Socialiniuose tinkluose pradėjęs savo veiklą kaip sveikos gyvensenos ir sporto žinovas, Arturas Lebedenko tikina, kad savojo identiteto jam teko ieškoti ne vienerius metus ir ne pačiu lengviausiu keliu. O anksti mirus mamai teko išmokti pasirūpinti savimi ir greit subręsti.
– Dėl kokių priežasčių ir kokio amžiaus sulaukęs susidūrei su patyčiomis?
– Patyčios man tokia tema, kurią anksčiau prisiminti būdavo labai sunku, nes visą laiką žiūrėjau per petį, lyg vis dar tame būčiau. Tik vėliau, kai priėmiau tas situacijas, pradėjau analizuoti praėjusias situacijas, ieškoti priežasčių, man pagerėjo. Patyčios prasidėjo mokykloje, penktoje klasėje, bet viso to pradžia buvo maždaug 1990-aisiais, kuomet atgavome nepriklausomybę. Kaip dabar atsimenu Fabijoniškių mokyklą, pirmą klasę, mama atveda mane į mokyklą, per savaitę perėjau visas klases, nes mokytojos pasakė, kad ruso nemokys.
Mano pavardė yra ukrainietiška, bet anuomet visi buvo vadinami slavais. Mes namuose kalbėdavome dviejomis kalbomis, galbūt dėl to sudariau tokį įspūdį, kad esu rusas, – mano kalba buvo susimaišiusi, nežinojau, kad dvi kalbas reikia skirti (...). Mano mama nenorėjo manęs vesti į rusišką mokyklą, todėl mane viena mokytoja mokė namuose.
Mokykloje man paskyrė psichologą, kurio patarimas man buvo – būti juokingam. Bet iš manęs tyčiojosi dar labiau.
– Ar tai reiškia, kad buvai atskirtas nuo savo bendraamžių?
– Tai reiškia, kad nežinojau, ką reiškia nedaryti namų darbų, nežinojau, ką reiškia nepadaryti užduočių laiku, nežinojau, ką reiškia pabėgti iš pamokų. Aš baigiau visas keturias klases dešimtukais. Į penktą klasę mane priėmė į universitetinę mokyklą, ten buvo daug skirtingų tautybių moksleivių. Nuo penktos klasės prasidėjo patyčios, nes aš nemokėjau bendrauti su kitais vaikais.
– Ką reiškia nemokėti bendrauti su bendraamžiais?
– Aš buvau labai geras vaikas. Mane pastumdavo, aš eidavau į kampą, nes žinojau, kad negalima muštis, negalima negražiai kalbėti, nežinojau, kad reikia mokėti atsikirsti. Pirmasis atvejis buvo, kai man patraukė kėdę, aš stipriai susitrenkiau galvą, ilgą laiką nėjau į mokyklą. Tas tęsėsi iki vėlesnių klasių, mane buvo aplankiusios ir suicidinės mintys, aš apie tai sakydavau savo tėvams, jiems tai buvo signalas, kad esu neviltyje.
Kai pradėjau eiti į sporto salę, sugebėjau pasipriešinti, bet prasidėjo emocinis smurtas, užgauliojimai, pajuokos.
Mokykloje man paskyrė psichologą, kurio patarimas man buvo – būti juokingam. Bet iš manęs tyčiojosi dar labiau. Fizinis smurtas truko iki 9 ar 10 klasės: tampymai, mušimas. Ilgainiui prie to pripratau (...). Kai pradėjau eiti į sporto salę, sugebėjau pasipriešinti, bet prasidėjo emocinis smurtas, užgauliojimai, pajuokos.
Prisimenu save, kai atėjo dvyliktos klasės pabaiga. Aš suvokiau, kad tai yra mano problema, – niekada neparodžiau savo vietos. Aš nesusiradau nuolatinių draugų, nemokėjau komunikuoti.
– Kaip manai, ar tuo metu buvo galima padaryti kažką, kad patyčios liautųsi?
– Tikriausiai reikėjo nuo pirmų dienų pasipasakoti tėvams, o ypač tėčiui, galbūt jis būtų pamokęs mane, kaip apsiginti. Aš tikrai buvau aukos pozicijoje, nemokėjau apsiginti. Kieme vaikai augo išgyvenimo sąlygomis, bet aš niekada nemokėjau parodyti, kad nebijau, aš buvau pilnas baimės.
Aš tikrai buvau aukos pozicijoje, nemokėjau apsiginti.
– Kaip save prisimeni po mokyklos baigimo – universitete?
– Aš prisimenu, kad tik pabaigęs mokyklą, atėjau į universitetą, padaviau dokumentus ir pasižadėjau sau – tai yra nauja pradžia. Universitete paklausiau, kada prasideda pirmieji susitikimai. Man pasakė, kad studentai susipažįsta dar prieš prasidedant mokslo metams.
Mes susitikome sodyboje, aš sau prisižadėjau susipažinti su visais, bandžiau sugriauti tai, ką sukūriau mokykloje. Atėjus rugsėjo pirmajai buvau kupinas džiaugsmo, žinojau žmonių vardus, sėdėjau šalia draugų, turėjome bendrų temų. Visus ketverius metus buvau renginių organizatorius, supratau, kaip svarbu bendrauti, kaip svarbu duoti kitiems, kad gautum pats.
Tačiau mane pradėjo lydėti nuomonės baimė. Aš visada vengiau eiti į auditoriją, viešai reikšti nuomonę. Man sulaukus dvidešimt vienerių, atsitiko nelaimė, susirgo mano mama, ji paliko šį pasaulį. Tai buvo didžiausias pokytis mano gyvenime, aš buvau išlepintas, mano mama buvo namų šeimininkė, mes visuomet buvome kartu.
Tėtis buvo neviltyje. Likome dviese namuose. Reikėjo skalbti, reikėjo gaminti, mes nežinojome, ką daryti, kaip iš naujo susigrąžinti rutiną.
– Ar tavo mama mirė jauna?
– Taip, mamai buvo 48-eri metai. Dabar suprantu, kas įvyko, tuomet nesupratau situacijos rimtumo. Mama sirgo, aš važiuodavau į ligoninę, bet nežiūrėjau į situaciją labai rimtai, galvojau, kad ji pasveiks, ginčijausi su ja (...). Mano mama mirė per tris savaites. Mes buvome tik grįžę iš kelionės, po kurios ji pasijuto blogai ir ligoninėje pasakė, kad metastazės išplito po visą kūną.
Tėtis buvo neviltyje. Likome dviese namuose. Reikėjo skalbti, reikėjo gaminti, mes nežinojome, ką daryti, kaip iš naujo susigrąžinti rutiną. Aš per pusę metų tada, man taip sakė draugai, subrendau dešimčia metų. Aš įnikau į mokslus, pradėjau stipriai dirbti. Aš norėjau, kad mama manimi didžiuotųsi. Tai mane stipriai užaugino.
– Koks tu buvai prieš didįjį pokytį?
– Mano mamos istorija prasidėjo ne nuo vėžio, o nuo ligų, kurios prasidėjo dėl išvaržų. Ji galėjo jas susitvarkyti sporto pagalba, tačiau nenorėjo, ji, kaip ir daugelis mūsų, tingėjo sportuoti. Ji pasirinko operaciją. Metus laiko ji negalėjo sėdėti, tik gulėti arba stovėti. Po operacijos atsisakė daryti pratimus, reikėjo daryti antrą operaciją. Po antrosios operacijos – invalidumas, didžiuliai skausmai, depresija, alkoholis, rūkymas. Tais laikais man tai neatrodė, kaip alkoholizmas, tačiau dabar suprantu, kad tai vykdavo kiekvieną vakarą su draugėmis virtuvėje. Jos organizmas buvo nusilpęs nuo vaistų, nuo narkozių, nuo alkoholio, nuo cigarečių. Taip išsivystė plaučių vėžys.
Aš įnikau į mokslus, pradėjau stipriai dirbti. Aš norėjau, kad mama manimi didžiuotųsi. Tai mane stipriai užaugino.
