysiu, man tai atrodė kaip nuotykis, kaip pramoga, susitarėme, jei man nepatiks, aš galėsiu grįžti, bet man nepatiko jau po pirmosios savaitės. Man nepatiko ne tai, kad reikia šokti baletą, o tai, kad esi toli nuo tėvų ir vienas. Viskas buvo nauja – kardinaliai pasikeitė mano pasaulis ir mano aplinka.
– Ar tavęs nepriėmė tavo naujoji aplinka?
– Jei kalbėtume apie baleto discipliną, tai taip – buvo griežta. Tačiau patyčių aš nepatyriau, meno mokykloje yra daug skirtingų, įdomių vaikų, aplinka ten yra labai saugi. Tačiau man sunkiausia buvo būti vienam.
– Kada supratai, kad nebūsi baleto šokėjas?
– Galėjau juo būti – iš klasės vaikinų man šokėjo karjerą prognozavo labiausiai. Tačiau aš dažnai tingėdavau šokti, man netikdavo griežta mokytojų ranka – jie vadovavosi rusiška baleto mokyklos kultūra. Viskas buvo nulemta psichologinio spaudimo, buvo nemažai žeminimo.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
