„Neturiu kada eiti į pasimatymus!“ – šypsosi garsi šokėja ir šokių trenerė Katerina Voropaj. Nors ir pripažįsta, kad norėtųsi prisiminti tą būseną, kai įsimyli ir jauti malonų drugelių kutenimą, sako skųstis neturinti kuo. „Dabar toks etapas, kai mėgaujuosi stabiliu, ramiu gyvenimu. Galbūt kiek neramu įsileisti kažką naują, kas į gyvenimą atneštų pokyčių“, – svarsto ji.
– Kaip ir kuo dabar gyvenate?
– Pavasaris man – kaip meškai žiema – po įtempto sezono veiklos gerokai sumažėja ir galiu laisviau atsikvėpti. Dabar taip pat baigėsi gana intensyvus laikotarpis – daugiau nei pusmetį važinėjau po Lietuvą su tarptautiniu projektu miuziklu „Baltican Carmen Šou“, kuris kaip tik šiemet atsisveikino su žiūrovais, taip pat su Jurijaus Smorigino režisuotu muzikiniu spektakliu „Riešutėliai Pelenei“. Pastarasis buvo man nauja patirtis ir svajonės išsipildymas – visada norėjau dalyvauti spektaklyje, kur šokis susijungia su vaidybos elementais.
– Esate labiau sportininkė ar menininkė?
– Sportininkais laikau tuos, kurie vis dar dalyvauja varžybose ir siekia apdovanojimų. Aš sportinę karjerą baigiau jau seniai. Nors tai buvo labai smagus laikotarpis, gerai, kad jis ir liko jaunystėje. Iš tiesų prisiminus varžybas pirmiausia pagalvoju apie lydėjusį nerimą ir įtampą.
Mano sūnus taip pat lankė šokius. Iškart mačiau, kad sportiniai šokiai – ne jam, bet norėjau, kad jis palaikytų fizinę formą, juolab kad šokti jam patinka ir visai gerai sekasi. Tačiau po pirmų varžybų jis man pasakė, kad šokti daugiau nebenori. Dėl to nepajutau jokio apmaudo ar liūdesio, labai gerai jį supratau, nes vien jį lydint sukilo visi seni prisiminimai.
Sportininko kelias tikrai nelengvas psichologiškai. Kiek prisimenu, ir tvarkytis su savo emocijomis ar jauduliu mus pradėjo mokyti labai vėlai, tai paliko savo pėdsaką. Aišku, sportas davė ir gero – užgrūdino charakterį, išugdė užsispyrimą ir vidinę tvirtybę.
– Ką jums duoda scena?
– Kaip ir televizijos studija, taip ir scena mane labai įkrauna. Tiesa, kartais apima keistas jausmas, kai suprantu, kad scena dalijuosi su 15-mečiais. (Juokiasi.) Pamenu, anksčiau žiūrėdavau į šokėjus, kuriems jau per trisdešimt, ir galvodavau – kiek jie gali šokti?
Dabar, kai man jau artėja 40-metis, suprantu, kad jei viskas pavyksta, kodėl turėčiau sustoti? Dabar ir varžybose galima išvysti daugiau vyresnių sportininkų, nors anksčiau šokėjai profesionalią karjerą baigdavo sulaukę 33–35 m. Taigi kol galiu, džiaugiuosi ir mėgaujuosi.
– Daugelis jus geriausiai žino iš įvairių TV šokių projektų. Nepasiilgote televizijos?
– Labai pasiilgau! Nuolat siunčiu mintis į visatą, kad šokiai vėl grįžtų į eterį. Vis dėlto nuo tada, kai Lietuvoje pradėti rengti šokių projektai, nešokau tik viename sezone – pasirodžiau aštuonis kartus su aštuoniais skirtingais parneriais. Kai pakvietė į debiutinį „Lietuvos šokių 10“ sezoną, man tebuvo 20 metų.
Pirmieji kartai turbūt ir paliko daugiausia emocijų – viskas nauja, nežinoma. Man labai patiko šokti, tačiau beprotiškai bijojau kamerų. (Juokiasi.) Vėliau įsivažiavau, atradau savo darbo sistemą, pradėjau bent preliminariai nujausti, kas patinka ir žavi žiūrovus.
Žinoma, kiekvienas sezonas buvo ypatingas, visiškai kitoks. Ši patirtis man kaip žmogui ir profesionaliai atlikėjai, pedagogei bei choreografei davė labai daug. Tiesą sakant, jei ne televizija, net nežinau, ar būčiau pasilikusi savo profesijoje.
– Ką turite mintyje?
– Į pirmąjį projektą mane pakvietė, kai jau studijavau šokio pedagogiką. Šią profesiją daugelis renkasi tiesiog todėl, kad labai nori šokti, o ne todėl, kad nori tapti mokytojais. Ir aš įstojau iš begalinio noro šokti, pasisemti patirties, žinių. Tai buvo puiki galimybė susipažinti su visais stiliais – nuo šiuolaikinių iki pasaulio tautų šokių.
Tačiau tada tikrai nemaniau, kad būsiu mokytoja. Nežinau, kaip mano likimas būtų pasisukęs, jei ne projektai – būtent dėl to, kad mane matė per televiziją, dauguma mokinių mane susirasdavo patys. (Juokiasi.)
Tiesa, nors studijas baigiau prieš 15 metų, tik nuo praėjusio rudens pradėjau dirbti su vaikais. Iš tiesų darbas su jais visiškai kitoks nei su suaugusiaisiais. Kyla įvairių iššūkių, tenka taikytis prie įvairių nuotaikų, tačiau esu labai užsispyrusi ir nenuleidžiu rankų, nepasiduodu, kol nepavyksta taip, kaip noriu.
Beje, man buvo atradimas, kokie vaikai yra šaunūs. Nesvarbu, ar dirbu su penktokais, ar su vyresniais, visi jie labai saviti ir įdomūs. Taigi šiuo metu bandau atrasti save šioje srityje ir man tai taip pat yra nauja, įdomi patirtis.
– Turbūt susikalbėti su mokiniais padeda ir tai, kad esate devynmečio mama.
– Su svetimais vaikais turbūt net lengviau nei su savu. (Juokiasi.) Sūnus dar ne paauglys, tačiau pirmieji ankstyvosios paauglystės požymiai kartais jau pasireiškia. Nepaisant to, tikiuosi, kad man pasiseks ir sūnaus paauglystė prabėgs nepastebimai. Bandau nuteikti save optimistiškai.
– Atrodo, kad visais klausimais esate nusiteikusi optimistiškai.
– Stengiuosi. Pastaraisiais metais aplink daug įtampos, neužtikrintumo, liūdesio, tad bandau į viską žvelgti su optimizmu ir šypsena. Juk net ir blogos dienos netrunka amžinai, jos taip pat turi pabaigą ir viskas kažkada susitvarko. Galiausiai negaliu skųstis – dabar gyvenime viskas gana stabilu – darbas, namai, sūnus...
– Į pasimatymus nueinate?
– Turbūt jau greit pateksiu į įsisenėjusių vienišių sąrašą. (Juokiasi). Buvimas su sūnumi ir darbas taip užpildo, kad didelės tuštumos nejaučiu. Žinoma, norėtųsi prisiminti tą būseną, kai įsimyli, kai gauni atsaką, kai jauti tą malonų drugelių kutenimą.
Bet tada pagalvoji – tokiu atveju reikėtų su kuo nors susipažinti, eiti į pasimatymus... Kada visa tai daryti!? Kol nesibaigė darbymetis, atrodo, kad tam visai nėra laiko.
Kita vertus, dabar toks etapas, kai mėgaujuosi stabiliu, ramiu gyvenimu. Galbūt kiek neramu įsileisti kažką, kas į gyvenimą atneštų pokyčių. Visgi kiekvienas žmogus ateina su savo požiūriu, taisyklėmis, tvarka ir reikia vienam kitą priimti ir vienam su kitu apsišlifuoti.
– Kaip manote, ar negąsdina vyrų, kad esate žinoma?
– Reikėtų jų klausti, bet manau, kad šiek tiek galbūt ir gąsdina. Kiek buvo bandymų susipažinti, susitikti – dažnas ateidavo perskaitęs visus mano interviu žiniasklaidoje ir netgi kalbėdavo perskaitytomis frazėmis. Šiek tiek gaila – norėtųsi, kad jie ateitų susipažinti su manimi, o ne su žinoma šokėja, apie kurią pasiskaitė. Nieko tokio, jei skaito, tačiau būtų smagu, kad bent jau neišsiduotų. (Juokiasi.)
– Ar bent lieka laiko sau?
– Kartais jo daugiau, kartais mažiau. Iš tiesų visą savo laiką daliju sūnui bei darbui, bet ir perpildytas darbo grafikas manęs negąsdina – sunkiausia tada, kai neturiu ką veikti. Net laisvalaikio nemoku leisti neturėdama aiškaus plano ar tvarkaraščio. Bandau su tuo kovoti, tačiau nepavyksta. Jau dabar pagalvoju, kad netrukus prasidės sūnaus vasaros atostogos, poilsiaus ir mano mokiniai, todėl kiek atsikvėpsiu ir vėl laužysiu galvą svarstydama, kuo užsiimti.
– Ko dabar trūksta iki visiškos laimės?
– Kaip ir minėjau, galbūt būtų smagu, jei aplankytų jausmai. Tačiau apskritai tikrai neturiu kuo skųstis – net pati stebiuosi, kaip viskas gražiai klostosi. Kartais pasidaro baisu, atrodo, negali viskas sektis, tačiau stengiuosi vyti tokias mintis į šalį ir priminti sau, kad kol viskas gerai, reikia džiaugtis.
