Pranciškonų vienuolis, kunigas Evaldas Darulis atvirame pokalbyje dalijasi mintimis apie žmogaus prigimtį, tikėjimą ir gebėjimą siekti gėrio, net jei kartais paklysta. Pasak kunigo, kiekvienas žmogus, net ir darydamas klaidas, vis tiek sąmoningai ar nesąmoningai ieško to, kas jam atrodo teisinga ir gera, todėl kiekvieno žmogaus tikslas – mylėti ir tuos, kurie atrodo nemylintys.
– Kokiais principais vadovaujantis, be dešimties Dievo įsakymų, mes galime būti geresni?
– Žmogus iš savęs yra ieškantis gėrio, net tas, kuris daug klysta ar daro baisias nuodėmes. Net tuo atveju jis ieško gėrio, jis nori sau pagelbėti. Žmogus yra labai panašus į tą, kuris buvo prieš du šimtus metų, kai žmogus pradeda savo gyvenimiškąją kelionę, kai Dievas suteikia jam sielą, jis pradeda savo, kaip asmenybės gyvenimą. Turėti asmenybę reiškia turėti charakterį.
Dievas mums davė laisvę, kaip vieną didžiausių dovanų, mes, žmonės, turime gerbti kitų žmonių laisvę, tai reiškia – mokėti kitus priimti. Aš kalbu tik apie žmogų, ne jo veiksmus, kartais negali priimti žmogaus dėl jo blogų veiksmų.
– Pranciškonų įžadai yra nuolankumas, skaistybė ir neturtas. Ką Tau reiškia šie žodžiai?
– Mes laikomės regulos ir gyvename Evangelija. Trys dalykai ne visai tokie. Pirmasis yra paklusnumas. Jei nori būti paklusnus, be abejo, turi būti ir nuolankus – tai susiję dalykai. Paklusnumas yra Dievo valia, gyvenime tai galėtų būti pritaikoma santykyje – negali daryti tik to, kas patinka tau, kartais turi nuolankiai paklusti. Kai kalbame apie skaistybę – ji yra visapusiška, ją galime pritaikyti ne tik vienuolių gyvenime.
Ir šeimoje gali būti skaistybė – žmonės, kurie yra vienas kitam ištikimi, yra vienas prieš kitą skaistūs, jiems nereikia papildomų priemonių ar būdų papildyti gyvenimą ar santykį – jie myli vienas kitą.
Neturtas atneša laisvę. Pranciškus sakė kitaip: „Be nieko savo“, tai skiriasi nuo tiesioginės neturto sąvokos. Tai, ką mes naudojame, mes naudojame ne savo, mes naudojame tai, kas yra bendruomenės. Jei mane paskirtų atlikti savo pareigų į kitą miestą, aš pasiimčiau tik savo katinus ir viską palikčiau.
– Kaip psichologiškai žmogų veikia malda?
– Malda yra santykis su Dievu, kaip nori, taip meldiesi. Kartais mintys, suvokimas, kad esi santykyje su Dievu, yra malda, kartais esi per daug pavargęs, o kartais nežinai, ką pasakyti (...). Meditacija gali būti malda, jei meditacijos metu yra ieškoma santykio su Dievu, kartais ieškoma tik susikaupimo – tai nėra malda.
– Kokie gali būti ženklai? Ar esi gavęs ženklą apie savo pašaukimą?
– Ženklai gali būti įvairiausi – kartais jie ateina iš žmonių patvirtinimo, pripažinimo, kartais iš aplinkos, kartais iš gyvenimo istorijos.
Mano mamai gydytojai pasiūlė pasidaryti abortą. Mano tėvai ėjo melstis į bažnyčią, kartu ėjo ir mano močiutė. Ji tą naktį susapnavo Mariją, kuri pasakė: „Nebijokite, gims berniukas ir jo vardas bus Pranukas“.
Tėvai nusprendė laukti pirmagimio. Kai aš gimiau, gavau Evaldo ir Prano vardus (...). Tai galime traktuoti kaip ženklą – aš esu pranciškonas.
– Kodėl yra reikalingas tikėjimas?
– Negali priversti žmogaus tikėti. Žmogus labai dažnai tikėjimą susieja su praktika arba religija, tačiau kai kalbame apie tikėjimą, turime jį atskirti nuo suvokimo ir žinojimo apie jį, kuris ateina iš materialaus pasaulio. Tikėjimo kelionėje gali būti ir abejonių, išbandymų, kalbame apie antgamtinį pasaulį – ne viską galima paaiškinti.
Tai veikia ir santykiuose. Pradžioje žmogus gali sakyti: „Aš žinau, kitas žmogus myli, aš žinau, aš jį myliu“, tačiau vėliau tas žinojimas pasikeičia į tikėjimą. Tu suvoki, kad žinojimas nėra toks aiškus. Tačiau nežinau, kaip paaiškinti, kodėl tai yra reikalinga.
– Kodėl žmogus bijo nerti į savo gelmes?
– Tai dažnai susiję su nežinomybe. Kiekvienas žingsnis tam tikra prasme yra nežinomybė, tu negali žinoti apie savo kelią, negali žinoti, ką rinksiesi ateityje. Visapusiško žinojimo nėra, turi pasitikėti nežinomybe.
– Ką tau reiškia kitų žmonių nuomonė?
– Manau, kad kiekvienas žmogus yra linkęs atrodyti geresnis nei jis yra. Kartais kažkokia dalimi yra svarbu, ką galvoja kiti, net jei tai nekeičia tavo esybės. Dabar vieša nuomonė gali turėti savo svorį, bet gyvenimas vis tiek judės į priekį. Durininkas gali būti laimingesnis nei didelės įmonės vadovas.
– Ar tarp mūsų yra šventų žmonių?
– Mes visi turime artimųjų, iškeliavusių pas Viešpatį. Jei žinome, kad jie siekė buvimo su Dievu amžinybėje ir jie yra išganyti, amžinajame gyvenime jie nėra mažesni už bet kokį kitą šventąjį, kuris yra įrašytas maldaknygėje. Jų gyvenimas ir šventųjų gyvenimai yra pilni klaidų, išpažinčių, buvo akimirkų, kai jie jautėsi verti, kai jautėsi, kad nėra verti.
Tavo šventumas yra tavo ėjimas link Dievo ir troškimas gyventi su juo dabar ir amžinybėje, tačiau tai nėra susiję su tobulumu. Kol vaikštai žemėje, aureolės nesimato ir sparnai nedygsta – tu tiesiog esi žmogumi.
Viso pokalbio klausykite čia:
