Meškos grįžta į Lietuvą – kaip nepamesti galvos?

Kurį laiką ne tik mano socialinių tinklų sraute karaliavo meškos. Vaizdo įrašai, kuriuose jos (o gal tai vienas „jis“?) atplaukia į Lietuvą per Nemuną iš Baltarusijos, varto avilius, bėgioja po Avižienius ir Riešę, ir, žinoma, lekia su automobiliais Ukmergės gatve. 

Neaplenkė ir medžiotojų kameromis užfiksuoti įrašai, kuomet ateina prie šėryklų maitintis grūdais. Viskas pateikiama labai sensacingai, širdis spurda. Apie šią prieš daugiau nei šimtą metų išnaikintą, ir dabar į kraštovaizdį grįžtančią rūšį nieko nebežinome. O gal žinojimas slypi kažkur giliai viduje?

Mūsų trumpa ir kitų šalių ilgesnės patirtys – šiame tekste.

Šešėlis nendrėse

Ankstus gegužės rytas, 6–7 valanda. Gintarė Kornevienė atvyksta į vieną iš taškų prie Girutiškio rezervato klausytis paukščių balsų. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos ekologė atlieka juodosios meletos ir tripirščio genio monitoringą. Kiekviename iš nustatytų taškų stovi ir klausosi po šešias minutes.

Nuėjusi į aukštas nendres, ji išgirsta ne paukščius, o... „urzgimą tokį“. „Per tas aukštas nendres matau tiktai šešėlį, ir kad tai didelis gyvūnas, rudas, – pasakoja ekologė. – Mintyse sukasi, kad tai gal šernas, dar kažkas. Bet atmetu patį faktą, kad tai galėtų būti meška“.

Gintarė ima atsitraukinėti. Labai lėtai eidama atbulomis ji pamažu įsileidžia mintį, kad gyvūnas, nuo kurio traukiasi, yra ne kas kitas, o meška.

„Pamenu, galvojau, kaip rasti kokį šakotesnį medį, kad bent užlįsti, pasislėpti. Didelės panikos nebuvo, kartojau sau: „Ramiai, ramiai“. Stebėjau per nendres, ar ji nejuda. Pamažu į viršų kilau ir išlindau iš nendrių. Ten buvo smėlėta kvartalinė linija. Kadangi smėlyje labai gerai lieka įspaudai, matėsi pėdsakai. Ir matėsi, kaip ji į tą nendryną buvo nuėjusi“

Gintarė nufotografuoja pėdsakus ir pasidalina nuotrauka su kitais kolegomis, dirbančiais Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijoje.

„Jaudulio, baimės buvo, bet pavyko atsitraukti ramiai, neišgąsdinti, ir viskas baigėsi gerai.“

Kol kas ji vienintelė iš kolegų yra sutikusi mešką, kuri, kaip spėja direkcijos darbuotojai, apsigyveno Girutiškio gamtiniame rezervate. Šis rezervatas užima maždaug 1400 ha teritoriją – tai maždaug 1,5 procento Labanoro girios ploto. Rezervate žmonėms lankytis draudžiama.

Jokių pamokymų, kaip elgtis sutikus mešką, Gintarė prieš tai nebuvo girdėjusi. Ji elgėsi instinktyviai. Vėliau ėjo į tą patį nendryną vėl – nes reikėjo skaičiuoti. Sako, jog baimės vėl sutikti mešką nejautė.

Vis dėlto, šiek tiek nerimo yra. „Nežinome jos elgsenos. Kaip būtų artimam kontakte, kaip būtų, jeigu meška turi meškiukų. Tiesiog reikėtų daugiau informacijos, patirčių, ir tada galbūt drąsiau. Nežinomybė truputėlį gąsdina.“

„Mūsų skoniai panašūs – meškų ir žmonių“

Apie Gintarės susitikimą su meška sužinojau iš jos kolegos, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos biologo Andrejaus Gaidamavičiaus. Labanoro girioje, kur kartu vaikštome, jis gimė, užaugo ir gyvena iki šiol.

„Pavasarį nendrės, kol dar šviežios, yra labai saldžios ir skanios. Neteko ragauti?“ – klausia jis. Dabar jos jau peraugusios – jau pavėlavome. Bet kitą pavasarį Andrejus siūlo paskanauti nendrių. „Vaikystėje traukdavome ir valgydavome tuos galiukus stiebų. O patys lapai, kuomet šviežut šviežutėliai, irgi yra labai maistingi.

Seniau vietiniai gyvulius ganydavo tuose nendrynuose, karvės labai mėgdavo šviežias nendres. Tai lygiai taip pat ir meškos įlenda į tuos nendrynus pavasarį ir puikiai ten maitinasi“.

Kai šiemet padaugėjo vaizdų, kuriuose užfiksuotos meškos, žurnalistai skambino būtent jam. Andrejus daugiausia yra dirbęs su vilkų apsauga, jis – vienas iš gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ įkūrėjų. Tiesa, organizacija rinko informaciją ir apie kitus stambiuosius plėšrūnus Lietuvoje.

„Prisipažinsiu, mane žurnalistai padarė meškų specialistu, ne aš pats. Bet tiesiog nelabai ką rado pakalbinti. Tai – man kaip iš dangaus nukritusi tema.“

Pats Andrejus meškos nėra sutikęs. Jis svarsto, jog galbūt todėl, kad gyvūnai vyrų saugosi labiau nei moterų. „Vilką atskiria moterį iš kvapo, ir moterų saugosi mažiau, nes medžiokle dažniausiai užsiima vyrai.

Meškos irgi turi labai gerą uoslę. Gal dėl Gintarę ji prisileido pakankamai arti. Bet nepakankamai arti, kad paglostytų.“

Labanoro pušyne driekiasi mėlynių krūmai. Meškos mėgsta mėlynes ir kitas uogas, o taip pat – jų lapus. „Mūsų skoniai labai panašūs – meškų ir žmonių“, – tarsteli Andrejus.

Gyvūnai instinktyviai žino, kas yra valgoma, kas yra nevalgoma – ir kad žmogus nėra valgomas. Plėšrūnai plėšrūnais neminta – išskyrus tam tikras išimtis.

Skirtingai nei kitų stambių plėšrūnų, didžiąją rudųjų lokių raciono dalį sudaro ne mėsa, o augalinis maistas ir įvairūs vabzdžiai.

Kaip tik einame pro skruzdėlyną. „Įsivaizduokit, šitam vidutinio dydžio skruzdėlyne gyvena apie 3 milijonai skruzdėlių. Didžioji dalis to skruzdėlyno dar yra po žeme, tai yra nėra taip, kad meškai čia labai mažai to maisto.“ Meškos mėgsta ir bičių bei vapsvų lervas bei suaugėlius. Juose daug baltymų.

Andrejus sako, jog gyvūnai instinktyviai žino, kas yra valgoma, kas yra nevalgoma – ir kad žmogus nėra valgomas. Plėšrūnai plėšrūnais neminta – išskyrus tam tikras išimtis.

„Aš kartais juokauju: tikiuosi, kad jos neatskiria pagal kvapą, ar žmogus mėsėdis, ar vegetaras – kaip aš“, – pajuokauja Andrejus.

Ilgas ir garsus „ūūū“

Meškos Lietuvoje nėra naujas gyvūnas. Nors išmedžiotos jau daugiau kaip prieš šimtmetį, čionai iš kaimyninių šalių jos atklysta kelis dešimtmečius. „Pasitaikydavo Ignalinos rajone, kad avilius pavarto. Adutiškyje veršį buvo papjovus. Kai žmonės dar nedėdavo tos informacijos į feisbuką, kitus socialinius tinklus, ji neplito taip labai sparčiai, ir neatrodė, kad čia tu meškų labai daug“.

Kiek Andrejus seka pasirodančią informaciją apie meškas, nuo maždaug 1985 metų meškos į Lietuvą iš Baltarusijos ir Latvijos užklysdavo bent po kartą per dvejus trejus metus, o paskui tie užklydimai vis dažnėdavo. Pastaruosius penkerius šešerius metus po du tris kartus per metus.

Buvo užklydusios ir į Andrejaus gimtąjį kaimą, Januliškį. Jis to jau neatmenąs – tėvai pasakojo: „Žmonėms buvo tokia panika, kad čia bastosi ta meška. Bijojo, kad pradės gyvulius pjauti ir panašiai. Tai kas žiguliuką, kas ant dviračio, kas šautuvą paėmė. Ir tiesiog tą mešką išvijo.“

Vis tik prieš keletą metų meška į Labanoro girią sugrįžo vėl. 2022 metų žiemą Andriejus savo kaime pirmąkart ir pats atrado meškos pėdsakus.

„Man buvo didelis nustebimas, kad randu žiemą pėdsakus. Buvo labai švelni žiema. Šiaip tai žiemą miega tos meškos. Po to prie Aiseto ežero žmonės pasidalino veiklos žymėmis. Sodyboje ji tiesiog paliko didelę ekskrementų krūvą, nes buvo atėjus į sodą obuolių pavalgyti“, – pasakoja Andrejus.

Vieną gegužės naktį kiek po antros garso registratorius, esantis prie Girutiškio rezervato, kuriuo Andrejus įrašinėja paukščių ir kitų gyvūnų balsus, užfiksavo iš toli atsklindantį dar niekada negirdėtą balsą.

Tai maždaug kas dvidešimt sekundžių pasikartojantis, žemas ir garsus „ūūū“. Paieškojęs internete, jis suprato, kad šis balsas panašiausias į lokio.

Rudieji lokiai, ypač patinai, sako Andrejus, gali apeiti plotą tolygų 5 Labanoro girioms. Tad Girutiškio gamtinis rezervatas, kuriame galbūt lokys ar lokiai apsistojo, šiam gyvūnui nėra didelė teritorija. Be to, Andrejus pasakoja net ir rezervate randantis keturračių vėžių.

O pati Labanoro giria – itin pamėgta lankytojų. Tad Andrejui kyla klausimas, ar meškoms girioje ir apskritai Lietuvoje gera gyventi, ar jos nėra per daug trikdomos. Mat šalyse ir regionuose, kur rudieji lokiai paprastai gyvena, miškai dengia gerokai didesnį plotą nei Lietuvoje.

Meškų pasai Latvijoje

Kaimyninėje Latvijoje pernai aptikta šimtas penkiasdešimt skirtingų lokių individų pėdsakų. Prieš penkiolika metų tokių pėdsakų buvo 10–15.

Janis Uozuolinis – zoologas, Latvijos valstybinio miškų tyrimo instituto „Silava“ mokslininkas, užsiimantis rudųjų lokių apskaita. Stambiųjų plėšrūnų tyrimais jis užsiima trisdešimt metų.

„Lokiai Latvijoje praktiškai išnyko 19 amžiaus pabaigoje, – pasakoja mokslininkas. – Juos sąmoningai išnaikino žmonės dėl įvairių priežasčių – tiek dėl malonumo medžioti, tiek dėl žalos, kurią darydavo bitininkams ir galvijų savininkams.

Nuo to laiko neturėjome gyvybingos lokių populiacijos. Ji ėmė atsigauti tik po Antrojo pasaulinio karo. Tai sutapo su šalies miškingumo augimu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų miškingumas buvo labai panašus į Lietuvos – tik apie 30 procentų šalies ploto. Po Antrojo pasaulinio karo miškingumas yra netgi daugiau pusė šalies ploto. Būtent miškai bei didelės pelkės yra rudųjų lokių buveinės.“

Ruduosius lokius J. Uozuolinis su kolegomis skaičiuoja dviem būdais. Vienas jų – pagal pėdsakus, jų fiksavimo vietą ir laiką. Matuojama tik priekinė pėda – jos plotis, ne ilgis. Mat priekinė letena yra didesnė pločiu nei ilgiu, o galinė pėda panašesnė į žmogaus – ilga ir siaura. „Taip yra todėl, kad didžioji dalis lokio svorio tenka priekinėms kojoms. Todėl priekinės letenos pėdsakai yra daug informatyvesni ir tikslesni“, – pasakoja J. Uozuolinis.

Vidutinis lokys Latvijoje yra jaunas, jo pėdsakas yra apie 14 centimetrų pločio. Žiemą gimusių jauniklių pėdsakai yra 7–9 centimetrų pločio. Pasitaiko ir 16–17 centimetrų pločio pėdsakų.

Antrasis būdas, kuriuo apskaitomi lokiai – neinvaziniai genetiniai tyrimai, kuomet tiriamas DNR iš surinktų lokio išmatų ir plaukų, o kartais – ir seilių. Šie tyrimai, skirtingai nei pėdsakų nuotraukos, padeda nustatyti lokio lytį ir identifikuoti konkretų lokio individą. Pagal per 10 metų surinktus rezultatus sukurti 100 lokių pasai.

Tyrimų rezultatai rodo, kad dažniausiai Latvijoje aptinkami jauni patinai. Patelės sudaro tik ketvirtadalį visų ištirtų lokių.

Mokslininkai mėginius dažniausiai renka saugomose teritorijose – lokiai labiau laikosi ten, kur jiems ramiau. Ankstyvą pavasarį, vos lokiams pabudus iš miego įrengiami specialūs spąstai. Kvapnų maistą, primenantį maitos kvapą, supa spygliuota viela. Kuomet lokiai slenka po viela, arba lenkiasi per ją, palieka ten plaukų. „Lokio plaukas yra gana ilgas ir minkštas, kartais banguotas, ne tiesus“, – pasakoja J. Uozuolinis.

Rudenį mėginiai renkami obelų soduose, apleistose sodybose, kurių dabar kaimuose daug. Būtent šiuo sezonu lokiai įsilipa į obelis ar kriaušes, neretai palikdami plaukų kuokštelius ant medžio žievės. Vaisių paskanauti ateina ne tik lokiai, bet ir kiaunės, kartais net lapės įsilipa į medį.

„Todėl mes ieškome didelių nagų žymių ant medžio kamieno. Jei randame tokius didelius nagų įbrėžimus žievėje, tuomet paimame ir plaukų mėginius.“

Sužinoję apie atvejus, kai lokiai suniokoja avilius, mokslininkai važiuoja pas bitininkus ir iš ten surenka paliktus plaukus, išmatas, o kartais ir seiles.

Mėginius tyrimams į „Silava“ laboratorija atneša ar pėdsakų nuotraukas atsiunčia Latvijos miškininkai ir pasieniečiai, su kuriais, pasakoja J. Uozuolinis, mokslininkai yra užmezgę draugišką ryšį. Juos pateikti gali ir paprasti gyventojai.

„Lokiai atsigauna, jų populiacija plečiasi. Įdomu, jog mes esame pats populiacijos arealo pakraštys, pietinė jo riba. Nes faktiškai turime didelį tarpą žemiau Latvijos ir Lietuvos. Lenkijos žemumoje ir Vokietijoje lokiai negyvena.“

Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, lokiai yra saugoma rūšis – juos medžioti draudžiama.

Nemaitinti ir nebus konfliktų

Slovėnija – už Lietuvą mažesnė, bet gerokai miškingesnė šalis. Lokių per paskutinius dešimt metų čia padvigubėjo. Dabar jų priskaičiuojama apie 800-900. Čia aptinkamų lokių arealas driekiasi nuo Slovėnijos iki Graikijos Pindo kalnų.

Šalyje lokiai nebuvo išnykę, čia išlikusios ir jų medžioklės tradicijos. Siekiant kontroliuoti populiaciją ir pašalinti probleminius individus leidžiama išmedžioti 20 procentų lokių.

Liublianos universiteto mokslininkas, stambiųjų plėšrūnų tyrėjas Miha Krofelis vykdė daug tyrimų, kuriais siekė užkirsti kelia žmonių ir lokių konfliktams, kylantiems tiek dėl netikėtų susidūrimų, tiek dėl žalos bitynuose ir ūkyje.

Jis su kolegomis prisidėjo kuriant oficialias vyriausybės rekomendacijas gyventojams.

„Žmonėms nerūpi, kiek lokių gyvena Slovėnijoje: šimtas ar tūkstantis. Kas rūpi žmonėms, tai yra kiek problemų jie turi su lokiais. Todėl svarbiausia užkirsti kelią probleminių lokių atsiradimui.

O tai reiškia neleisti lokiams misti žmonių maistu. Taip pat apsaugoti žmonių nuosavybę, tokią kaip naminius gyvulius, ypač avis ir bičių avilius. Geriausias turimas sprendimas šiuo metu yra elektrinis aptvaras. Bitynams jų nereikia didelių.

Valstybė Slovėnijoje davė daug elektrinių aptvarų bitininkams, ir visada, kai jie naudoja šiuos aptvarus, žala sumažėja praktiškai iki nulio“.

Šalyje lokys žmogaus nėra sužeidęs jau pusė amžiaus. Bet sužeidimų vis dar pasitaiko – 2–3 kartus per metus. Daugumų jų nutinka, pasakoja M. Krofelis, kai į mišką vedamas šuo yra be pavadžio.

„Šuo gali elgtis agresyviai, loti ant meškos. Tada meška bando nuvyti šunį, o šuo išsigąsta ir bėga slėptis ten, kur jam atrodo saugiausia – už šeimininko. Ir tada kartais meška puola ant šeimininko. Taigi daug komunikuojame, kad jei einate pasivaikščioti į mišką, kur gali būti meškų, labai svarbu šunį vesti už pavadėlio.“

Kaip pasakoja mokslininkas, Slovėnijoje už lokių maitinimą gresia didelės baudos. Tuo metu Rumunijoje, ši problema, atrodo, tapo nebekontroliuojama. Kalnuose yra keletas gerai žinomų maršrutų, kur rudieji lokiai laukia pakelėse, mat yra įpratę prie turistų, kurie maitina juos per automobilio langą. Tai – itin pavojinga.

Liepos pradžioje Rumunijoje meška užmušė motociklininką iš Italijos. Prieš tai jis maitino mešką, fotografavosi su ja. Po to paaiškėjo, jog tai buvo patelė, turinti jauniklių, o šalia stovėjo ženklas, nurodantis nešerti lokių.

Tiesa, lokius pripratinti prie žmonių maisto gali ir ne tyčinis maitinimas, bet ir tokie žmonių maisto šaltiniai kaip komposto dėžės ar šiukšliadėžės. Slovėnai sukūrė specialias komposto dėžes, kurių lokiai nepajėgia atidaryti, atliekų konteineriai taip pat rakinami arba lokiams neprieinami.

Versijos, kodėl atsigauna lokiai

Užduodama klausimą, kodėl Lietuvoje šiemet matome daugiau rudųjų lokių, išgirdau keletą versijų. Vis tik, svarbu pabrėžti, kad mokslinių tyrimų, kurie atsakytų į šį klausimą, nėra.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius įsitikinęs, kad meškos Lietuvoje apsigyveno po to, kai dėl migrantų krizės buvo pastatytas fizinis barjeras tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Šis barjeras, kurį sudaro 4 metrų aukščio tvora ir spygliuota viela, buvo užbaigtas 2022 metų rudenį.

Būtent tų metų žiemą A. Gaidamavičius aptiko lokio pėdsakus savo kaime.

„Visas tas chaosas su meškom ir kada jos atsiduria miestuose, turi vieną labai aiškią priežastį: sutrikdyta gyvūnų natūrali migracija. Kadangi, kai pastatė tą tvorą, tai keletas meškų tuo metu buvo Lietuvoje ir jos liko įkalintos pas mus. Tada galėjo atsitikti taip, kad dalis jų buvo vaikingos patelės, kurios atsivedė lokiukų Lietuvos teritorijoje.

Jaunikliai nuo mamos paprastai atsiskiria po dvejų metų. Todėl būtent dabar mes matome daugiau tų atvejų. Nes pagal nuotraukas, pagal pėdsakus aš matau, kad čia yra daugiausiai jaunos meškos.“

Tuo metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos patarėjas Giedrius Mišutis atkreipia dėmesį, kad fizinis barjeras nėra ištisinis. Kai kuriose šlapiose ir pelkėtose vietose jis neįrengtas. „Iš viso fizinis barjeras, iškilęs prie šiek tiek daugiau kaip 500 kilometrų. Daugiau kaip pusantro šimto kilometrų prie visos sienos jo nėra.

Tose vietose gyvūnai gali laisvai kirsti sieną, ir labai dažnai jie ten ir pastebimi. Ypač Čepkelių rezervate. Čia tos meškos, buvo kelis kartus buvo pasirodžiusius, ėjo per sieną abiem kryptimis.“

Visą Lietuvos ir Baltarusijos sienos teritoriją dengia stebėjimo kameros. Šiemet jomis pasieniečiai užfiksavo meškas daugiau kartų nei įprastai. Kiek iš viso, sunku pasakyti, nes tokios informacijos pareigūnai nerenka.

M. Krofelis sako, kad didžiausią įtaką meškų populiacijos augimui daro augantis gimstamumas. O gimstamumą lemia maisto prieinamumas. Stebėsena rodo, kad Slovėnijoje bene svarbiausias meškų maisto šaltinis yra dirbtinės šėryklos, kurias įrengia medžiotojai. Kukurūzų pripildytos talpos, skirtos pirmiausiai šernams ir kitiems gyvūnams privilioti, privilioja ir meškas.

Kad meškos dažnai lankosi šėryklose, parodė ir 2008–2009 metais jo su kolegomis atliktas tyrimas, kurio metu Slovėnijoje jie uždėjo meškoms specialius GPS antkaklius ir taip sekė gyvūnų judėjimą. Tiesa, kitaip nei Latvijoje atliekami tyrimai, šis tyrimo būdas yra invazyvus – tam, kad būtų galima antkaklį, lokį reikia užmigdyti.

Jis daro prielaidą, kad lokių gimstamumo augimą labiausiai lemia būtent dirbtinis šėrimas, bet kartu pabrėžia, jog kol kas šis klausimas nėra moksliškai atsakytas.

Latvių zoologas J. Uozuolinis sako Latvijoje stebintis kažką panašaus. „Prie šėryklų lokiai susitinka ir tai gali padidinti susiporavimo šansus. Kita priežastis yra patelių vaisingumas ir atžalų gausa. Latvijoje keletą kartų buvo pastebėtos patelės su keturiais jaunikliais, kai vidutiniškai jų turėtų būti du trys. O estai keletą kartų pastebėjo pateles net su 5 jaunikliais.

Manau, kad gimstamumo didėjimas yra susijęs ir javų prieinamumu laukuose. Bet kai patelės prabunda iš žiemos miego, pirmas maisto šaltinis yra šis ėdalas, kurį į miškus atveža medžiotojai. Galbūt be šio maisto populiacija neaugtų taip greitai kaip dabar“.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija yra sukūrusi Lietuvoje pastebėtų meškų žemėlapį. Pagal jį šiemet rudasis lokys (rugpjūčio 2 d. duomenimis) Lietuvoje užfiksuotas 55 kartus, pernai – 19 kartų. Dauguma atvejų jie nufilmuoti medžiotojų prie šėryklų įrengtomis kameromis.

Žemėlapyje taip pat matosi, kad meškos fiksuojamos tik pietinėje Lietuvos dalyje nuo sienos su Baltarusija iki kelio Marijampolė-Kaunas, o taip pat nuo rytinės Lietuvos sienos su Baltarusija ir Latvija iki kelio „Via Baltica“.

Rekomendacijos, ką daryti sutikus lokį (arba kaip išvengti tokių susitikimų)

Andrejus Gaidamavičius: Atrodo, kad meška yra lėta, nerangi. Bet iš tikrųjų ji gali bėgti iki 60 kilometrų per valandą greičiu. Tai yra pakankamai greitas gyvūnas ir dėl to tikrai negalima nuo jos bėgti. Jeigu sutikai, reikia po truputį atsitraukti.

Meška puikiai laipioja medžiais. Todėl negalima ir lipti į medį, nes ji gali ten pat geriau užlipti. Geriausia laikytis pagarbaus atstumo – kaip ir bet kurį stambų gyvūną miške sutikus.

Slovėnų mokslininkas ir vienas iš vyriausybės rekomendacijų gyventojams kūrėjų Miha Krofelis: Lokiai niekada nepuola žmonių, kad suėstų. Vienintelė priežastis, kodėl rudasis lokys gali pulti, yra todėl, kad jis taip išsigandęs, kam jam saugiau pulti. Žinant tai, reikia padaryti taip, kad lokiui atrodytum kuo mažiau grėsmingas. Jokių staigių judesių, jokių riksmų. Taigi geriausia pamačius lokį sustoti.

Jei lokį pamatėte iš toli, tai nedidelė rizika – tiesiog lėtai pasitraukite. Jei lokys yra toli, bet eina į Jūsų pusę, ir Jums atrodo, kad jis jūsų nemato, svarbu pranešti, kad esate: suploti, ar pasakyti „Labas, loky“. Lokys, pamatęs jus iš toliau, pabėgs.

Problemiškiausi yra tokie susidūrimai, kai lokys netikėtai atsiduria labai arti, už kelių metrų nuo jūsų. Šito reikėtų vengti. Jei tarkim, judate per mišką, kuris yra labai tankus, pučia stiprus vėjas, lyja, ir lokiai negali išgirsti, geriausia būti garsiam: švilpti, garsiai krenkšti, sakyti „Labas loky“. Jei kažkur slepiasi lokys – jis išgirs ir supras, kad laikas trauktis.

Jei niekas nesuveikė ir netikėtai esate veidas į veidą su lokiu, labai svarbu išlikti ramiam, ir stovėti ramiai. Lokys paprastai pasitraukia. Galima iš lėto trauktis atbulomis.

Žmonėms, kurie labai labai bijo sutikti lokį, gali padėti specialus purškiklis, kurio pagrindą sudaro aitriosios paprikos, kapsicinas. Jis labai efektyvus, gali sustabdyti puolantį lokį. Aš sakyčiau, kad nebūtų pakankamai laiko juo pasinaudoti: išsiimti ir panašiai. Vis tik žmonėms, kurie labai bijo, šis purškiklis gali padėti pasijusti saugiau.