„Aš nenoriu niekam suteikti iliuzijos, kad esu labai jautrus arba kad mano gyvenimas yra labai įvairus. Aš atlieku darbą, kad kiekvienas žmogus tame mano tekste pamatytų save“, – sako Saulius Prūsaitis. Atlikėjas, muzikos prodiuseris, dainų autorius ir šou meistras dalijasi tuo, kas lieka už scenos, – ką jam reiškia muzika, kodėl jis vengia nerti į jausmų pasaulį ir ką daryti, kai kūrybos mūzos nusisuka ir lieki pats sau nebeįdomus.
– Kaip tau sekasi su savo mūzomis?
– Aš kurį laiką buvau labai pavargęs. Mane išsekino ne paskutinis turas, tai vyko kurį laiką. Dabar galiu iš šono pažiūrėti į vyruką, kuris „n“ metų siekė sėkmės, buvo užsispyręs, rašė dainas ir buvo įsisukęs į ratą. Aš pagavau save, kad esu sau nusibodęs ir nebeįdomus. Daug metų tai jutau ir tik po kurio laiko sugebėjau sau įsivardyti.
Dabar jaučiuosi gerai, pradėjau įrašinėti naują albumą taip, kaip man patinka.
– Kaip tu supratai, kad pervargai? Ar tai yra fizinis pojūtis?
– Taip, tai yra fizinis pojūtis. Aš išties daug koncertavau pastaruosius penkerius metus. Aštuoni areniniai koncertai per dešimt dienų yra siaubas. Ačiū Dievui, kad turiu kolektyvą ir kolektyvas turi mane. Mes daug metų esame vienas kumštis, mes viską matome venas apie kitą, mes sakome: „Sukandame dantis, patempkime vienas kitą.“ Tai yra antra šeima.
Yra žmonių, kurie dabar kariauja. Ten yra bėdų, kam pasakoti apie tai, kad esu pavargęs.
– Prieš pokalbį su tavimi paskambinau Agnei ir paklausiau jos, kodėl ji tavimi susižavėjo. Ji atsakė – dėl to, kad esi geras žmogus. Kaip tu pats galvoji?
– Aš niekam blogo nelinkiu, dėl to esu užtikrintas. Ar aš esu geras – gerumo koeficientą gali nuskaityti nebent psichologai. Aš žinau, kad man nėra linksma ir nėra gera, kai kitam yra blogai. Aš nesu piktdžiugiškas. Aš galiu būti šūdžius kaip reta – paauglystėje esu palikęs merginą.
– Ar nėra taip, kad mes visi gyvename iliuzijoje, galvojame, kad visi turime stengtis būti geresni?
– Aš galvoju, kad mes šiame gyvenime esame beplūduriuojantys ir beieškantys savo šiaudo, už kurio tik užsikabint ir bent truputį ilgiau paplūduriuoti. Neduok Dieve, kažkieno letenėlė netyčia ima tavo šiaudą, mes ją su malonumu numušame lauk.
Aš nepavydžiu turtų, aš neturiu didybės manijos ir negalvoju, kad muzikantai yra pasaulio bambos.
Nežinau, kam turėčiau padėkoti, bet aš nesu pavydus. Jeigu jaučiu, kad mane kažkas erzina, pavyzdžiui, „Kunigunda“ (...), aš negaliu miegoti. Aš esu analizuojantis, žiūriu, kas vyksta. Aš nepavydžiu turtų, aš neturiu didybės manijos ir negalvoju, kad muzikantai yra pasaulio bambos.
Apskritai, ar reikia rimtai žiūrėti į muziką? Aš manau, kad ne. Tai yra labai gražus dalykas, ji yra mūsų gyvenimo pagalbininkė ir palydovė, bet tai nėra tas pats, kaip vaikai. Jei man pasakytų rinktis, neturėti klausos ar neturėti vaikų, aš pasirinkčiau vaikus. Aš geriau pažiūrėsiu, kaip dainuos vaikai. Dėl tokio mąstymo aš nebijau muzikoje eksperimentuoti.
– Kaip manai, ar pandemija parodė, kokia iš tikrųjų muzikos vieta žmogaus gyvenime?
– Taip. Pirma išgyventi, susimokėti mokesčius ir tada gal jau atsiranda muzika. Vėliau atėjo karas.
Mano pasaulis kartais yra nykus ir supuvęs.
– Kaip tu jauteisi?
– Aš jaučiausi labai blogai. Aš jaučiausi taip, jog per pandemiją aš dar turėjau teisę kurti muziką vien dėl to, nes žinojau, kad dar susitiksime kitoje pusėje. Reikia atsisukti į žmones, jiems duoti, būti linksmam. Kai prasidėjo karas, aš užsičiaupiau, aš negalvojau, kad esu tas, kuris dabar turi teisę kalbėti. Aš nesu iš tų kalbėtojų, kaip Andrius Mamontovas, Marijus Mikutavičius, – jie yra rimti, jų svoris yra kitoks. Aš nesakau, kad esu prastesnis, tam tikrame kontekste aš esu geras, bet mano kontekstas nebuvo reikalingas.
Pirmuosius metus nesupratau, kam man eiti į studiją, kam imti gitarą, pieštuką ar lapą. Supratau, kad turiu patylėti, nes esu nereikalingas. Aš tiesiog laukiau, kol atėjo diena, kai supratau, kad man reikia perlipti per save ir pradėti duoti žmonėms tai, ką galiu, kurti pridėtinę vertę.
– Ar tu džiaugiesi, kad esi lietuvis?
– Aš labai džiaugiuosi, kad esu lietuvis.
– Kokie yra lietuviai? Kas mes esame?
– Mes esame labai kantri tauta, vis dar labai sunkiai ieškanti meilės sau.
– Ar tu myli save?
– Aš be galo myliu save. Labiausiai, ką aš myliu, tai yra du žmonės: dukrą ir save. Dukra yra pirmoje vietoje.
Labiausiai, ką aš myliu, tai yra du žmonės: dukrą ir save. Dukra yra pirmoje vietoje.
– Kas tau yra meilė?
– Aš nekalbėsiu šia tema, nes jos visai nesuprantu. Aš esu pakankamai šlykštus žmogus, egoistas, narcizas ir labai stipriai susikoncentravęs į save, neturiu teisės sakyti, kad esu šios temos žinovas.
– Kada paskutinį kartą padarei gerą darbą?
– Aš galvoju, kad darau gerą darbą, kai kažkam kažką nuperku. Tai turbūt nėra teisybė, bet man pinigai iš dangaus nenukrenta ir man piniginė išraiška yra priimtina. Aš netikiu, kad sėdi du pupuliai, groja romantiška muzika, ir visiems viskas gerai.
– Jeigu nebūtų pinigų ar muzikos, ar išsisuktum?
– Tai aišku. Dirbčiau kitą darbą. Esu profesionaliai dažęs sienas Anglijoje daug metų. Galbūt senoje Lietuvoje, kai žmonės gyveno vienkiemyje, tarp miškų, kur sėsdavo į vežimą ir važiuodavo į bažnyčią, viskas buvo sukoncentruota į ūkio darbus. Tuo metu pinigų nelabai ir reikėjo. Dabar turime tiek daug dirgiklių, sukame savo smegenis, kodėl bendradarbis uždirba daugiau, kodėl kaimynas nusipirko naują mašiną.
Pinigus visada panaudoju taip, kad jie mane patemptų į priekį.
– Ar pinigai yra svarbu?
– Aš manau, kad taip ir nereikia to bijoti. Kiekvienam yra sava riba. Jeigu man atrodo, kad aš visai sveikai elgiuosi su pinigais, gal kažkas iš šono žiūri ir sako, kad ne. Aš nekaupiu, tai nereiškia, kad domiuosi biržomis (...). Aš pirkau įrangą, vėliau supratau, kad reikia sustoti, nes tai taps liga.
Pinigus visada panaudoju taip, kad jie mane patemptų į priekį. Jei nusiperku kažką ant ribos, aš žinau, kad man reikės dirbti dar daugiau, kad užbėgčiau įvykiams už akių. Pinigai gali užmesti tau naštą, bet tai nėra blogai – įsigijau automobilį, bet dabar turiu pradėti daugiau galvoti apie kūrybą.
– Ar tavo dainose yra dalelė tavęs?
– Yra, bet aš nenoriu niekam suteikti iliuzijos, kad esu labai jautrus arba kad mano gyvenimas yra labai įvairus. Aš atlieku darbą, kad kiekvienas žmogus tame mano tekste pamatytų save. Aš niekam nepaaiškinsiu ir neaiškinsiu, kad geltona yra geltonesnė, nei jis įsivaizduoja.
Aš nesu lyderis, man yra juokinga sakyti: „Eime, parodysiu jums gražesnį pasaulį.“ Ne, mano pasaulis kartais yra nykus ir supuvęs. Reikia žaisti tekstais ir kiek įmanoma labiau knisti protą.
– Ar gatvėje tu kitoks nei scenoje?
– Aš negaliu pasakyti, kad esu labai liūdnas ar labai rimtas. Aš ir valgyti gaminu, ir linksminuosi, ir alų palaku, ir nesąmonių padarau, bet aš žinau, kiek kainuoja tokiam būti ant scenos. Aš nesugebėčiau taip varyti dar ir namuose.
Viso pokalbio klausykite čia:
