„Vaikams dažnai nepatinka, kad atrodo, jog baigiau darbus, bet paskui dar prisėdu atrašyti keletą laiškų, nes prieš tai buvau išvažiavęs kitais reikalais. Kita vertus, jiems gal ir įdomu, jog mano darbas nėra įprastas, tradicinis“, – apie tai, kaip sekasi derinti savo neįprastą darbo grafiką su tėvyste, pasakoja vaikų rašytojas ir grupės „Knygų vaikai“ įkūrėjas Tomas Dirgėla, kartu su žmona auginantis 5-erių ir 10-ties sūnus ir 8-erių dukrą.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Ką prisimenate iš savo vaikystės? Kokia ji buvo?
– Mano vaikystė buvo truputį kitokia negu mano draugų, nes aš augau su močiute, mano tėvai gana anksti išsiskyrė. Tėtis gyveno tame pačiame mieste, tad su juo irgi kartais leisdavome laiką kartu, nors nelabai dažnai. Gyvendamas su močiute turėjau daug laisvės, bet ta laisve atsakingai naudodavausi. Manimi rūpinosi ne tik močiutė, bet ir teta – tėčio sesuo. Apskritai jaučiausi mylimas, nors ir negyvenau, pavadinkime, tradicinėje šeimoje.
– Gal galite dar šiek tiek papasakoti apie savo santykius su tėvais? Koks buvo tas ryšys, kiek bendravote?
– Su mama beveik visai nebendravome, pamenu tik paskutinį kartą, kai paauglystėje su močiute nuvažiavome aplankyti jos ir su ja gyvenusio mano brolio. Dabar mama, kiek žinau, gyvena užsienyje, ryšio visiškai nepalaikome. Tik kažkada iš jos buvau gavęs žinutę – gal tada, kai mane pirmą kartą pamatė per televizorių ar spaudoje, ir pasiūlė pradėti viską iš naujo. Tačiau kadangi jau pats buvau tėtis, atrodė sudėtinga ir savo šeimoje palaikyti santykius, jais rūpintis, ir kartu bandyti atnaujinti santykius su mama.
Tad su mama vaikystėje nebuvo beveik jokio ryšio, dabar jau visiškai nebėra. Su tėčiu kartais eidavome pamėtyti į krepšį, nes vaikystėje buvau pamišęs dėl krepšinio, o tėtis irgi mėgo jį žaisti. Savaitgaliais jis mane pasiimdavo pažaisti kartu su savo draugais ir į kokią nors krepšinio salę.
O turbūt ryškiausias prisiminimas su tėčiu – grupės „Hiperbolė“ koncertas Palangos koncertų salėje, kai man buvo penkeri ar šešeri metai, ir pamenu, kad sėdėjau jam ant pečių. O dabar su tėčiu kartais prasilenkiame, kai grįžtu į gimtąją Palangą, persimetame keletu žodžių.
– O ar vis dar palaikote ryšį su močiute, teta?
– Taip. Gal labiau su teta, kai grįžtame į Palangą. Su močiute irgi kartais pasimatome, kai Palangoje būname, tačiau rečiau nei anksčiau. Pagrindinis, stipriausias ryšys yra su teta – dažniausiai, kai grįžtame į Palangą, apsistojame pas ją.
Ten gyvena ir dvi mano pusseserės. Tiksliau, viena pusseserė, kuri yra mano krikšto dukra. Kita pusseserė dabar jau yra studentė. Ji man, galima sakyti, kaip sesuo, nes vaikystėje daug laiko kartu leisdavome, kartais ją iš darželio pasiimdavau, kartu eidavome pasivaikščioti, per jos gimtadienius vaidindavau fėjas, piratus ar kitus personažus, kurių ji užsinorėdavo.
– Kaip vaikystės patirtys paveikė jūsų vaikų auklėjimą? Galbūt ką nors perėmėte iš močiutės ar tetos?
– Nežinau, turbūt nieko neperėmiau, nes kadangi aš tėtis, turbūt labiau būčiau perėmęs iš savo tėčio, o su juo matydavausi retai.
Kai pirmas vaikas gimė, pagalvojau, taip pat ir dabar manau, kad galbūt tai yra pliusas, jog iš vaikystės jokių auklėjimo patirčių neatsinešiau, save kaip tėvą pradėjau kurti nuo balto popieriaus lapo. Tuomet vaikai pagal savo poreikius formavo mane kaip tėtį. Tad kad ir kaip keistai skambėtų, manau, kad yra pliusas, jog iš savo vaikystės nieko neatsinešiau ir kad vaikai mane kaip tėtį galėjo suformuoti.
– Turite du sūnus ir dukrą. Ar pasijautė skirtumai tarp vaikų – su kuriuo buvo sunkiausia, lengviausia?
– Labiausiai įsimena pirmas vaikas. Be to, jam galbūt labiausiai pasisekė dėl to, kad tuomet aš dar mažiau dirbau nei dabar, jam galėdavau skirti daug laiko: vos ne kiekvieną rytą išeidavome į žaidimų aikšteles, kur nors pasivažinėdavome ir panašiai.
Galbūt su pirmu buvo sunkiau tiesiog dėl to, kad tai pirmas vaikas, tuomet labiausiai jaudinausi dėl kiekvienos smulkmenos. Dėl kiekvienos slogos, dėl net ir menkai pakilusios temperatūros, nedidelių sužeidimų. Su antru vaiku buvo paprasčiau, nes jau buvau viską praėjęs su pirmu vaiku ir žinojau, kad nereikia stipriai jaudintis dėl kokių nors smulkmenų – tuomet atsirado kiek paprastesnio požiūrio į vaiko auginimą.
Gal su trečiu vaiku buvo sunkiausia, nes jam penkeri metai, bet atrodo, kad jau prasideda paauglystė (juokiasi). Kadangi jis yra jauniausias, jam norisi papildomo dėmesio, nes vyresnieji jau lanko mokyklą, dėmesio gauna ten, bendrauja, susitinka su savo draugais, taip pat galbūt vyresnių vaikų žaidimai yra truputį kitokie nei jauniausiojo. Tad jaunėlis kartais supyksta, kad vyresni jo nepriima žaisti su „Xbox“, kad jam nepavyksta kažkokios sudėtingesnės veiklos, kuriomis tuo metu užsiima vyresni vaikai. Todėl galbūt su jauniausiuoju vaiku man yra truputį sunkiau, tačiau bandau atrasti bendrą kalbą, paaiškinti įvairius dalykus.
Dar nepaminėjau, kad nė vienas iš mūsų vaikų nelankė darželio – su žmona pasitarėme, kad kadangi turėjome tokią galimybę, nusprendėme ja pasinaudoti ir matyti savo vaiką visą dieną, kaip jis keičiasi čia ir dabar, o ne leisti su juo tik vakarus ir savaitgalius, kaip būtų tokiu atveju, jei vaikai lankytų darželį.
Tačiau tai nereiškia, kad sėdėdavo namie – važinėdavome į įvairias keliones, muziejus, bibliotekas, su kitais vaikais bendraudavo žaidimų aikštelėse ir įvairiuose būreliuose. Mūsų jaunėlis nuo rudens pradės eiti į priešmokyklinę grupę, tad kol kas dar mėgaujamės tuo, kad galime jį matyti nuo ryto iki vakaro.
– Tarp vyresnių vaikų amžiaus skirtumas nėra didelis – ar tai padeda, ar jie yra artimi? Ir koks ryšys apskritai tarp visų trijų vaikų?
– Dažnai vyresni turi savo bendrų reikalų, sunkiau tada yra mažiausiajam. Bet vis tiek yra meilė mažiausiajam broliui, jam kažką paaiškina, turi kantrybės papasakoti, kaip ką daryti. O vyresni vaikai, kadangi tarp jų toks nedidelis amžiaus skirtumas, nepaisant to, kad vienas berniukas, kita mergaitė – jie galbūt bendrų veiklų daugiau turi. Kad ir pasipyksta, pasistumdo, kai abiejų kantrybė išsekusi – vis tiek supranta, kad yra brolis ir sesuo, bendrauja draugiškai.
– Ar vaikai panašaus charakterio?
– Geras klausimas, kažkaip niekada per daug apie tai nesusimąsčiau. Galbūt vyriausias – jautriausias iš visų. Jis įvairias smulkmenas ima labai giliai į širdį, bet manau, kad tai labai susiję su empatiją, ir tai labai gerai. Dukra irgi jautri. Nors aš niekada neskirstau berniukų ir mergaičių pagal kokius nors stereotipus, ji yra, sakyčiau, mergaitiškai jautri. Bet kai reikia, ji kartu su vyriausiuoju karstosi, laipioja, užsiima veiklomis, kuriose, atrodo, galima galvą pamesti. Ji yra mišinys tarp jautrumo ir tam tikro vėjavaikiškumo. O jauniausias yra galbūt ir brolio, ir sesės derinys, taip pat turintis ir savo unikalių savybių.
Dar grįžtant prie vyriausiojo, jis yra ir rūpestingiausias, kalbant apie namų, buities klausimus. Labai džiaugiuosi, kad jis šiais klausimais neima pavyzdžio iš manęs, nes aš esu labai netvarkingas, man patinka chaosas. Vyriausiajam, kad ir kaip keistai beskambėtų, jau yra prasidėjusi paauglystė – nors 10 metų tai turbūt šiais laikais normalu. Ir jo charakteris yra šiek tiek besikeičiantis.
– Minėjote, kad vedatės vaikus į muziejus ir kitaip užsiimate jų edukacija. Ar vaikai į tas veiklas noriai įsitraukia, ar tenka juos ir versti?
– Būna visaip. Vyriausiesiems dažnai užtenka mokyklos ir po jos jie nelabai nori kuo nors papildomai domėtis ar važiuoti į, pavadinkime, rimtesnes vietas. Užtenka su jais nuvažiuoti į kavinę, pavalgyti, arba išeiti su paspirtukais ar dviračiais pabūti gryname ore. Priklauso nuo to, ar nebūna pavargę po mokyklos – ir aš juos labai suprantu. Prisimenu, kad kartais, atrodo, pamokų skaičius toks pat, kaip vakar, bet šiandien galbūt labiau pavargau emociškai.
Su jauniausiuoju irgi pagal nuotaiką. Kadangi paskutinius kelerius metus praktiškai gyvenu už vairo, važinėju į įvairius renginius ir filmavimus, vaikų lavinimu daugiausiai užsiima žmona. Bet jauniausiajam galbūt norisi iš namų išeiti, kol kiti vaikai mokykloje ir negali laiko leisti su jais, tad galbūt jį yra paprasčiau kur nors išsivežti.
Kartais išvažiuojame, tačiau atrodo, kad geriau ką nors pažiūrėti per „YouTube“. „YouTube“ ar šiuolaikinių technologijų apskritai mes nelaikome kokiu nors baubu, suprantame, kad gyvename tokiais laikais, kai be technologijų būtų sunku išsiversti, ir kad jos vaikus lydės dar labiau, kai jie užaugs. Per „YouTube“ dažnai ieškome turinio, kuris būtų naudingas. Tarkime, vyriausias sūnus labai domisi kompiuteriniais žaidimais – nors šiais laikais turbūt visi vaikai jais domisi, jis įsitraukęs taip rimtai, kad net planuoja dalyvauti turnyruose, kur galima laimėti piniginius prizus. Ir mes to nestabdome, leidžiame domėtis ir tam tikslui išnaudoti „YouTube“, kad labiau susipažintų, kaip tie žaidimai yra kuriami. Jis pats irgi buvo pradėjęs kurti kompiuterinius žaidimus. Tad mes technologijas bandome išnaudoti tiek pramogai, tiek ir edukaciniais tikslais.
– Minėjote mokymąsi skaityti – ar tai reiškia, kad jūsų jaunėlis jau skaito?
– Jaunėlis ne. Jam kažkaip iš visų trijų mažiausiai įdomu išmokti skaityti. Vyriausiasis tuo labiau domėjosi, jis būdamas ketverių išmoko skaityti, dukra irgi panašiai. Pavyzdžiui, vyriausias sūnus dažnai gatvėje klausinėdavo: „o kas čia parašyta, kas čia parašyta?“ Ir galiausiai suprato, kad, jeigu išmoktų skaityti, jam nebereikėtų klausinėti.
Su dukra irgi panašiai, o jauniausiasis neturi tokio natūralaus noro. Versti, pasisodinti ir mokyti skaityti irgi nesinori, tačiau žmona užsiima ir šiuo klausimu.
– Esate vaikų rašytojas ir, kaip suprantu, bent jau dalis knygų yra skirtos būtent tokio amžiaus vaikams, kokie dabar yra jūsų vaikai. Ar jiems patinka jūsų knygos?
