Dauguma Vytenį Pauliukaitį šiandien pažįsta kaip kandų, bet linksmą kritiką ar pramoginių televizijos laidų dalyvį. Tačiau pats jis geriausiai jaučiasi už kadro – dirbdamas režisieriumi, kurdamas televizijos projektus, kurių suskaičiuoja apie 600, ar didesnės apimties muzikinius filmus, spektaklius, kurių sukūrė daugiau nei 30.
LRT.lt archyvų ciklo TELEPORTACIJA studijoje su Vyteniu kalbėjome apie pradžią televizijoje, griežtą režisierių, pirmuosius filmus ir legendinius vaizdo klipus. Taip pat įžengėme į konkursų „Mis Lietuva“ sceną, kurių pirmuoju režisieriumi buvo būtent V. Pauliukaitis.
Režisieriaus pašaukimas
„Taip, aš buvau reiklus ir kartais ta reiklumo forma būdavo nevartotina. Aš tik vėliau supratau, kad nereikia savo emocijų rodyti, nes žmonės pasimeta, kuriems skirtas tas spaudimas. Tapau tyliu, ramiu, manęs nėra dabar“, – pradžią režisieriaus kėdėje prisimena V. Pauliukaitis.
Tačiau paradoksas tai, kad pirmiausia jam teko ragauti aktoriaus duonos – tiek epizodiniuose, tiek ryškesniuose vaidmenyse. Archyvuose radome 1975 metų filmą „Šokio kaprisas“, kuriame trečiakursis televizijos režisūros studentas atlieka dirigento vaidmenį.
„Čia buvo didesnis toks keistas vaidmuo. Nors koks čia vaidmuo – aš neišsižioju čia nė karto... Gal kokį vieną... Bet ačiū dievui man šokt nereikėjo... [...] Niekada nebuvo noro į aktorystę, bet man visą laiką imponavo režisūra. Tai yra tas piktas dėdė, kuris ten viską tvarko. Operatoriumi dirbti aš mokiausi, man buvo įdomu, bet suprantate, kai tau į ausines duoda komandas, visiškai ne tai, kur aš noriu parodyti ir būti, tai mane užknisdavo tie dalykai“, – prisiminė V. Pauliukaitis.
Filmai, spektakliai, pramoginiai renginiai, televizijos laidos, tačiau filmuodami laidą kartu su režisieriumi prisiminėme ir kitą įdomų laikmečio reiškinį. 1988 metais eteryje pasirodė laidų ciklas „Ne vien tik retro“, kuriame populiarūs estrados atlikėjai buvo filmuojami vaizdo klipuose.
Vakaruose jau pritaikytas formatas okupuotoje Lietuvoje buvo naujovė. Vienas tokių – Stasys Povilaitis, kurio klipų siužetai šiandien kelia šypseną. Naudoti ir to meto specialieji efektai, to meto kompiuterinė grafika. Pats režisierius teigė, kad į šiuos klipus vertėtų žiūrėti su lengva ironija.
„Mes stengėmės pasitelkti visas televizijos turimas priemones ir žengti link videoklipų, nes jie jau pasaulyje buvo, o mes velkamės gale. Aišku, dabar daug kur yra naivus ir juokingas, bet ten buvo ir neprastų dalykų. Ypač ta muzikinė programa buvo sudainuota neprastai, stengėmės daug grožio parodyti, ne kas minutę keičiasi kadrai, o greičiau. Matote kaip „saldžiai“ mes viską bandėme daryti“, – cikle TELEPORTACIJA komentavo pašnekovas.
Konkursai „Mis Lietuva“
1988 metais Lietuvoje debiutavo kontroversiškai vertinami konkursai „Mis Lietuva“. Tuo metu su Sporto rūmais bendradarbiavusiam V. Pauliukaičiui buvo pasiūlyta režisuoti šiuos renginius.
„Apie grožio konkursus aš nežinojau nieko ir, kai mane pakvietė, aš labai nustebau. Aš supratau, kad tai yra pramoga, kaip ir visame pasaulyje tai yra pramoga. Buvau pakviestas į „Ostankino“ televiziją Maskvoje ir aš galėjau pažiūrėti pasaulinius konkursus, nes jie turėjo savo videotekoje visas tas juostas. Reikėjo nuvežti „Dainavos“ ir balto sūrio, nes videotekos durys taip lengvai neatsidarydavo“, – juokiasi režisierius.
Lietuvoje šis formatas prigijo. Didžiulis žiniasklaidos dėmesys, visuomenės diskusijos ir kiti procesai. Tačiau konkursų ištakas režisierius sieja su 1925 metais, kai buvo bandyta išrinkti „lietuvaitės etaloną“. Ir tą kartą, ir 1988–1990 metais konkursas sukėlė didžiules diskusijas.
„Kai pasirodė pirmieji grožio konkursai – kipišo buvo labai daug, daug neigiančių, besipiktinančių ir daug tų, kurie domėjosi. Aš noriu pasakysiu, kad atsirinkdavome tik po labai didelio konkurso, daug mergaičių norėjo sudalyvauti ir pasirodyti scenoje. O dar be to galvodavo ir apie savo būsimą karjerą“, – teigė pašnekovas.
Iš viso teko režisuoti 5 konkursus. Nors jie šiandien ir traktuojami įvairiai, tačiau to meto Lietuvoje tai buvo minias sutraukusi naujovė, kurią stebėjo dauguma. Vėliau dėl šio konkurso atsirado ir šalia esančių veiklų. Pavyzdžiui, gražuolių mokyklėlė.
„Buvo mokyklėlė, kuri veikė keletą metų. Ten motinos atvesdavo mažas mergaites, kurios buvo mokomos, kaip elgtis prie stalo. Mokyklėlė buvo populiari, mes turėjome net kelias grupes, nes ten dėstė profesionalai. Aš pamačiau, kad tos mergaitės, kurios ateina į konkursus, yra gražios, bet jos turi daug vidinių problemų, jos neparuoštos scenai, daug kompleksuotų momentų, nežinios, kaip tvarkyti savo kūną, ruoštis gyvenimui. Grožio konkursai turėjo šviečiamąją plačią reikšmę“, – prisiminė V. Pauliukaitis.
Žiuri kėdė
Savo charakterį režisierius laiko netobulu, o tai veikiausiai susiję ir su daugybe skirtingų darbų, kuriuos jam teko dirbti. Pavyzdžiui, šiandien V. Pauliukaičio darbai dažniau sutinkami teatrų scenoje, nors patį jį galima išvysti ne vienoje televizijos laidoje.
„Jeigu man nusibosta ir matau, kad nežengsiu tolyn, aš atsisakau. Taip buvo ir su grožio konkursais, su muzikinėm programom ir su daugeliu kitų darbų. Mums reikia apsidairyti gyvenime, aš visą gyvenimą laikau egzaminus. Kiekvienas renginys ar programa yra egzaminas“, – teigia režisierius.
Prieš beveik 20 metų režisierius pats tapo savotišku televizijos projektų dalyvių egzaminuotoju. Tiek „Eurovizijos“ atrankose, tiek šokių projektuose dalyvaujantis V. Pauliukaitis neretai rėždavo be užuolankų.
„Šlykštus diedas sėdi ir neleidžia jaunimui eiti į priekį... Aš geras dėdė, koks aš griežtas. Aš tik leisdavau sau pasakyti savo nuomonę šalia tų, kurie tik giria ir yra viskuo patenkinti. Jeigu mane pakvietė ir mano komentarai nepatinka, tai ir nekvieskit“, – prisiminęs juokauja V. Pauliukaitis.
Tačiau labiausiai jį išgarsino „Lietuvos šokių dešimtuko“ laida, kurioje šio komentarai kontrastavo su kitu žiuri nariu – Jurijumi Smoriginu. Šių apsižodžiavimai tapo ir vienu ryškiausių ir laukiamiausių laidos akcentų.
„Tas apsižodžiavimas daug kam patikdavo. Mes iš tikrųjų nesitardavom ir neaptardavom, ką mes kalbėsime. Mano kolega Smoriginas ištransliuodavo tai, ką jaučia, o aš išlaukdavau šito ir bandydavau jį pataisyti. Mes su juo nei apsikabinę, nei labai susipykę. Tie apsižodžiavimai gimė spontaniškai. Jeigu tik koks numeris būdavo netobulas, tai mes liežuvius jau pasigaląsdavome ir kartais būdavome net per įkyrūs, kalbėdavome ilgiau, nei šokdavo“, – prisimena V. Pauliukaitis.
Paradoksas ir tai, kad ilgus metus už kadro stovėjęs režisierius tapo labiau atpažįstamas gatvėje, o tiksliau – pats tapo žvaigžde, kurias ilgą laiką kūrė režisuodamas televizijos produkciją.
„Šitas amplua mane išgarsino gatvėje. Profesionalai mane žinojo. Aš nesiekiau į kadrą niekada ateiti. Man tai nebuvo įdomu, nes aš žinau, kaip tai yra sudėtinga ir sunku. Ypač, jeigu kadre tu nesi tu. Man tekę tai daryti ir tai labai nesisekė. O tokį netobulą, kurį kadre matote, tai toks aš esu ir kitoks nebūsiu“, – teigė režisierius.
Šią ir kitas ciklo TELEPORTACIJA serijas rasite LRT Mediatekoje:
