Sausio 7-ąją garbingą jubiliejų pasitinka Lietuvos teatro ir kino legenda – aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Ji niekada nesigailėjo pasirinkusi aktorystę. Nepaisant garbaus amžiaus vis dar sulaukia kino režisierių kvietimų filmuotis.
Aktorę pastaruoju metu buvo labai pamėgusi jaunesnioji lietuvių kino kūrėjų karta. E. Žebertavičiūtė sukūrė ne vieną vaidmenį jų debiutiniuose filmuose, dažnai – močiutės.
Prieš tris mėnesius aktorę išvydome ir lietuvių kino enfant terrible Emilio Vėlyvio premjeroje „Piktųjų karta“. Neseniai E. Žebertavičiūtė LRT.lt yra teigusi, kad šis kvietimas jai buvo nemaža staigmena. Be to, gerokai rizikavo, mat garbaus amžiaus aktorei teko filmuotis per patį pandemijos įkarštį.
Kine ji debiutavo 1963 metais, gana keistomis, įtemptomis aplinkybėmis. Vytauto Žalakevičius „Vienos dienos kronikoje“ nusifilmavo neprofesionali aktorė, komisija liepė ją pakeisti. Pakviesta Marijampolės dramos teatre dirbusi, tačiau patirties kine neturėjusi E. Žebertavičiūtė. Filmo biudžetas jau buvo išnaudotas, todėl Algirdui Araminui teko perfilmuoti scenas su aktore savo lėšomis. Dėl šios priežasties įtampą ji jautė dėl kiekvieno dublio.
E. Žebertavičiūtė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kelerius metus dirbo Marijampolės teatre, 40 metų atidavė Jaunimo teatrui.
Norą vaidinti jai įkvėpė vaikystėje pas dėdę matyti saviveikliniai spektakliai. Mokykloje pasijuto esanti tikra primadona – po to, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį Vlado Sipaičio ir Jadvygos Ramanauskaitės spektaklyje „Pelenė“.
Niekada nesigailėjo pasirinkusi aktorystę, nors pripažįsta, kad aktoriaus profesija – nedėkinga.
„Visąlaik esi priklausomas nuo įvairių aplinkybių, kaip koks ubagėlis ištiesęs ranką lauki, kol kas nors duos kokį vaidmenį. Dar susimąstau, kad senais laikais, norint būti aktoriumi, reikėjo neturėti vaikų, šeimos, nes kitaip turėjai save dalyti ir kažkas vis tiek likdavo nuskriaustas“, – sakė E. Žebertavičiūtė.
Pripažįsta savo dukroms skyrusi per mažai laiko, su pirmuoju vyru Algimantu Bružu abu buvo aktoriai, tad nuolat važiuodavo į gastroles su teatru.
„Gerai, jei šeimoje vyrauja tarpusavio supratimas, jei sutuoktiniai vienas kitam padeda. Sovietiniais laikais visos pareigos krisdavo ant moters pečių. Juk, pavyzdžiui, eina moteris, abiejose rankose – nešuliai, aplink sukiojasi mažas vaikas, o vyrui tarsi nepatogu padėti ar vežimėlį pastumti. Moterims, kurios norėjo būti geros ir ant scenos, ir namuose, buvo itin sunku“, – LRT.lt kalbėjo aktorė.
Dabar kiekviena diena jai Dievo dovana, sako E. Žebertavičiūtė. Ji eina pasivaikščioti po parką, esantį šalia namų.
„Labai mėgstu gamtą ir labai gaila, kad anksčiau neturėdavau laiko sustoti ir ja pasigrožėti, neturėjau sodybos kaime. Tiesą sakant, jaučiuosi taip, tarsi neturėčiau šaknų – per tuos karus savo senelių net nuotraukose nemačiau, neturėjau sodybos ar kaimo, į kurį galėčiau nuvažiuoti“, – sakė aktorė.
