Kunigas Algirdas Toliatas sako, kad laikas prieš šv. Velykas glaudžiai susijęs su prisikaupusių „akmenų“ paleidimu. Vyriausiasis policijos kapelionas prisiminė, kaip, atleidęs jį „praspyrusiam“ kunigui, pajuto didžiulį palengvėjimą. Prieš šv. Velykas katalikų dvasininkas ragina atrasti laiko būti ir kartu vaizdžiai sako, kad kelias atsiranda tada, kada pradedame juo eiti.
Šviesa plečiasi
Prisimindamas ne tik artėjančias šv. Velykas, bet ir praėjusias šv. Kalėdas 6-ajame verslių moterų bendruomenės „start4networking“ gimtadienyje pranešimą skaitęs kunigas A. Toliatas sako, kad Jėzaus gimimo šventė yra apie šviesą, o šviesos savybė yra plėstis.
„Kuo intensyvesnė šviesa, tuo ji labiau plečiasi. Ir, tiesą pasakius, mes patys keičiamės, kuo labiau plečiamės“, – pažymi kunigas.
Jis prisiminė vieną trijų vaikų tėtį, kuris apie savo gyvenimą kalba „drąsiai ir su šviesa“. Anot kunigo, šis nuoširdžiai dalijasi savo rūpesčiais, abejonėmis, perdegimais ir džiaugsmais. Kunigas teigia, kad gebėjimas viešai dalytis ne tik savo stiprybėmis, bet ir silpnumais yra šio vyro didžiausia stiprybė.
„Labai protingas žmogus, labai apsiskaitęs. Sako: „Man atrodo, kad velnias mane gundo talentais. Tiek visko moku, tiek visko galiu, tiek visko pradedu ir tada išsitaškau per visur – manęs pilna visur. Ir tik laiko klausimas, kada tas perdegimas pasiveja. Reikia nuolatos įjungti rankinį stabdį ir grįžti prie esminių dalykų. Paversti esminius dalykus esminiais dalykais“, – pasakoja A. Toliatas.
Jis pažymi, kad iki Vilniuje esančios Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios durų atvėrimo žmonėms buvo nutiestas ilgas kelias. A. Toliatas sako, kad neretai tam, kad išgirstume vieną „taip“, pirmiau išgirsime devynis „ne“. Prisimindamas krikščionių mistiką Šv. Kryžiaus Joną, kunigas vaizdžiai sako, kad kelias atsiranda pradėjus juo eiti. Kunigas sako, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos istorija yra tarsi kvietimas kiekvienam keliauti ir nebijoti.
Jau apie septynerius metus gyvuojančios Ramintojos bažnyčios kunigas sako, kad šių maldos namų nekeistų net į Katedrą.
„Jeigu tu paliesi kažką daugiau negu tik savo mažą ego, jeigu tai užkabina dar daugiau, tokį gūsį, bangą, ateis netikėta pagalba. Ir su ta bažnyčia (Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – LRT) taip ir buvo“, – mintimis dalijasi katalikų dvasininkas.
Pabūti su savimi ir Dievu
Jis sako, jog laikas prieš šv. Velykas glaudžiai susijęs su mūsų išsivadavimu iš nuoskaudų bei prisikaupusių „akmenų“ svorio. Pavyzdžiui, A. Toliatas sako pykęs ant jį anksčiau „praspyrusio“ kunigo, bet galop padėkojęs jam, kaip pats sako, pajuto didžiulį palengvėjimą.
„Tie akmenys, kuriuos mes nešiojamės, – jie kaupiasi (...). Ir taip yra gera juos paleisti. Ir nėra lengva, o kaip noriu paleisti, bet nepasileidžia. Dvasingumas, Šventoji Dvasia, ką ji daro? Padeda transformuoti, perkeisti, bet tai yra susitikimas, tai yra ta patirtis ir ji ateina, kada ateina“, – sako A. Toliatas.
Kunigas kalba, kad kiekvienam iš mūsų svarbu atrasti laiko ne tik dideliems darbams, bet ir „laiko būti“ su savimi.
„Dievo meilės greitis yra lėtai. Ne lėkime, skubėjime: postai, instagramai, tiktokai, daugybė visokių kitų dalykų, (...) skubu dalyvauti. Lėtai, niekur neskubant, galbūt truputėlį panuobodžiaujant. Toje tyloje vyksta kažkas tokio, ko neišgimdysime jokiomis savo pastangomis“, – pamokslauja dvasininkas.
A. Toliatas prisimena motiną Teresę, kalbėjusią apie savo santykį su Dievu. Kunigas pasakoja, kad vienuolė paskutinius dešimtį gyvenimo metų perėjo per asmeninę dykumą. „Ji rašė savo dienoraštyje: „Aš net nežinau, ar aš iš viso esu tikinti? (...) Toks jausmas, kad nieko nebejaučiu, aš einu visiškai apgraibomis.“ Bet ji kiekvieną dieną praleisdavo po valandą tylioje maldoje“, – kalba kunigas.
Jis toliau pasakoja, kad kartą žurnalistas paklausė motinos Teresės, ką ši tyloje sako Dievui, o ji atsakė, kad nieko, tiesiog klausosi Viešpaties. Tada motinos Teresės žurnalistas paklausė, ką Dievas jai kalba, o moteris atsakė, jog taip pat nieko.
„Toks santykis, kuriame tyla kalba daugiau negu žodžiai. Mažasis princas ir lapė – reikia prisijaukinti, nes tai yra dovana, turbūt pati brangiausia dovana, kokią galime turėti. Ir tam reikia skirti laiko, ir ją taip lengva išbarstyti“, – prieš šv. Velykas kalba A. Toliatas.
Parengė Emilis Jakštys
