Livijos Gradauskienės „sanatorijoje“ apsilankęs aktorius Audrius Bružas sako, jog kasdienybėje jis stipriai ieško balanso, bet sunkiai jį randa, nes save vadina užkietėjusiu adrenalino ieškotoju. Jis prisipažįsta, jog visą gyvenimą nemėgęs palūžusių žmonių, tik po skyrybų suprato, ką jie jaučia.
Renginiuose, spektakliuose ir kasdieniame lėkime užsisukęs A. Bružas sako, jog pirmuoju savo streso rodikliu laiko adrenalino perteklių, kuris neleidžia sustoti ir susitvarkyti su ką tik praūžusių emocijų banga.
„Būna baisoka, kai susitinki žmones dialogui, o išeina tik monologas. Žmonės, kai nemoka nusiraminti, tik pila, kad niekas neįsiterptų, – aš ilgą laiką taip pat dariau. Jei aš niekam nepaskambinu, man niekas neskambina ir niekas neparašo. Jei kartais į tai atkreiptume dėmesį, tai pastebėtume, kad taip yra dažnai. Gyvenime gali būti sugerovai, sugulovai, kelionių partneriai. (...) Sako, kad ryšius reikia palaikyti, bet ar nori, ar reikia, tai yra du skirtingi dalykai“, – LRT.lt laidoje „Livijos sanatorija“ sako A. Bružas.
Nors aktoriaus rutina nėra lengva ir besikeičiantys vaidmenys, renginiai, užkulisiai reikalauja asmeninių resursų, A. Bružas įsitikinęs, jog vidinė žmogaus būsena priklauso nuo jo požiūrio į save ir į aplinką.
„Man 45-eri, bet nenorėčiau transformuotis į jokį kitą etapą. Aš ne bobulė ir ne dėdulė, nugarą, būna, paskauda, bet ir jaunystėje paskaudėdavo po bemiegių naktų, kai išplaudavau iš organizmo visą magnį.
Po renginių, kai grįžtu namo, kartais atsiduriu keistoje fazėje, energija manyje lieka ir sukasi (...). Aktorius turi atiduoti, todėl klausimas – ką tu turi duoti, kaip tu tai duosi ir ar duosi tiems, kam reikia, ar tiems, kam nereikia, ar neperdozuosi savo energijos“, – priduria jis.
A. Bružas prisipažįsta, jog iki daugiau nei prieš dešimtmetį įvykusių skyrybų jis nesuprato, ką reiškia gyventi nepatiriant kasdienybės džiaugsmo. Tačiau išgyvenęs nelengvą etapą jis tikina už jį esąs labai dėkingas.
„Iki skyrybų nežinojau ir neįsivaizdavau, kad žmonės gali palūžti. Man atrodydavo, kad tie, kurie nieko nedaro, yra nusiminę, nuvargę, be motyvacijos, yra tinginiai ir nevykėliai, o paauglystėje išvis galvojau – kaip padaryti, kad neliktų tokių. Tik sulaukęs 30-ies metų aš supratau, kad tave gali nokautuoti gyvenimas ir tu gali atsijungti. Tai gera patirtis, džiaugiuosi, kad galėjau patirti tokią būseną“, – prisipažįsta A. Bružas.
Anot aktoriaus, emocinis išsekimas yra baisesnis už fizinį. Jo įsitikinimu, lėtinis išsekimas, liūdesys gali privesti prie rimtų ligų, tačiau – svarbiausia, laiku pripažinti savo būsenas ir išmokti susitaikyti su pasekmėmis.
„Aš supratau, kad nebėra džiaugsmo. Tau skauda, tu būni skausme ir nieko nenori daryti, net nežinai, ar galėsi iš to išsivaduoti, nes tai tampa tavo realybe. Jautiesi, lyg kažkas sulaužė visus tavo šonkaulius, tačiau tie šonkauliai yra širdis. Kai žmogus tai patiria lėtiškai, tai yra siaubinga, klausimas tik vienas – kaip iš to išbristi. Aš laimės receptų nežinau, žinau, kad yra pasekmės“, – teigia jis.
Viso pokalbio klausykite čia:
