„Kai vaikas išvažiuoja gyventi savo gyvenimo, tam tikra prasme tai yra gedulas. Tu kažko netenki, nors iš tiesų vaikas niekur nedingo, tiesiog jūsų bendravimas įgavo kitą formą“, – LRT.lt sako dainininkė, knygų autorė ir kovą į eterį sugrįžusios laidos „Lipt stogais su Jurga“ vedėja ir kūrėja Jurga Šeduikytė, praėjusiais metais išleidusi sūnų mokytis į JAV.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kas pirmiausia šauna į galvą pagalvojus apie savo vaikystę ir paauglystę?
– Sekretai šeimos sode Palangoje, pirmoji meilė Telšiuose – klasiokas, kuris mane nuolat tampydavo už kasų ir labai nervindavo. Kartą taip timptelėjo, kad pastūmiau jį ir jis susilaužė ranką. Kai pagalvoji, mano prisiminimai labai dviprasmiški – viena vertus, buvau ganėtinai vienišas vaikas, būdavau labiau su savimi, bet ryšys su kitu man buvo labai svarbus nuo pat vaikystės, labai jį vertinau. Iki šiol bendrauju su savo vaikystės drauge Giedre (režisiere G. Žickyte – LRT.lt), kitomis bičiulėmis.
– Kaip buvote auklėjama? Griežtai?
– Prieš dešimtmetį būčiau sakiusi, kad buvau auklėjama labai griežtai, bet su metais mano požiūris į tėvų auklėjimą pasikeitė – pati tapusi mama, suprantu juos. Mano manymu, mes ateiname su tam tikrais užkoduotais dalykais, kuriuos tėvai padeda išlukštenti, kad mes susiprastume, koks mūsų gyvenimo kelias, ką šioje žemėje turime išspręsti. Netikiu, kad atėjome tiesiog pagyventi, kiekvienas turime kažkaip tobulėti ir tobulinti žmoniją. Ir kiekvienas tobulėjame per savo užsigniaužimus, atsidarymus ir savo vidinio bei išorinio pasaulio pažinimą.
Atrodo, kad nuo vaikystės supratau, jog ne kiti žmonės kalti, kad kažkas su manimi vyksta, dalykai vyksta mano viduje. Iš to atsiranda ir kūryba. Ko gero, nebūčiau tapusi kūrėja, jei nebūčiau supratusi, kad ta vidinė energija, trūkumo jausmas augant netekus tėčio yra labai stipri ir didelė jėga, kurią galima įsikinkyti. Per dainas šaukiausi to, ko galbūt neturėjau. Kai kurios mano dainos išsipildė labai keistai.
– Kaip jos išsipildė?
– Kai gimė Adas, supratau, kad mano daina „Drugys“ iš tiesų yra lopšinė, kurią sukūriau dar nežinodama, kad laukiuosi. Prieš tapdama mama, juk nė viena moteris nežino, ką reiškia ja būti. Tačiau mano dainoje buvo išpasakotas tas jausmas, kurį atnešė motinystė. Todėl ir sakau, kad viskas yra mūsų viduje, net jei to dar ir neišgyvenome.
– Kokie virsmai jus ištiko tapus mama?
– Iš pradžių – begalinis džiaugsmas. Kadangi pati augau keturių vaikų šeimoje, man kiek trūko šilumos, todėl savo vaikui jos norėjau suteikti kiek įmanoma daugiau. Visiškai atsidaviau jo auginimui ir atsitraukiau nuo savo karjeros. Tačiau mane, kaip ir kiekvieną moterį, kažkuriuo metu ištiko dilema – kiek laiko galima auginti vaikelį ir būti atsitraukus nuo profesinės veiklos, kad neprarastum savo vietos.
Viena vertus, tas atsitraukimas yra nuostabus – juk darai tai, ko joks pasaulio mokslininkas, net ir didelė komanda nesukurs, o moteris gali. Tai yra stebuklas, kurį reikia pamatyti ir padėti moteriai kurti. Tačiau gyvename visuomenėje, kurioje esame spraudžiami į tam tikrus rėmus, neva privalome daryti karjerą, siekti aukštumų.
O kas tos aukštumos? Niekas nežino. Vienoms tai galbūt yra vaiko auginimas, kitoms – jų veikla. Susilaukusios kūdikio mes gauname galimybę atsitraukti ir suprasti, kas iš tiesų mums teikia daugiausia vidinės laimės.
Man scenos labai trūko, o laikas su vaiku tapo proga pagalvoti, kaip į ją sugrįžti, kad pasiūlyčiau ką nors naujo. Tada kilo noras kurti programas, kurios yra ne tik dainų atlikimas, bet ir patyrimas.
Patyrimas per balsą, per tekstus, per tam tikrą dainų išdėstymą, vedantį žmogų į būseną, kurioje jis susitinka su savimi, savo jautrumu, savo pažeidžiamumu, pamirštomis svajonėmis. Ir aš labai vertinu tai, kur dabar esu. Po ketverių metų pertraukos pasirodė ir mano albumas, kuris mane labai džiugina, nes išleidau jį tokį, kokio norėjau. Labai laukiau šito jausmo ir dainuojant, ir kuriant.
– Savo kūryba jau dalijasi ir jūsų sūnus, praėjusiais metais išvykęs mokytis į JAV. Ar lengva buvo išleisti savo šešiolikmetį sūnų ir ar nekankino tuščio lizdo sindromas?
– Mano lizdas dabar užpildytas katino. (Juokiasi.) Pamenu, kai praėjusiais metais laidoje „Lipt stogais su Jurga“ kalbėjomės su Ineta Stasiulyte, ji atsisveikindama man pasakė, kad jei jau norėsis cypti, galiu jai paskambinti. Pagalvojau – ar tikrai norėsis? Tačiau po kurio laiko supratau, kad kai vaikas išvažiuoja gyventi savo gyvenimo, tam tikra prasme tai yra gedulas. Tu kažko netenki, nors iš tiesų vaikas niekur nedingo, tiesiog jūsų bendravimas įgauna naują formą. Teko išmokti būti vienai.
– Galbūt dabar turite dar daugiau laiko kūrybai, skirtingoms veikloms, savianalizei?
– Viena vertus, taip. Tačiau turi pripažinti, kad tos veiklos neretai atsiranda iš baimės būti vienai. Aš ją turiu ir bandau jaukintis. Būdama su savimi aš jos dar nenugalėjau, bet priėmiau ir supratau, kad nereikia kankintis ir bandyti save perlaužti, jei jau būna sunku, skambinu draugei, einu į mišką, susitinku su bičiuliais, susirandu veiklų. Stengiuosi apgyvendinti savo gyvenimą, kuriame neliko to, kas buvo labai svarbi jo dalis. Žinoma, su Adu pasiskambiname, kartais kalbamės net dažniau ir ilgiau nei anksčiau, tik apsikabinti negalime.
– Kas jums padeda išlaikyti tvirtą ryšį?
– Nieko iš jo nereikalauju ir nenoriu, priimu tokį, koks jis yra. Visada klausiu, kaip jam sekasi, kaip jis jaučiasi. Pastarasis klausimas dažnam pasimiršta, tačiau mes nuo vaikystės kalbėjomės apie jausmus, apie tai, kad jie nebūtinai būna patogūs, svarstydavome, kaip juos paleisti. Jei būdavo sunku, eidavome spardyti papuvusių virtuolių medžių, susėdę parėkdavome automobilyje ir daug šnekėdavomės.
Nuolat daug kalbėdavomės ir analizuodavome, galbūt todėl išvengėme aštraus paauglystės etapo. Man labai svarbu, kad sūnus būtų emociškai stabilus ir žinotų, kad visada turi kur kreiptis. Tikiu, kad etapas JAV jam yra labai naudingas pažinti save be tėvų pagalbos, suaugti ir suprasti, kas jis yra.
– Ko jūs išmokote iš savo sūnaus?
– Jis tikras išminčius! Nuo tada, kai sūnus buvo mažytis, mane lydėjo keistas jausmas, kad jis nėra mažesnis už mane. Atrodė, kad abu esame asmenybės, tiesiog aš padėjau tam žmogui pažinti pasaulį, kuris daugeliu atvejų yra labai nepatogus. Ar jame bus patogiau, priklauso nuo požiūrio, kurį suformuoti padeda tėvai.
– Kas jums motinystėje gražiausia?
– Motinystė viską apverčia aukštyn kojomis taip, kaip niekas kitas neapverčia. Iki tol gyvenai savo gyvenimą, ieškojai savo balso, spalvų, išraiškos, o gimus vaikui supranti, kad nebesi sau. Mokaisi dalytis, duoti. Dažniausiai atiduodi be tikslo susigrąžinti, bet kažkokiu būdu sugrįžta 10 kartų daugiau.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia, visas „Lipt stogais su Jurga“ laidas – čia.
