Ramunės Piekautaitės mados namai yra tarsi lietuviškos mados konstanta: dizainerė drabužius klientėms kūrė tuomet, kai medžiagų reikėjo ieškoti buvusių Modelių namų sandėlyje. Savo vardo mados namus įkūrusi 1997 metais, R. Piekautaitė iki dabar kiekvieną sezoną pristato po naują kolekciją ir toliau rašo lietuviškos mados istoriją. LRT KLASIKA laidoje „Tendencingai“ pačios dizainerės studijoje Vilniaus centre pokalbis apie karjeros pradžią, mados namų sėkmę ir tai, kuo gyvena šiuo metu.
1994 metais baigusi Vilniaus dailės akademijos kostiumų dizaino specialybę, R. Piekautaitė bene iškart ėmėsi individualios veiklos. Kaip pati juokauja, tuo metu galėjo užkariauti pasaulį, nes laisvoje Lietuvoje viskas atrodė įmanoma.
„Vienu metu yra daromi eskizai. Dabar keliauja su manimi du sąsiuviniai vasaros ir žiemos kolekcijai su eskizais, lengvais užrašais. Tada jau perkeliama į truputį aiškesnius eskizus, kas yra rodoma komandai – gamybos ir pardavimo skyriui. Toliau bus atiduodami techniniai piešiniai konstruktoriams, darysime pirmus prasiuvimus. Čia kaba pirmi, antri prasiuvimai, atrenkami audiniai 2025 metų žiemos kolekcijai“, – apie kūrybinę virtuvę pasakoja mados dizainerė.
– Kaip atrodo jūsų mados namai? Kokios erdvės, žmonės?
– Svarbiausia yra širdis. Kaip ir kvepaluose, pagrindiniai akordai – dizaineris, konstruktorius ir meistrai, kurie daro pirmus prasiuvimus, sukuria gaminio technologiją. Kolektyvas auga kartu su visais mados namais. Vieni žmonės padaro, ką gali, eina toliau savo keliais, atsiranda naujų, nes reikia naujų įgūdžių, gebėjimų, naujų mokslų ir žinių. Esame nuolatiniame augime ir transformacijose.
– Ką galvojate apie šiuolaikinį mados pasaulį?
– Mada nėra labai reikšmingas dalykas. Šiame gyvenime ir šioje žemėje yra daug svarbesnių dalykų. Visame pasaulio fone kartais atrodo beprasmiška, arogantiška. Prie to chaoso ir mados košės labai prisidėjo didieji koncernai, kurie turi begalines lėšas ir gali tą žaidimą sukti intensyviai. Mes anksčiau kalbėjome, kad esu prieš dizainerių mėtymą iš vieno brand`o į kitą. Paskui mados žinovai ir vartotojai nebesusigaudo, kuris čia prekių ženklas ir kuris dizaineris. Pats dizainerio vardo ir pavardės rašymas ant etiketės netenka prasmės. Net nebėra kažkoks garantas, ką tu gausi.
– O kas bus Ramunės Piekautaitės namuose, jei pati dizainerė nebenorės kurti?
– Atsitraukdama nuo veiklos nepalikčiau „Ramunė Piekautaitė“ pavadinimo. Tikriausiai būtų prieš tai kažkoks perėjimas. Gal nedaryčiau kaip Jeanas-Paulis Gaultier (prancūzų mados dizaineris – LRT), kad kiekvieną kolekciją darai kaip kolaboraciją su kažkuo. Bet apie tai kol kas negalvosiu. O pati negavau pasiūlymo eiti kažkur dirbti.
Per keletą metų darbo su klientais patirties pradėjau jausti, ko moterys dažniausiai prašo, ko tikisi iš dizainerio. Išsigryninau, kas turi būti kolekcijoje ir surizikavau padaryti pirmąsias dėvimų drabužių kolekcijas. Sėkmingai pavyko. Pirmos kolekcijos buvo parduodamas „Aprangos“ salone. Profesionalai atrinko gaminius iš kolekcijos, užsakė ir sėkmingai pardavėme.
Kai pati ėmiausi daryti, tai buvo ir nesėkmingų sezonų, po to sėkmingų. Kuriant gatavų drabužių kolekcijas, dizaineriui lengviau savo braižą išlaikyti, pačiam suprasti, ką jis kuria, greičiau vieni kitus atranda dizaineris ir klientas. Dirbant individualiai labai smagu bendravimas su klientėmis, bet tai yra labai ilgas, lėtas procesas ir dažniausiai dizaineris eina paskui klientą, vykdydamas jo norus ir reikalavimus, labai pririštas laike. Gali greitai toje rutinoje papulti.
Mano kolekcijos visuomet prasideda nuo spalvų. Sudėlioju spalvas, tada pakeliui paišosi debesėliai. Išsigryninu siluetus, pradedu rinkti audinius, pradedame kirpti, matuoti, konstruoti. Savaitė mąstymų, tylėjimo, popieriaus gadinimo. Paskui viskas atsiranda.
– Kas jums, kaip dizainerei, daro įtaką?
– Įtaką daro viskas, kas vyksta aplinkui. Pradedant ekonomika, politika, kokie kuriami filmai, muzika, koks oras, kokios nuotaikos vyrauja bendrai, ar žmonės ruošiasi dirbti iš namų ar biuruose, ar ruošiasi keliauti, atostogauti. Man visada padeda kitų menininkų kūryba. Kaip aš sakau – reikia laikas nuo laiko pasimaitinti kitų menininkų kūryba. Aišku, įtaką daro, ką visi mados dizaineriai veikia. Labai smagu, kad Lietuvos menininkai visur dalyvauja, pelno apdovanojimus.
– Viena pirmųjų Lietuvoje pradėjote gaminti savo vardinę avalynę ir diržus, paskui – rankines. Žinau, kad ne vienas dizaineris to norėtų, tačiau pavyko nedaugeliui. Kaip jūsų kolekciją pradėjo pildyti batai ir rankinės?
– Batai atsirado organizuojant kolekcijų pristatymus, kai reikėjo apauti modelius. Aš avalynę dariau konkursų ir studijų laikais. Buvo vienas fabrikas, kuris siuvo avalynę Vilniaus modelių namams, teatrui – ten buvo pirmieji batai gaminami. Ten buvo tokia fantazija, nes atrodė, kad niekas tokių nenešios ir čia tik eksperimentai. Rimtai avalynę pradėjome gaminti nuo 2000-ųjų.
– Kas yra sunkiausia, kuriant avalynę?
– Nėra primatavimo. Reikia iškart pataikyti. Bet per 3 kartus tą modelį išsidirbi. Aš sėkmingai dėviu, klientės irgi laimingos.
– Kokią prisimenate save prieš 30 metų? Kaip atrodė visa ta dizainerių karta?
– Visi buvo pasiruošę užkariauti pasaulį. Atrodė, kad visi mūsų laukia. Buvo linksma, smagu, organizavome renginius, pristatymus. Tada buvo iššūkis ne parduoti sukurtą produktą, o kaip tą produktą sukurti, kaip atrasti žaliavas, galimybę pagaminti. Čia buvo pagrindinis iššūkis. Klientai buvo alkani, laukė naujovių, tai buvo labai smagu dirbti.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Mados dialogai“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
