„Ne ant tokios pataikė“, – sako žinoma Lietuvos klimatologė Audronė Galvonaitė, gimusi vos dviejų kilogramų, todėl visiems kėlusi minčių, jog neišgyvens. Laimė, Audronė išgyveno, bet jos gyvenimas tikrai nebuvo lengvas.
Vaikystėje neteko sesutės
Prisimindama mamos pasakojimus Audronė pasakoja, kad gimusi svėrė vos 2 kilogramus. „Tėtis mane pavadino varliagyviu, nes galvutė mažytė, o rankos ir kojos labai ilgos. Ir visi kolektyviai nutarė: ir gydytojai, ir giminė, kad aš mirsiu, kad aš negyvensiu. Tai kam rašyti tuos dvigubus popierius? Aš gi pokarinis vaikas. Palauksim, kol numirs, tuo pačiu momentu išrašysim mirties liudijimą. Kaip aš sakau: „Ne ant tokios pataikė“, – pasakoja Audronė.
Po devynių mėnesių gimė Audronės sesutė, tačiau vėliau šeimoje nutiko tragedija – kai Audronei buvo vos 2-eji, mergaitės užvalgė vyšnių kauliukų, kuriuose yra cheminės medžiagos amigdalino. Patekęs į organizmą, amigdalinas tampa nuodu – vandenilio cianidu. Sesutės susirgo mirtina liga – sepsiu, kuris sutrikdo visų organų funkcijas.
„Susirgus ta liga, pasirodo, nebuvo galima absoliučiai valgyt. Ir mano organizmas iš karto nustojo norėt [valgyt]. Aš nustojau valgyt visai, tik vandenį gėriau, o sesė, atvirkščiai, – kaip tik užsimanė valgyt, o nebuvo galima valgyt. Aš, kaip matot, gyva iki šiol, o sesė mirė“, – skaudžius vaikystės įvykius prisimena moteris.
Audronė sako, kad sesės mirtis buvo tragedija – serganti mergaitė buvo vežama į Panevėžį. „Ir Panevėžyje mirė. Ir mama, su ja mirusia ant rankų, iš Panevėžio važiavo namo, suvyniojusi į antklodėlę. Ir, sakė, langas buvo pravertas, tai toks karininkas ar kas sako: „Uždarykit langą, vaiką supūs“. O ji jau mirusi. Sakė, labai ilgai ieškojau, kur tą sesę padėjo“, – prisimena ji.
Ketino rinktis „vyrišką“ profesiją
Būdama dar mokinė Audronė iš žurnalo „Moksleivis“ gavo tarsi bilietą į ateitį. Audronė išsiuntė laišką, kuriame paklausė, kur jai geriausia būtų studijuoti. Kažkas iš žurnalo redakcijos, gal net pats vyriausiasis redaktorius Algimantas Zurba, patarė jai, kokią studijų kryptį pasirinkti. Pati Audronė svarstė tapti astronome arba archeologe.
„Pataikiau tikrai ant gero „Moksleivio“ redaktoriaus, kuris labai gerai žinojo mano dabartinį mokslą. Parašė, kad tiek archeologija, tiek astronomija yra labai vyriškas mokslas. Ir yra tokia profesija – meteorologija, kuri tiktų moteriai. Jis taip puikiai žinojo meteorologiją, kad yra gryna fizika, matematika. Ir man patarė. Aš, kaip dera, ir įstojau“, – prisiminimais dalijasi Audronė.
Laidos pašnekovė pasakoja, kad jos meteorologijos studijos Vilniaus universitete buvo intensyvios. „Praktikos, ekspedicijos, ežerai, upės, laukai, miškai. Mes gi viską turėjom mokytis. Mus pasodindavo dėstytoja Galvydytė prie vieno kvadratinio metro ir reikėdavo suskaičiuoti visus augalus ir dar pasakyti, koks dirvožemis“, – pasakoja moteris.
„Gruzijoj vogė, Vidurinėj Azijoj piršosi“
Jai reikėjo rašyti diplominį darbą, bet mergina nusprendė pakeliauti po Vidurinę Aziją. Pasinaudodama lengvata studentams, ji gavo pigesnius traukinių bilietus.
„Mane Gruzijoj vogė, Vidurinėj Azijoj piršosi. Aš žinau, kiek aš kainuoju: du kupranugariai, keturiasdešimt avinų ir keturi tūkstančiai. Dėstytoja sakė: „Tu žiūrėk, tik man iš visų vietų paskambink, kad aš žinočiau, kad tu ten keliauji. Aš gi neoficialiai [keliavau]. Man gi paskaitos, man diplominis“, – vaizdžiai pasakoja Audronė.
Moteris taip pat prisimena, kad jos baigiamojo darbo vadovas buvo „labai šaunus žmogus“. „Aš einu įdegus visa tokia. Sako: „Kur tu tą diplominį rašai, kad aš nematau tavęs fakultete? Sakau: „Kaip tai kur? Vilniuj.“ O tai kaip čia įdegei? Sakau: „Valakampiuose.“ Sako: „Ale taip, ant sniego gal deginaisi. Gegužės mėnesį ten karšta, o aš gi nežinojau, kas čia darosi. Bet aš diplominį puikiai apgyniau, viskas buvo tvarkoj“, – prisiminimais dalijasi LRT TELEVIZIJOS laidos „Gimę tą pačią dieną“ viešnia.
1992 metais Audronė tapo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos ir metodikų skyriaus viršininke. Ji sako aplankiusi net penkiasdešimt šalių.
„Buvau Pasaulinės meteorologijos organizacijos atstovė Lietuvai penkiose programose. Praktiškai gyvenau lėktuvuose, traukiniuose (...) Manęs darbe paklausdavo: „Tu [Lietuvoje] pravažiuodama ar ilgesniam laikui?“ – prisimena Audronė.
Vietoj mokslininkės karjeros – darbas mokykloje
Gabiai studentei buvo prognozuojama mokslininkės karjera Mokslų akademijoje, bet Audronė 1972 metais išvyko gyventi į Anykščius. Ji įsidarbino geografijos mokytoja Anykščių rajone esančiame Mickūnų kaime. Moteris pasakoja į kaimo mokyklą važinėdavusi po 17-a kilometrų.
Anot jos, kaime vaikai nieko nežinojo apie Anykščiuose esančias vietas.
„Nei Puntuką matė, nei Biliūno, nei padavimų, nei legendų [nežinojo]. Aš kiekvieną savaitgalį juos veždavausi į ekskursijas“, – pasakoja moteris.
Audronė sako gerai pažinojusi Mickūnuose besimokiusius savo mokinius. „Aš juos visus vardais žinojau, žinojau, kas kuo serga. Vienas buvo širdininkas. Kai būdavo prieini prie jo – jis sako: „Mokytoja, duokit man savo ranką. Jis turėdavo įsitvert, kad jam būtų drąsiau, nes jis jausdavo, kad eina priepuolis“, – prisimena ji.
Vėliau Audronė persikėlė gyventi į Vilnių, kur ėmė darbuotis meteorologijos srityje. Kazimieras Šopauskas – vienas atmosferos tyrimų pradininkų Lietuvoje, tačiau prieš jauną kolegę apsimetė nieko nesuprantąs apie meteoroligiją. K. Šopauskas šitaip tikrino Audronę.
„Tai buvo žmogus – vaikščiojanti enciklopedija. Kai atėjau pas jį dirbti, pasakė: „Audrone, aš neišmanau tos meteorologijos, pats būdamas meteorologas. Tu esi atsakinga už visą meteorologinę medžiagą. Daryk, ką reikia, kokių prietaisų reikia, sakyk“, – prisiminimais dalijasi žinoma Lietuvos klimatologė.
Audronė sako, kad „metus laiko“ K. Šopauskas tikrino, „kas išeis“ iš jos. Klimatologė prisimena, kad po metų susirinkime K. Šopauskas įvertino jaunąją kolegę. „Mano tas pats vadovas, man einant su dviem vyrais ant Žuvinto per ledą, žinot ką pasakė? Jūs vyrai, nepergyvenkit, Audronė jus ištrauks. Man buvo toks smūgis. Du vyrai eina su manim, Audronė juos ištrauks“, – pasakoja.
14 metų „atpylė“ televizijoje: „Tai buvo ištisinis galvos skausmas“
Prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų klimatologės gyvenimas visiškai pasikeitė. Audronė pasakoja, kad 2004-aisiais jos paprašė nueiti į televiziją ir papasakoti apie kovo 23-ią minimą Meteorologijos dieną.
„Man iškart tą pačią dieną pasiūlė dirbti televizijoje. Taip, iš karto nebepaleido. Ir taip aš atpyliau keturiolika metų. Aš gi eidama į televiziją nieko nepasirašydavau. Manęs galėjo klausti, ko tik nori, ir kaip nori. Ir aš iš galvos diktuoju visą meteorologiją, diktuoju visus tuos reiškinius, o naktį su galvos skausmu: „Ar aš taip pasakiau, ar aš anaip pasakiau. Ar ten šarmą, ar ten šerkšną paminėjau, o jie skirtingi – gal ne taip reikėjo sakyti“. Buvo ištisinis galvos skausmas“, – prisimena moteris.
Per metus palaidojo devyniolika artimųjų
Prieš maždaug dešimt metų Audronė palaidojo devyniolika artimųjų. Ji prisimena vieną 2015-ųjų rytą, kuomet kalbėjosi su broliu aviatoriumi Vytautu Galvonu. Audronė pasakoja, kad šis išvažiavo į Alytų skraidyti, nepaisant to, kad sesė prašė šito nedaryti. Tuo metu Audronė slaugė sunkiai sergančią mamą.
„Parvažiavau namo, atsirakinau duris – kai rakinau duris, jis tuo momentu žuvo. Kadangi esu labai tvirto charakterio, man labai sunku. Ir esu žliumbė, ir tikrai žliumbiau, metus laiko šnekėti negalėjau, bet susikaupi ir eini. Ir svarbiausia, žinokit, kad man reikėjo pasakyti mamai ligoninėje. Mamai ten jau buvo baisu, o aš, žinot, ką jai pasakiau? Sakau: „Mama, tavo mylimiausias sūnus nuėjo tavęs pasitikti“. Ir viskas. Mama nusišypsojo ir mirė šypsodamasi. Praktiškai pasakiusi viską išvažiavau, dar pabuvau – liepos pirmą palaidojome, liepos šeštą mama mirė“, – prisimena Audronė.
Lietuvai linki susiklausymo
Audronė visą gyvenimą neturėjo laiko sau, bet visuomet jo rasdavo kitiems. Lietuvai moteris pirmiausia linki „susiklausymo“. „Baikime rietis, Viešpatie šventas. Kiek mes galim? Du sustoję būtinai turi susirieti. Kodėl?“ – klausia žinoma Lietuvos klimatologė.
Moteris taip pat sako, kad yra ir kitas dalykas, kuris Lietuvoje ją „nervina juodai“. Audronė teigia, kad į valdžią yra išrenkami nekompetentingi asmenys.
„Baikim rinkt klounus. Pradėkit klausyt, įsiklausykit – jūs pagalvokit, aš, mokslų daktarė, bijojau eiti į Seimą. Meldžiausi, kad ten nepataikyčiau, nes kai reikia visus tuos įstatymus skaityti, suprast ir priimti, kad būtų tinkami, tai, žinokit, reikia dar ilgai įsiskaityt, nes juos kai parašo dar ilgai skaitai ir nesupranti. Kai ėjau į valstybės tarnautojus, 120 klausimų reikėjo atsakyt. Tai aš galvoju: „Kas ten juos ir rašė?“, – mintimis dalijasi Audronė.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