Aš pats buvau vakarėlių žmogus. Praėjus penkeriems metams po mamos mirties, atsimenu, stipriai užsibuvau vakarėlyje, tuo metu dirbau su tėčiu, mums dirbti nebuvo lengva – jis yra buvęs karininkas. Po vakarėlio tėtis darbe mane pasisodino ir pasakė: turi du pasirinkimus, arba žiūri rimtai į savo gyvenimą, arba pas mane negrįžk. Tada pradėjau sportuoti. Mečiau gerti, mečiau rūkyti – tėtis tada pakeitė mano gyvenimą.
– Dabar dėl savo gyvenimo būdo esi žinomas socialiniuose tinkluose. Kaip tau pavyko išgyventi skyrybas viešojoje erdvėje?
– Išsiskyrėme prieš ketverius metus, gal daugiau, nebeskaičiuoju. Mūsų skyrybos buvo plačiai aptarinėjamos, bet tai buvo pirmoji situacija, kai galėjau padėkoti patirtoms patyčioms (...). Niekada neturėjau lūkesčių, kad visiems patiksiu. Socialinių tinklų etapas turėjo savo juodąją pusę. Buvo ir piktų komentarų, ir grasinimų, anonimui parašyti žinutę nieko nekainuoja.
Kai kurie numatė skyrybas, ko net aš nenumačiau. Jau iki skyrybų žmonės matė, kad bus skyrybos, nežinau, iš kur interneto žmonės turi galių numatyti tokius dalykus. Įvyko skyrybos, tai mane sukrėtė, aš nebuvau tam pasiruošęs. Skyrybų aš turėjau ir prieš tai. Esu ukrainietiško kraujo, brėžiu brūkšnį ir nebrendu į tą pačią upę dar kartą. Kai išsiskyrėme, aš nesitikėjau, kad aplinka vis primins apie tai. Tai buvo sunkiausia, ką man teko išgyventi per pastaruosius 10 ar 15 metų.
Man buvo ir emociškai, ir finansiškai sunku, tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs karantinas, pasipylė laidos, apkalbos. Man pradėjo siųsti nuotraukas, iškarpas, kaip mano buvusi žmona su kažkuo bučiuojasi jachtoje. Aš norėjau nuo to pabėgti, bet negalėjau. Mane emociškai tai labai slėgė.
– Kaip tu jauteisi?
– Jaučiausi labai blogai, manau čia nėra ko slėpti. Nei vienas žmogus taip lengvai neišgyvena skyrybų, nebent jis nusprendžia rinktis skyrybų kelią arba kelerius metus savyje ruošiasi skyryboms. Dažnai sako, kad tai būdinga moterims, jos galvoje susitaiko su skyrybomis. Gal taip daro ir vyrai, aš nežinau. Aš gavau skyrybų pasiūlymą ir viskas pasikeitė per vieną naktį.
Dabar turiu padėkoti savo buvusiai žmonai, kad ji priėmė tokį sprendimą. Citrina virto limonadu, kuriuo aš be galo džiaugiuosi. Aš atradau naują identitetą, supratau, kur yra mano talentas. Šiandien darau tai, ką noriu daryti. Labai vertinu privatų ir asmeninį gyvenimą, suprantu, kad kiekvienas žodis gali būti panaudotas prieš tave patį.
Kitas aspektas – išsiskyrus, aš uždariau savo verslą, krito mano socialinių medijų reitingai, nusisuko daug reklamos užsakovų, man reikėjo iš naujo galvoti, ką daryti.
– Ar sunku buvo susirasti antrąją pusę po viešų skyrybų?
– Kai ieškojau, buvo sunku. Kai paleidau, pasidarė lengviau. Tai yra taip pat gyvenimo pamoka. Vienu metu aš labai ieškojau antros pusės, tada supratau, kad darau nesąmonę – aš noriu išbūti su savimi. Kai paleidau, tada žmogus pats atsirado ir ne per socialinius tinklus, o tiesiog gatvėje.
Viso pokalbio klausykite čia:
