Aktorė ir šokėja Gailė Butvilaitė gyvena tarp dviejų pasaulių – Lietuvoje jaučiasi venesueliete, o Venesueloje – lietuve. Scenoje ji drąsi ir laisva, o gyvenime – nuolat balansuojanti tarp dviejų kultūrų.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakare su Audrium Giržadu“ Gailė pasakoja apie savo pirmąjį filmą, studijų planus Ispanijoje ir užsienio kino industrijos užkulisius.
– Ar tiesa, kad neseniai baigei filmuoti savos kūrybos filmą?
– Tai yra labai jautri tema, tačiau taip, viskas baigėsi visai neseniai. Buvo įspūdingai gražu, o jautru dėl to, jog pati parašiau filmo scenarijų ir pati surežisavau. Baisu tuo dalytis, dar noriu pabrandinti savo kūrinį.
– Ar tu pati vaidini savo filme?
– Ne, prisidėjau tik prie kūrybos.
– Kodėl nusprendei sėsti už kameros?
– Pradėjau rašyti istoriją prasidėjus karui. Tai buvo ilgas procesas, visų pirma turėjau išmokti, kaip tinkamai rašyti filmui. Surinkau geriausią kūrybinę komandą ir nufilmavome. Tai yra ištisinis kadras filmuotas su juosta per tris Lietuvos operos ir baleto teatro aukštus. Tai tik vienas kadras, bet į jį sudėta labai daug darbo, filmavimo metu vyko kažkas antgamtiško – teatras atgijo iš naujo, vyko grynas teatras, kuriame susijungė artistai ir aktoriai.
– Dalis tavo gyvenimo vyksta ir Ispanijoje, ką ten veiki?
– Ruošiuosi ten tęsti magistro studijas. Tačiau Ispanijoje esu dirbusi, padėjusi statyti porą filmų ir vieną didelį serialą, kuris buvo išleistas „Amazon Prime“ platformoje. Tačiau šios platformos moka labai nedaug, tai labiau yra galimybė pasirodyti užsienio kūrėjams, jie naudojasi tuo.
– Kaip yra iš tiesų – ar tu grįžai į Lietuvą, ar tik atvažiavai į Lietuvą?
– Nežinau. Sakau, kad grįžau, bet, kai esu čia, jaučiuosi tikra venesueliete, kai esu ten, jaučiuosi lietuve.
– Kodėl čia jautiesi šiek tiek svetima?
– Į Venesuelą buvau grįžusi prieš trejus metus. Manau, kad lietuviai linkę gilintis į dalykus, Pietų Amerikoje gyvenimas vyksta labiau paviršiumi. Geras pavyzdys, kai Venesueloje baigiasi baleto spektaklis, mano mama eina pas artistus ir klausia, kaip jei jaučiasi, o jie atsako: „Buvau pats geriausias.“ Aš visgi turiu daugiau lietuviškos prigimties ir mėgstu graužti save.
Man buvo sunku studijuoti, aš esu linksma, o ne linkusi į tragediją. Ačiū Dievui, dabar Lietuva yra kitokia ir suprantame, kad žmogaus būdas nėra susijęs su jo protu. Tačiau anuomet teko girdėti komentarų, kad jei esu linksma, esu kvaila. Aš pastatydavau žmones į vietą, ypač vyrus – tada jie mane įsimylėdavo.
– Kokia tavo nuomonė apie Lietuvos vyrus?
– Jie būna visokie. Labai nuoširdūs ir labai smagūs, galbūt man iš jų reikia daugiau dėmesio. Norėčiau lietuvio vyro, kuris stengiasi.
– Kokia kalba tu mąstai?
– Labai įdomu, visai neseniai sutikau kalbų mokytoją, kuri paklausė, kokia kalba aš skaičiuoju, tik tada supratau, kad skaičiuoju ispaniškai, bet mąstau lietuviškai. Kartais yra dalykų, kurių nesuprantu, ar išverčiu visai neteisingai.
Studijų metais tikrai reikėjo pasistengti paslėpti savo akcentą. Svarbu lėtai skaityti ir tai daryti garsiai, aš kartais garsiai skaitau vaikų knygas, nes jas labai lengva suprasti.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
