10 metų arbūzus auginanti Laima Giedraitienė sako anksčiau nė nenumaniusi, kad šiam pusdykumių augalui taip patinka lietuviška dirva. Sulaukusi pirmojo derliaus, tuo įsitikino pati. O tada, šypsosi, ją pagavo azartas. Senjorė apie arbūzus perskaitė šimtus publikacijų, išnaršė „YouTube“ ir feisbuką, tad dabar mielai dalijasi auginimo patarimais, pasakoja apie saldžiausią veislę ir požymius, rodančius, kada laikas skinti.
Utenos rajone gyvenanti L. Giedraitienė portalui LRT.lt pasakoja, kad jos draugystė su arbūzais prasidėjo prieš dešimtmetį, kai išgirdo apie lietuvišką veislę „Kiemintai“. Pamačiusi skelbimą, kad Kaune bus galima įsigyti šios veislės daigų, pašnekovė nesudvejojo – reikia ir jai pabandyti savo darže išauginti arbūzą.
„Pirmuosius 10 daigų iš Vitos Nedzveckaitės, šią veislę išvedusio selekcininko Konstantino Nedzvecko dukterėčios, man nupirko marti. Pamaniau, lietuviška veislė, tai Lietuvoje turėtų augti. Tada neįsivaizdavau, kad pas mus puikiai auga visi arbūzai“, – sako L. Giedraitienė.
Pasisodinusi šią ir dar kelias veisles arbūzų, moteris sulaukė pirmojo derliaus. Šis nenuvylė, nors žvelgdama į ankstesnių metų nuotraukas, pašnekovė šypsosi – su dabartiniu derliumi nėra ką lyginti: „Pasižiūriu, tada dirvoje voliojosi kur vienas, kur kitas arbūziokas. Jei užaugo iki 5 kilogramų, buvo baisus stebuklas. Ir, žinokite, pasididžiavimas – štai, užauginau, ne kur kitur, o Lietuvoje.“
Dabar L. Giedraitienei nuostabos nebekelia ir kasmet iki 13–15 kg užaugantys arbūzai. Prieš kelerius metus moteris nuskynė ir daržo rekordininką – 17,2 kg svėrusį arbūzą. Juokiasi, kad jo nė neparagavo, mat pardavė vestuvininkams.
Vis dėlto dičkius arbūzus L. Giedraitienei pavyko užauginti ne iškart. Teko pasidomėti šiuo augalu, paieškoti informacijos apie auginimą. Pašnekovė sako perskaičiusi daugybę publikacijų, žiūrėjusi vaizdo įrašus „YouTube“, įstojusi į arbūzų ir melionų augintojų grupę feisbuke, kur patirtimi dalijasi bendraminčiai. „Taip ir atradau stebuklingą arbūzų auginimą“, – šypteli ji.
Saldžiausi – veislės „Moon and Stars“ arbūzai
Per 10 metų L. Giedraitienė išaugino nemažai arbūzų veislių. Tarp įdomesnių – arbūzai oranžiniu, geltonu, baltu vidumi.
„Hibridų nelabai pripažįstu, daugiausia auginu veislinius arbūzus – jų valgomos dalies konsistencija man labiau patinka. Tiesa, pasisėju ir vieną kitą hibridą, pavyzdžiui, „Talisman F1“, „Northern Triumph F1“. Iš veislinių kasmet auginu „Carolina Gross“, „Prodiuser“, „Klondike Blue Ribbon“, „Charleston Gray“, „Jubilee“, „Royal Majestic“ arbūzus.
„Lemon Drop“ arbūzų žievė, kaip ir vidus, geltona, o „Sugar Yellow“ arbūzai – su geltonu vidumi, tačiau žalia žieve. Man patinka ir „Petite Yellow“, „Emelia“ veislės – šių vaisių vidus būna baltas.
Kasmet būtinai pasisėju ir veislės „Moon and Stars“ arbūzų oranžiniu bei raudonu vidumi. Jei nemėgstate labai saldžiai, šitos veislės neauginkite, nes vaisiai būna be galo saldūs“, – dalijasi augintoja.
Pašnekovė sako pastebėjusi, kad arbūzų auginimo naujokams neretai patariama pasisėti ankstyvųjų veislių, tačiau ji drąsina nebijoti eksperimentuoti ir su kitokiomis veislėmis.
„Ankstyvuosius arbūzus galima skanauti liepą, o vidutinio ir vėlyvojo nokimo veislėmis palaipsniui galėsite mėgautis iki pat lapkričio. Sandėliuoti arbūzus patartina sausai ir vėsiai, tad juos laikome kaimo daržinėje“, – pasakoja L. Giedraitienė.
Kad derlius būtų gausus, o arbūzai – saldūs
L. Giedraitienė neabejoja – arbūzą sėkmingai gali užsiauginti kone kiekvienas. Net jei pasodinsite į nelabai derlingą, smėlingą žemę, arbūzas greičiausiai puikiai prigis, mat yra įpratęs augti pusdykumių sąlygomis.
Tiesa, augintojams pravartu žinoti keletą dalykų. Pavyzdžiui, kad dirvoje geriausiai prigyja 30–35 dienų daigai. Šiems reikia šilumos, tačiau arbūzų neperlaistykite – drėgmė jiems nepatinka.
Arbūzų sėklas L. Giedraitienė pradeda daiginti balandžio pabaigoje. Pirmiausia sėklas parai pamerkia į vandenį, o tada įspraudžia tarp drėgnų kosmetinių vatos diskelių, įdeda juos į polietileninius maišelius ir laiko šiltai.
„Kai tik pasimato šaknytė, sėklą iškart pasodinu į 1 litro talpos vazonėlį. Kartais nė neduodu šaknelei visiškai išlįsti, kad ji neįsipainiotų į vatos diskelius, mat šaknies jokiu būdu negalima pažeisti – tai paveiktų ir augimą, ir derlingumą. Vazonėlius su pasodintomis sėklomis vėl apdengiu polietileniniu maišeliu ir pastatau ten, kur šilta“, – dalijasi arbūzų augintoja.
Vos tik vazone ima kilti žemės kauburėlis, daigus L. Giedraitienė stveria ir neša į šiltnamį. Ten būna dar gana vėsu, tačiau arbūzai gauna daug šviesos. Šios sąlygos, anot pašnekovės, pristabdo daigą, kad šis per daug neištįstų.
„Taip ir žaidžiu, kol orai sušyla ir ateina laikas sodinti arbūzus į daržą. Šiltnamyje arbūzų neauginu – ten jie užauga nedideli, darbo daugiau, tenka karpyti šoninius ūglius, palikti tik po vieną ar du vaisius, nors darže kai kurių veislių daigai gali išauginti ir po keturis“, – pasakoja L. Giedraitienė.
Pasak augintojos, arbūzų daigai geriausiai įsitvirtina į žemę ir sparčiausiai auga gaudami užtektinai šilumos. Būtent tokias augalui palankias sąlygas padeda sukurti skaidri polietileninė plėvelė.
„Pati nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi, tačiau vienas jaunas žmogus, matyt, dar daugiau palandžiojęs po internetą ir suradęs informacijos, feisbuke pasidalijo, kad arbūzams ant žemės kloja skaidrią plėvelę. Pabandžiau, šis būdas pasiteisino. Žemė po plėvele įšyla, kadangi plėvelė – nepralaidi, šilumą išlaiko visą naktį. Net esu pamatavusi termometru – jei lauke atvėsta, pavyzdžiui, iki 15 laipsnių, po plėvele laikosi apie 18 laipsnių“, – sako L. Giedraitienė.
Skaidrią plėvelę ant dirvos ji pakloja likus maždaug 10 dienų iki arbūzų sodinimo. Kai žemė gerai įšyla, plėvelėje kas metrą išpjaunamos skylės, iškasamos duobutės ir įsodinami arbūzų daigai.
Beje, skaidri plėvelė, priešingai nei orui ir drėgmei pralaidi agroplėvelė, apsaugo arbūzus ir nuo lietaus. Tai, anot arbūzų augintojos, dar vienas privalumas, mat arbūzai nemėgsta drėgmės: „Nors atrodytų, kad arbūzas – toks sultingas, tik pilk ir pilk vandens, iš tiesų šis augalas mėgsta augti sausai. Jei duosi daug vandens, arbūzai gali susirgti grybelinėmis ligomis, vaisiai bus nesaldūs.“
Pasodintus arbūzus L. Giedraitienė kuriam laikui dar apdengia ir agroplėvele – ši daigus apsaugo nuo pavasarinių šalnų. „Pasodinę daigus, po 10 dienų agroplėvelę nuimame, arbūzus palaistome, patręšiame žolių raugu ir vėl uždengiame. Prasidėjus žydėjimui, plėvelę nuimame, kad žiedus aplankytų ir apdulkintų bitės, skruzdėlytės ir kitokie vabaliukai“, – dalijasi pašnekovė.
Kaip atpažinti, kada laikas skinti arbūzą
Kad arbūzas spėtų visiškai sunokti, svarbu jo per anksti nenuskinti. L. Giedraitienė iš patirties sako: nuspręsti, kada laikas skinti arbūzą, galima pagal tris požymius.
„Kartais žmonės galvoja, kad arbūzas jau užaugęs, didelis, reikia skinti, tačiau nuskynus pasimato, kad sėklos dar baltos, žievė – stora. Todėl patarčiau atkreipti dėmesį į tris požymius.
Pirmiausia, arbūzo viršuje esantis nedidelis susiraitęs ūselis ir lapelis turėtų būti nudžiūvęs, nurudavęs (žr. nuotraukoje). Tada ant arbūzo šono, besiliečiančio su žeme, turi matytis geltona dėmė. Galiausiai, pabeldus į vaisių turi girdėtis duslus garsas“, – arbūzo sunokimo požymius vardija pašnekovė.
Arbūzų užtenka ir kaimynams, ir varnoms
L. Giedraitienės auginamų arbūzų pakanka visiems – ir patiems, ir artimiesiems, kaimynams.
„Pati arbūzus labai labai mėgstu. 10 kg „sutvarkau“ per dvi dienas – manau, tai viską ir pasako, – juokiasi pašnekovė. – Sukusi apsisukusi ir vėl lendu šaldytuvan, mat arbūzą valgau tik atšaldytą. Būna, kartais 13 kg bambūzas netelpa į lentyną, tai pjaunu perpus ir kaišau, kad pastovėtų šaltai.“
Pašnekovė šypsosi, kad darže augančių arbūzų paskanauti kartais atbėga laukinės pelės, juos iškapoja atskrendančios varnos. Tačiau derlius toks gausus, kad ir su gyvūnija dalytis negaila.
Tiesa, šiemet L. Giedraitienė sako pasisodinusi kone perpus mažiau arbūzų daigų nei pernai. Patyrusi augintoja jau nebeaugina ir mažų arbūzų – juokiasi, kad su tokiais jai nėra ką veikti.
„Kai tik pradėjau užsiimti arbūzų auginimu, iš seniau turiu prisipirkusi sėklų, iš kurių išauga 1–3 kg svorio arbūzai. Tačiau dabar mane jau apėmęs azartas, ką su poros kilogramų arbūzu veiksiu, suvalgysiu per vieną kartą ir viskas. Dabar įdomiau auginti didesnius“, – šypteli L. Giedraitienė.
