„Žvaigždėmis neretai tampama per klaidą, o būti „rockstaru“ daug proto nereikia“, – ironizuoja Marijus Mikutavičius. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ dainininkas, dainų autorius, žurnalistas ir laidų vedėjas kalba apie kūrybos liūdesį, vidines kovas, beprasmybės jausmą karo fone ir apie tai, kaip tėvystė priverčia brandinti save net tada, kai pats jautiesi pasimetęs.
– Ar su „Bovy“ tu pradėjai skleistis kaip atlikėjas?
– Taip, nuostabiausia, kad tuo metu buvo komanda su savais vargais ir psichozėmis, tačiau joje buvo daug talentingų artistų. Kai komandoje yra chemija, gimsta muzika – ten gimė ir geriausios dainos, mes sėdėdavome studijoje, kūrėme, bandėme, eksperimentavome. Vėliau jau darai vienas su savo ribotumu, kai kurių dalykų nesugebi.
– Ar kūrėjo darbas tau yra liūdnas?
– Kuo toliau, tuo labiau jis darosi liūdnesnis, nes man atrodo, kad geriausia aš jau pasakiau. Kiekviena nauja daina yra kova su praeities hitais, tikėjimas ar viltis, kad dar gali išspausti kažką panašaus, tačiau dažnai tam nebeturi tiek ambicijos, pykčio ar noro. Kartais darosi nuobodoka kurti, sėdi, kažką darai ir galvoji – ar to dar kažkam reikia.
Andrius Mamontovas yra sakęs: „Jei manęs klausys bent dešimt žmonių, aš dar dainuosiu“, o aš sakau – nė velnio. Arba mane klauso žmonės, arba manęs neklauso visai. Dainavimą visada gali pasilikti sau, nebūtina lipti į kalną ir galvoti, kodėl kažkas yra ne taip. Gal tai yra tik vyresnio ir reiklesnio žmogaus poreikis.
– Kokia veikla tau dabar yra prasmingiausia?
– Man prasmingiausia yra nieko neveikti: skaityti geras knygas, domėtis dalykais, kurie yra įdomūs, leisti laiką su šeima. Mano sūnus dabar yra tokio amžiaus, kai su juo yra įdomu, gal ir jam su manimi yra šiek tiek įdomu. Sakyčiau, kad mane iš vėžių stipriai išmušė karas Ukrainoje, vis dar neatsigaunu. Po 2022 metų man daug kas atrodo beprasmiška, nes pats niekaip neišlendu iš karo temos, bandau prisidėti, kuo galiu.
Žmonės žūsta, o tu lipi ant scenos ir vaidini rokenrolą – tai yra per didelis kontrastas. Neseniai buvau koncerte, ten kaip tik paaštrėjo konfliktas tarp Irano ir Izraelio, ten liko draugai, kurie negali išskristi iš Izraelio, o tu turi eiti į sceną.
– Kokia kova vyksta tavo viduje?
– Nežinau, su kuo aš kovoju – su savo silpnybėmis, su tinguliu, disciplinos stoka, su nuosmukiais, priklausomybėmis. Kova su savimi yra nuolatinė. Mes, žmonės, taip esame sutverti. Manau, kad kuo žmogus yra kvailesnis, tuo viskas jam yra paprasčiau, – jis viską mato ir viską supranta. Kuo žmogus žino daugiau, tuo daugiau atsiranda problemų.
Aš iki galo nežinau, kas esu, kažkada mečiau savęs paieškas, nes supratau, kad tai veda mane į depresiją ir nepasitikėjimą savimi.
– Ar moki prašyti pagalbos?
– Aš neprašau pagalbos. Esu seno kirpimo žmogus, galbūt anų laikų produktas, mus taip auklėjo – turi neinkšti ir tvarkyti savo reikalus pats. Tiesą pasakius, aš būtent tai ir stengiuosi daryti. Aš neapkraunu kitų žmonių savo problemomis. Man gražus tas herojus, kuris pats savo dalykus išsisprendžia arba miršta. Aš noriu būti toks herojus.
– Ar vis dar jauti tą patį ryšį su publika?
– Taip, ir man net keista. Mums paprastai nėra sudėtinga, gal pasikeitė tik kai kas – dabar žmonės daugiau filmuoja, nei šoka, todėl jaučiu energijos nuosmukį. Visada prieš koncertus jaudinuosi, tai yra normalu, tačiau, kai viskas užgroja, o vėliau, kai viskas baigiasi – būna puiku. Prieš koncertą – tu jo nenori, tačiau, kai jis baigiasi, jautiesi labai gerai.
– Kaip tu žiūri į reitingus?
– Tai yra dalykas, kuriuo stengiuosi nesidomėti. Tai yra karjeros ir uždarbio svertas – bėda. Atsimenu, kai televizija dar buvo gaivališka, žinodavai, kad laida yra gera, kai ji baigdavosi. Dabar taip nėra, išeini iš laidos ir nežinai, kas ten įvyko, nes ar ji buvo gera, pasakys reitingai. Tai yra bėda, tai yra nesąmonė, reitingai gali priklausyti nuo oro, kartais nuo temos, tai iškreipia viską. Tačiau mes gyvename pasaulyje, kuriame viską lemia skaičiai.
– Kaip galvoji, ar tavo gyvenime buvo tamsus etapas, kuris tave atvedė į šviesą?
– Ką aš žinau... Turėjome sunkų finansinį laikotarpį, 2000-ieji metai buvo sunkūs, atrodė, kad esi galios viršūnėje, net žvaigždė, bet neturi pinigų, net neturi iš ko išsinuomoti butą. Tas etapas buvo labai baisus, bet labai juokingas, tada prikūrėme daug nesąmonių, bet jos padėjo lipti iš skolų (...). Bėdos priveda prie metamorfozių – mačiau, kaip mano draugai keičiasi iš vėjavaikių į racionalius vyrus.
2008-ieji metai taip pat buvo virsmo metai, galvojau, gal velniop koncertus, norėčiau mestis į žurnalistiką. Tačiau taip sutapo aplinkybės, kad pradėjome vėl eiti nuo apačios, groti naktiniuose klubuose, trankytis po gimtadienius, tačiau man patiko tas etapas, man patiko iš naujo užsikariauti savo reputaciją.
– Kur tu atgauni jėgas?
– Nežinau, tikriausiai paprasčiausiai miegodamas. Aš esu sprinteris – turiu išsitaškyti, tada paieškoti vienatvės, apie kurią sunku paaiškinti mylimiems žmonėms. Man reikia kokių dviejų ar trijų dienų buko gulėjimo urve. Tada vieną rytą atsibundu ir suprantu, kad galiu toliau bėgti.
– Kokia Ievos savybė tau yra pati gražiausia?
– Ji labai gerai moka skaldyti juokelius, ji turi nuomonę, nors kartais dėl to yra labai sunku. Tačiau tai yra būtent tas atvejis, kai visada sakiau, – geriau turėti moterį su stuburu, nes, kitu atveju, tu pats nesivystysi kaip žmogus. Smagu turėti mažų konfrontacijų, kad įsižiebtų ugnis, – ji moka tai padaryti, visada turi norų ir idėjų, nes aš kartais apkerpėju.
– Ar šeima ir santykiai reikalingi tam, kad žmogus nesustingtų vietoje?
– Neturiu atsakymo, kam jie yra reikalingi, kam šiuolaikiniam žmogui yra reikalinga šeima. Aš nežinau, gal intravertams ir nereikia šeimos, yra žmonių, kurie puikiai gali būti vieni, – aš esu vienas iš tokių žmonių ir ilgą laiką buvau vienas. Tai nėra vienatvė, aš tai vadinu gyvenimu ir net pilnaverčiu. Tačiau savyje tu negali užgniaužti aistros ir švelnumo noro, kurį nori ne tik gauti, bet ir duoti.
– Kas tavyje pasikeitė, kai ant rankų pirmą kartą paėmei savo sūnų?
– Aš tuo metu nepajutau didelio nušvitimo, aš buvau žiauriai išsigandęs ir pasimetęs. Atsimenu, kad leptelėjau seselėms: „Ieva, kaip mes du tokie gražūs žmonės pagimdėme tokį negražų daiktą?“ Ievutė tuo metu nelabai galėjo ką atsakyti, bet seselės supyko, turėjau pasiteisinti, kad juokauju. (...) Visada sakiau, kad jei kurčiau savo pasaulį, vaikai atsirastų kitaip – jie galėtų išlįsti iš zuikio olos. Dabar vaikai gimsta iš kančios. Aš nesuvokiau, kad tai dalis manęs ar Ievos, žiūrėjau į nesuvokiamą gyvybę.
Tik vėliau, kai jis palatoje gulėjo suvystytas, man atėjo suvokimas, kad dabar prasidėjo kažkas naujo. Man atrodo, tuo lūžio momentu tu nori tapti brandesniu, tu netampi, bet nori tapti, supranti, kad su senais juokais jau nepraslysi.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
