Sutuoktiniai Tetiana, save vadinanti Tati, ir Alexey dažnai sulaukia klausimo – kaip jie nesipyksta, jei ir gyvena, ir dirba kartu? Iš Ukrainos į Lietuvą prieš aštuonerius metus atsikraustę fotografai, Vilniuje įkūrę studiją „TatiFrank“, pripažįsta, jog kai su kitu žmogumi praleidi 24 valandas, septynias dienas per savaitę – jis neišvengiamai tampa tavo atspindžiu.
„Aš jį darau pozityvesnį“, – sako Tati, o Alexey pritariamai nusijuokia. Kone visą pokalbį nenustoję šypsotis ir juokauti, jie pasakoja apie savo šaknis, gyvenimą Lietuvoje, lietuvių kalbos mokymąsi, šuniukę Kvitką, fotografiją be filtrų ir santykį ne tik su savimi, bet ir vienas kitu.
Kokį šilčiausią prisiminimą išsaugojote iš savo vaikystės ar paauglystės Ukrainoje?
Tati: Neseniai iš tiesų apie vieną šviesų vaikystės momentą, kurį prisiminiau, kalbėjau su Aleksu. Kai buvau visai maža, kartu su močiute ėjome į kepyklėlę – tiksliau, netgi ne į kepyklėlę, o į patį kepinių fabriką, kur pirkome šviežią, dar šiltą duoną. Pamenu, kaip grįždama namo nuvalgiau jos kampučius ir pluteles. Buvo labai jauku.
Alexey: Tati gimė Pavlograde, Ukrainoje, o aš – Luhanske. Tačiau, kai dar buvau vos vienerių, su šeima išsikraustėme iš Ukrainos. Todėl mano vaikystė prabėgo Izraelyje ir Kanadoje. Į Ukrainą sugrįžau jau būdamas maždaug dvidešimties – tada aplankiau Lvivą. Tai nepaprastai gražus, istorinis miestas, kuriame galima daug ką nuveikti. Būtent ten mes įsimylėjome, todėl tai mano šilčiausias prisiminimas.
Kuo svajojote būti, kai užaugsite? Ir kaip pasukote į fotografiją?
Tati: Paauglystėje net nesusimąsčiau, kad fotografija gali būti profesija – atrodė, jog toks darbas paprasčiausiai neegzistuoja. Tuomet norėjau tapti rinkodaros specialiste. Bet kai susipažinau su Aleksu, jis turėjo japoniškų saldumynų parduotuvę ir jam reikėjo padėti nufotografuoti prekes, todėl pasiūliau savo pagalbą. Tą akimirką įsimylėjau fotografiją ir pajutau, jog tai – mano pašaukimas.
Alexey: O aš svajojau tapti odontologu, bet vėliau pasukau į programavimą. Žinojau, kad fotografija gali būti darbas, iš kurio žmonės užsidirba, bet ilgą laiką tai laikiau tik savo hobiu ir užsiėmiau kitomis veiklomis. Visgi visada buvau kūrybiškas – piešiau, grojau gitara. Norėjau su kūryba nuveikti kažką daugiau, bet maniau, kad tai tik pomėgis, kad tai neturės didelės reikšmės ar poveikio kitų žmonių gyvenimams. Viskas pasikeitė, kai Tati pradėjo fotografuoti ir pamačiau, kokios gražios nuotraukos gimsta ir kaip žmonės į jas reaguoja. Pagalvojau, kad ir pats noriu tuo užsiimti, nes tai kur kas įdomiau už programavimą – tai iš tiesų gali pakeisti žmones, suteikti jiems džiaugsmo.
Prieš aštuonerius metus atsikraustėte į Lietuvą. Ką prisimenate iš tų pirmų dienų ar savaičių?
Tati: Į Vilnių atvykome traukiniu ir abu dalijamės tuo pačiu prisiminimu. Pirmą kartą išlipę iš vagono pajutome gaivų, miškais kvepiantį orą. Traukinių stotyje! Tai buvo nuostabu – labiausiai atsimename būtent tą orą. Paskui išėjome pasivaikščioti. Prisimenu, kaip pirmą dieną vaikščiojome parke šalia Užupio, ir paragavome pirmąjį jogurtą. Jis buvo toks skanus – geriausias, kokį kada nors esame ragavę. Tokios smulkios akimirkos ir sudaro prisiminimus.
Alexey: Taip, oras buvo labai gaivus, net saldus. Ir produktai puikūs. Tai buvo pirmieji dalykai, kuriuos pastebėjome.
O kokį įspūdį padarė lietuviai?
Tati: Lietuviai mums visada atrodė labai draugiški, šilti. Jie, kaip ir ukrainiečiai, yra labai svetingi. Todėl viskas atrodė artima, nejautėme didelių skirtumų. Neatrodė, kad būtume atsidūrę visiškai svetimame krašte, kur žmonės turi absoliučiai kitokį mentalitetą.
Alexey: Taip, skirtumai nėra tokie dideli kaip būtų, pavyzdžiui, Azijos šalyse ar galbūt Pietų Europoje. Lietuviai mums pasirodė labai atviri, draugiški, bet kartu ir šiek tiek drovūs. Tai žavu, nes jie niekada nevėluoja į mūsų fotosesijas, visada atvyksta gerokai anksčiau.
Žinau, kad mokotės lietuvių kalbos. Kaip sekasi?
Tati: Kalba sudėtinga, bet kartu labai miela. Kai tik atvykome, jau buvome pasiruošę ir žinojome kelis žodelius, kaip „ačiū“ ar „geros dienos“. Vietiniai mus už tai vis pagirdavo, jautėme daug šilumos. Kai pramoksti kelis žodžius ir juos vartoji, žmonės taip stipriai džiaugiasi, būna nepaprastai dėkingi. Tai mus skatino mokytis toliau.
Alexey: Lietuvių kalba yra labai švelni, skambi. Man tik kartais būna sunku ištarti kai kuriuos žodžius, nes jie tokie švelnūs.
Tati: Man tai skamba taip, lyg kalbėtum su kūdikiu – tokie žodžiai kaip „agurkai“ arba „sveiki“ tariasi labai švelniai, meiliai. Kai atsikraustėme, buvome išmokę frazę: „Atsiprašau, aš nekalbu lietuviškai, gal galime šnekėti angliškai?“ Kartą stovėjome eilėje parduotuvėje, kai viena moteris mūsų kažko paklausė, ir aš jai šią frazę pasakiau. Ji nustebusi pažvelgė į mane ir lietuviškai atsakė: „Bet juk dabar kalbi lietuvių kalba, kaip gali jos nemokėti?“ (Juokiasi.) Tai žmonių reakcijos būna pozityvios. Manau, lietuviai labai džiaugiasi, kai su jais kalbi jų kalba.
Alexey: Taip, jie labai patriotiški.
Kodėl jums svarbu išmokti lietuvių kalbą, net jei, kaip sakote, tai gali būti sunku?
Alexey: Kai atvykome, jau pirmą dieną supratome, kad čia yra mūsų namai. Apėmė toks jausmas, kuris kyla, kai sugrįžti į savus namus, todėl šis sprendimas buvo logiškas. Kai šitaip jautiesi, savaime nori mokėti ir kalbą. Mes nemažai keliaujame ir mums patinka, kaip viskas sutvarkyta Lietuvoje, – gyvenimas čia labai patogus, daug geresnis nei kitose šalyse, kuriose esame buvę.
Tati: Norėjome integruotis, o tam, žinoma, būtina išmokti kalbą – juk ja kasdien bendrauji. Ir lietuviai mums labai patinka. Susiradome nemažai draugų, pavyzdžiui, mūsų kaimynai yra lietuviai. Nors kalbame angliškai, vis tiek norime mokėti lietuvių kalbą, nes tada yra lengviau užmegzti artimą ryšį, tapti draugais.
Po visų šių metų, praleistų Lietuvoje, kokias Ukrainos kultūros dalis stipriausiai jaučiate savyje?
Tati: Manau, kad tai stipriausiai pasireiškia per maistą. Pavyzdžiui, valgome ukrainietiškus koldūnus su vyšniomis ir grietine.
Alexey: Nepamiršk agurkų!
Kadaise turėjome butą su dviem kambariais – pagrindiniu ir svečių. Tai net sieną išgriovėme, kad neliktų kur pasislėpti.
Tati: O taip, mano močiutė neseniai pasidalijo ukrainietišku, lengvai sūdytų agurkėlių, kuriuos labai mėgstame, receptu. Dabar bandysime jų pasigaminti patys ir tikiuosi, kad viskas pavyks. Bet, manau, lietuviams maistas irgi yra svarbi jų kultūros dalis, tad mums tai labai artima – didelio kultūrinio skirtumo beveik nėra. Be to, ukrainiečių kultūroje yra itin svarbu draugiškumas ir svetingumas. Sutikę žmogų, jie pasikviečia jį į savo namus, priruošia vaišių. Ir mes tą tęsiame – mums yra įprasta pakviesti žmogų į svečius ir kažkuo pavaišinti.
Papasakokite apie savo šunį Kvitką. Kaip ji atsirado jūsų gyvenimuose? Ar kažką juose pakeitė?
Tati: Aš šuns norėjau jau seniai ir Aleksas galiausiai tam pritarė. Tačiau gyvenome nuomojame bute, kuriame negalėjome turėti augintinio – šeimininkams tai nepatiko. Todėl nutarėme, kad reikia įsigyti savo butą, kad galėtume turėti šunį (juokiasi). Taip ir padarėme. Kelerius metus iki tol lankydavome prieglaudas – vedžiodavome šunis, leisdavome laiką jų draugijoje. Pastebėjau, kad Vilniaus prieglaudose beveik nėra jaunų šunelių, dauguma jau suaugę. Norėjome priglausti mažą šuniuką, tad nuvykome į Kauną, į „Penkta Koja“, ir ten mums pasiūlė kelis šuniukus. Pasirinkti buvo be galo sunku, bet Kvitka, kai ją paėmėme, susirangė mums ant kelių, prisiglaudė, ir supratome, jog tai mūsų šuo.
Alexey: Gavome būtent tai, ko labiausiai norėjome – šunį, su kuriuo galėtume miegoti ir apsikabinti. Radome šuniukę, kuri pusvalandį nenulipo mums nuo rankų.
Tati: Ji mums suteikia dar daugiau laimės. Kai žaidi su ja ar tiesiog į ją pasižiūri, galvoje nebelieka jokių kitų minčių, tiesiog mėgaujiesi akimirka. Matai jos džiaugsmą, o tai pradžiugina tave patį. Bet buvo sunku sugalvoti jai tinkamą vardą. Iš pradžių galvojome, kad bus Ramunė.
Alexey: Kai ji buvo maža, buvo visai kitokia – labai judri, aktyvi.
Tati: Aleksas siūlė ją pavadinti Velniuke ar Tornadu (juokiasi). Bet aš su juo nesutikau, nes yra posakis, kaip avį šauksi, taip ji ir atsilieps. O Kvitka ukrainietiškai reiškia gėlę. Ramunė – gėlė, Kvitka – gėlė. Gražus sutapimas.
Jūs esate ir sutuoktiniai, ir kolegos. Ar nesunku tai suderinti?
Tati: Daug žmonių mūsų to klausia – kaip jūs galite kartu dirbti? Negi nesusipykstate? (Juokiasi.) Žmonės kažkodėl mano, kad turėtume nuolat ginčytis. Tačiau mes fotografuojame su dviem fotoaparatais, todėl darbo metu konfliktų nekyla. Iš tiesų, esame kartu septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą, ir mums tai smagu – kartu dirbti, kartu gyventi. Aleksas mane labai daug ko išmokė. Kai tiek laiko praleidi su kitu žmogumi, jis tarytum atspindi tave patį – tokiame santykyje gali daug apie save sužinoti. Tai be galo įdomu, prasminga.
Alexey: Mes ne tik dviese fotografuojame, bet ir kartu gyvename. Kadaise turėjome butą su dviem kambariais – pagrindiniu ir svečių. Tai net sieną išgriovėme, kad neliktų kur pasislėpti (juokiasi).
Fotografuodami daug dėmesio skiriate moterų fotosesijoms ir akcentuojate jų natūralų grožį. Ar, jūsų manymu, fotografija gali padėti pamilti save, labiau pasitikėti savimi?
Alexey: Žinoma, kad gali – mes tai matome nuolat. Manau, mes dažnai savęs nematome taip, kaip mus mato kiti. Esame linkę į save žiūrėti iš ne pačių geriausių kampų, prastoje šviesoje. Iš tiesų visi esame gražūs, tačiau kai žiūrime į save iš pusių, kurios nepabrėžia mūsų grožio, pradedame galvoti, kad nesame patrauklūs ar fotogeniški. Mūsų fotosesijos yra labai natūralios, beveik neredaguojame nuotraukų. Fotošopą naudojame tik spalvoms pakoreguoti, tačiau daugiau nieko nekeičiame, neišlyginame veidų. Todėl jau fotosesijos metu galime parodyti nuotraukas tiesiai iš fotoaparato – tai akimirksniu pakelia žmogaus pasitikėjimą savimi. Jei moteris kiek drovi ar nepasitikinti savimi, tai parodome nuotraukas: „Štai, nieko nedarėme, tai tiesiog tu.“ O jos dažnai atsako, kad negali tuo patikėti. Bet taip, tai yra jų pačių grožis, ką tik užfiksuotas. Tai išties padeda sustiprinti pasitikėjimą savimi.
Tati: Mes sąmoningai viską darome minimalistiškai. Moterys neperka specialių drabužių fotosesijai – jos vilki tai, ką turi, kas joms patinka. Dauguma net nesidažo. Jos būna tokios, kokios yra kasdienybėje. Mūsų studija taip pat paprasta – tik baltos sienos. Viskas yra paremta idėja, kad nereikia jokio blizgesio, nes fotografuojame ne išorę, o tai, kas slypi žmogaus viduje. Kaip Aleksas sakė, kai parodome nuotraukas, moterys sako negalinčios patikėti, jog tai jos. Bet tai reiškia, kad visa tai, ką mato nuotraukoje, jos jau savyje talpino. Jos nieko nepakeitė išorėje – tai visada buvo jų viduje. Būtent šis atradimas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.
Ne paslaptis, kad šiandien populiaru nuotraukas stipriai retušuoti ar naudoti filtrus. Kodėl jums svarbu švęsti būtent natūralumą?
Alexey: Norime, kad moterys pamatytų save, kad atpažintų save nuotraukose. Mes norime būtent tą momentą pagauti.
Tati: Mums svarbu, kad jos, žvelgdamos į šias nuotraukas po dvidešimt ar trisdešimt metų, matytų, kokios buvo savo kasdieniame gyvenime. Jei jos sugebės tai įvertinti ir pasakyti: „Aš esu graži, kokia esu kasdien“, – tai mums didžiausias įvertinimas. Nuotraukose, žinoma, atsispindime ir mes – fotografai. Esame paprasti žmonės, mėgstame minimalizmą, neturime prabangių drabužių, nesidažome, nedarome nieko dirbtinio. Tokios yra mūsų vertybės, todėl tai parodome ir fotografijoje. Žinoma, jei moteris ateina ir nori pasipuošti ištaiginga suknele, galime ir tai padaryti gražiai. Tačiau mums svarbiausia yra natūralumas. Žmonės tai pamato mūsų darbuose ir nori save išvysti tokius, kokie yra iš tiesų.
Alexey: Taip, tai yra tarsi mūsų pačių tęsinys. Darome tai, kas mums patinka, ir taip pritraukiame žmones, turinčius tas pačias vertybes. Norime paprastumo, kuris yra nepavaldus laikui. Nesivaikome madų ar kintančių filtrų, net į juos nežiūrime. Stengiamės fotografuoti kuo natūraliau, kad tai išliktų prasminga ir po dešimt ar dvidešimt metų.
O ką jums reiškia meilė sau?
Tati: Manau, mes dalijamės ta pačia meilės sau samprata. Mums tai yra apie savęs priėmimą bei mylėjimą visų savo dalių. Tai apima ne tik išorę, bet ir vidų. Gyvenime galime būti visokie, galime turėti savybių, kurias mėgstame labiau, kitas mažiau. Tačiau visa tai sudaro tave tokį, koks esi. Kai priimi save visą, nebelieka teisimo ar bereikalingų minčių.
Alexey: Meilė sau reiškia gyventi taip, kaip nori, ir daryti tai, kas tau artima, nesvarstant, ką apie tai pasakys kiti. Tai labai svarbu gerai savijautai.
Prieš fotosesijas susitinkate su moterimis pokalbiui. Kaip tai, ką išgirstate, paveikia pačias fotografijas? Gal galite pasidalyti kokiomis istorijomis?
Alexey: Kiekvienas žmogus yra labai skirtingas. Moterys atsineša daugybę įdomių istorijų: kur jos yra gyvenimo kelyje, ko siekia, ko nori. Pokalbiai visada draugiški, mes neklausiame nieko, ko žmogus nenorėtų pasidalyti. Dažniausiai kalbamės apie paprastus dalykus – filmus, mėgstamas veiklas.
Tati: Manau, tai sukuria draugišką atmosferą. Atėjusios į fotosesiją jos jau žino, kaip mes atrodome, koks jausmas yra su mumis bendrauti. O tų istorijų yra tiek daug. Pavyzdžiui, kartą į mūsų fotosesiją atėjo moteris, kuri po visko jautėsi labai pasitikinti savimi, spindinti. Po fotosesijos ji nuėjo į kavinę, kur netikėtai sutiko savo buvusį vaikiną. Jie vėl užmezgė santykius, susituokė, o po metų ji tapo nėščia ir sugrįžo nėštumo fotosesijai. Ji pasidalijo šia istorija, kaip fotosesija ją paveikė. Juokaudama sakė, kad tai iš dalies ir mūsų kūdikis (juokiasi).
Alexey: Mano mėgstamiausia istorija – kai moteris atėjo pas mus nusifotografuoti pažinčių programėlei. Ji įkėlė tas nuotraukas ir po trisdešimt minučių buvo užblokuota, nes programėlė nusprendė, kad ji nėra realus žmogus, nes atrodė per gražiai. Tačiau kažkas ją susirado – pasidarė ekrano nuotrauką ir aptiko jos „LinkedIn“ profilį. Dabar jie susituokę ir gyvena Indijoje.
Atrodo, jog esate pilni pozityvumo ir šviesos. Kas jums padeda tokiems išlikti, net kai ir būna sunkumų?
Tati: Man padeda tai, kad į kiekvieną situaciją žiūriu kaip į pamoką. Todėl nėra nieko neigiamo – yra tik tai, iš ko galiu pasimokyti, vadinasi, tai vertinga. Kai kurie įvykiai pakeičia mano gyvenimą iš karto, o kiti gali atnešti pokyčių vėliau, kurių šiandien dar nematau. Toks požiūris man labai padeda. Apskritai pastebiu mažas detales – kaip paukščiai čiulba, saulė šviečia, kaip šešėliai žaidžia ant sienų. Tai smulkios akimirkos. Visa esmė – būti čia ir dabar.
Alexey: Gali atrodyti, kad esu pozityvus, bet iš tiesų viską dažnai pergalvoju, nuolat viską analizuoju. Tai nelengva. Tačiau, jei imi žiūrėti į viską kaip į pamoką, pamažu išmoksti paleisti kai kuriuos dalykus, kai kurias baimes, ir sutelkti dėmesį į tai, kas tau iš tiesų svarbu.
Tati: Ir manau, kad aš jį darau pozityvesnį (juokiasi).
Alexey: Taip, ji tikrai padaro. Ji daug mažiau viską permąsto. Ji linkusi veikti iš karto, o aš esu tas, kuris galvoja: „Jei nebus pakankamai gerai, geriau nedaryk.“
Tati: Taip, jis tiesą sako.