– Mano vaikai mano knygų neskaito. Ir vienu metu supratau, kodėl. Dažniausiai knygas rašau ne namie, o, pavyzdžiui, kavinėse. Ir kai grįžtu namo, vaikai paklausia, apie ką rašau. Kartais paklausia, kas knygoje vyksta, kaip ji baigiasi. Ir, kai parsinešu jau išspausdintą knygą, jie sako, kad iš mano pasakojimų jau žino, apie ką yra knyga, todėl nebeįdomu ją skaityti.
Tačiau vyriausiasis galbūt neskaito ir dėl kitos priežasties – kadangi jam jau prasidėjo paauglystė, atrodo, kad jis neskaito iš principo. Kadangi skaito visa jo klasė, mokykla – kartais, kai ateinu jo pasiimti, kiti vaikai prie manęs pribėga, nori pasikalbėti apie knygas, – o jis tyčia nori daryti atvirkščiai.
– Esate sakęs, kad vaikai įkvepia jūsų kūrybą. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
– Mano vaikai labiau yra prisidėję prie kelių konkretesnių knygų. Pavyzdžiui, knygos „Mano tėtis rašo knygą“. Aš tuomet rašydavau namie, o vyriausieji vaikai dar buvo mažesni ir nelankė nei mokyklos, nei darželio. Būdavo, rašau knygą, o jie įbėga į kambarį ir sako: „Tėti, einam pažaisti.“ Atsakau: „Ne, aš dabar rašau knygą.“ Jie atsako: „Ne, tu nerašai, tik spaudinėji mygtukus, nemeluok. Einam geriau pažaisti.“ Ir ta knyga atsirado iš tokių patrukdymų, paskui jiems prieš miegą skaitydavau iš kompiuterio. Jie patardavo veikėją ar žaislą pakeisti kitu, patardavo, kuo galima knygą papildyti.
Taip pat yra knyga „Islandija šiandien nedirba“. Ji atsirado iš žaidimo – su vaikais dažnai žaisdavom, kad jų lova yra laivas, kuriuo mes kažkur plaukiame. Dažnai mes plaukdavome į Islandiją – aš savanaudiškai tai siūlydavau, nes Islandija yra mano svajonių šalis. Paskui į knygą perrašiau nuotykius, kuriuos vaikai ar aš sugalvojome žaisdami su ta lova-laivu.
Dar yra knygos apie kompiuterinį žaidimą „Minecraft“. Jos irgi atsirado mano vaikų dėka tada, nes kai jie pradėdavo žaisti šį žaidimą, praktiškai nuo ryto iki vakaro man pasakodavo, kaip jį žaisti, kas ten vyksta dieną ar naktį. Tuomet supratau, kad tą informaciją man reikia kažkur sudėti, nes jos turėjau tiesiog per daug. Tą knygų seriją rašydamas konsultuodavausi su savo vaikais, ypač apie patį žaidimą ir jo eigą, kad nepridaryčiau faktų klaidų.
– O gal turite minčių ateities knygoms, kurios kažkuria prasme yra įkvėptos vaikų?
– Turbūt konkrečių neturiu, bet praktiškai kiekvienoje knygoje būna kažkas, kas yra susiję su mano vaikais. Ar tai būtų laisvalaikio veiklos, ar konkrečios vietos, kurias kartu aplankėme. Kai reikia savo veikėjus nukelti į kokią nors vietą, prisimenu, ką aš veikiau su savo vaikais, kokias vietas jie mėgsta, arba apskritai ką mėgsta tokio amžiaus vaikai. Aš labai atsižvelgiu, kas patinka mano skaitytojams, kuo jie domisi ir gyvena. Kartais mano skaitytojai tai papasakoja per įvairius susitikimus. Įkvėpimo semiuosi tiek iš savo vaikų, tiek iš skaitytojų.
– Šiuo metu užsiimate ne tik rašymu, bet ir muzikine veikla. Turite savo grupę, šiais metais bandėte laimę EUROVIZIJA.LT nacionalinėje atrankoje. Kaip vaikai vertina šias veiklas, ar jiems patinka jūsų muzika?
– Vaikai įpratę, kad aš kartais sugalvoju kažkokių nesąmonių. Aš gal noriu parodyti pavyzdį, kad svarbiausia yra pabandyti, o kaip bus – taip bus. Turiu grupę „Knygų vaikai“, kurioje mes grojame ir kuriame kartu su kitu rašytoju Justinu Žilinsku. Kuriame elektroninę muziką vaikams ir jų tėvams – kitaip sakant, visai šeimai. Vienu metu pagalvojome, kad norime muzikos vaikams, bet kad ji nebūtų, sakyčiau, popchorinė, kuriai būdingi tokie elementai, kaip „lialialia“, „augo žirnis ir pupa“.
O kalbant apie tai, kaip mano vaikai į tai žiūri, – pradžioje galbūt žiūrėjo su nuostaba, ką čia tėtis dabar sugalvojo, bet su laiku tai jiems tapo savaime suprantamu dalyku. Kaip ir situacijos, kuomet su vaikais vaikštome miestą ir kas nors prieina nusifotografuoti, pasikalbėti apie knygas – tai jiems irgi jau savaime suprantama. Dėl ko galbūt jie buvo truputį nustebę – tai dėl to, kad aš vaidinu muzikle, kuriam pats parašiau scenarijų pagal savo knygas. Jame pats vaidinau kartu su profesionaliais, gerai žinomais aktoriais. Kai jie pirmą kartą gyvai pamatė mane vaidinantį scenoje, buvo nuostabos. Bet vėliau jie tai irgi priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, kad tėtis sugalvojo dar kažką naujo. Tad natūraliai – pradžioje nustemba, o vėliau priima kaip tiesiog dar vieną naują veiklą.
– Jūs apskritai labai daug dirbate. Kaip į tai reaguoja vaikai? Ar nebūna taip, kad sako, jog jau užtenka, einame pažaisti, ką nors nuveikti kartu?
– Būna. Su pirmu vaiku gerai sekėsi viską suderinti – pasidarydavau grafiką, susiplanuodavau, kad tam tikru metu dirbu, o vėliau jau esu vien tėtis, nebe rašytojas. Bet galiausiai atsirado vis daugiau darbų, ir dabar tokio aiškaus grafiko neturiu. Tikiu, kad mano vaikams būtų paprasčiau, lengviau ir ramiau, jeigu aš dirbčiau nuo 8 iki 17 valandos. Jie tuomet žinotų, kad dieną tėtis yra darbe, vakare grįžta ir tuomet jau gali skirti laiko jiems.
Jiems dažnai nepatinka, kad, atrodo, jog baigiau darbus, bet paskui dar prisėdu atrašyti keletą laiškų, nes prieš tai buvau išvažiavęs kitais reikalais. Tad jie kartais dėl to pyksta. Kita vertus, jiems gal ir įdomu, jog mano darbas nėra įprastas, tradicinis. Džiaugiuosi, kad jie gali matyti, jog darbas gali būti visoks, ne visi darbai turi nustatytas darbo valandas. Kad darbas gali būti vos ne kaip laisvalaikis – turiu galvoje tai, kad darbas man teikia labai daug džiaugsmo.
Anksčiau taip darydavau dažniau, dabar rečiau, bet vis stengiuosi vaikus kur nors pasiimti – pavyzdžiui, į susitikimą su skaitytojais, kad vaikai pamatytų, kaip šis procesas vyksta iš vidaus, ką aš dirbu. Arba kai rašau knygą – kaip sakiau, vaikams pasakoju, apie ką rašau. Tais retais atvejais, kai knygas rašau namuose, vaikas, kuris tuo metu būna namie, irgi mato, kaip šis procesas vyksta. Jeigu dalyvauju filmavime, ypač anksčiau dažnai kurį nors vaiką ten pasiimdavau. Tad vaikams tai yra ir prakeiksmas, nes jie nesulaukia iš manęs tiek dėmesio, kiek galbūt galėtų, tačiau iš kitos pusės, ir aš džiaugiuosi, ir jiems dažnai būna smagu, kad tas darbas nėra įprastas.
– Jeigu reikėtų pasakyti apibendrintai keliais žodžiais – koks jūs esate tėtis?
– Visoks. Turbūt kaip visi tėčiai – kartais pavargęs, kartais energingas. Apskritai dažniausiai stengiuosi būti tokiu tėčiu, kokio tą akimirką kažkuriam iš vaikų reikia. Neturiu kažkokių išankstinių taisyklių kaip elgtis, stengiuosi būti čia ir dabar, atsižvelgti į vaikų poreikius čia ir dabar. Kaip tėtis taisyklių neturiu, taisykles man kuria vaikai.
Visus šio ciklo tekstus galite rasti čia.
