Atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano yra patyręs šeimos tėvas, kuris neslepia, kad tėvystė nėra lengva, bet nieko prasmingiau už ją dar neatrado. „Per kiekvieną gimtadienį galvoju, ar gali būti kažkas prasmingesnio mano gyvenime nei tai“, – LRT.lt pasakoja keturiolikmetį Ričardą, devynmetį Adomą ir šešiametes Joaną bei širdies draugės dukrelę Ameliją auginantis tėtis.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Koks jūs esate tėtis? Ar griežtas?
– Vaikams atrodo, kad esu griežtas, bet man pačiam norisi, kad būčiau ne griežtas, bet teisingas tėtis. Kaip bebūtų gaila, man neišeina padaryti vaikų vienodų. Vienodų ta prasme, kad berniukai ir mergaitės reaguotų vienodai. Bernai natūraliai reaguoja į pyktį, barimą, neatrodo, kad juos tai stipriai žeistų. O mergaitės yra jautresnės, jos sugeba kažkokiu būdu manipuliuoti mano jausmais ir veiksmais.
– Kai kurie sako, kad jeigu sunku auginti vieną vaiką, reikia antro. Mat daugiau vaikų auginti yra lengviau. Kaip daugiavaikis tėtis, pritariate šiai minčiai?
– Tai absoliuti tiesa. Buvo šeimoje trys vaikai, dabar jau yra keturi, nes mano draugė turi dukrą, kuri yra tokio paties amžiaus kaip mano Joana. Man atrodo, kad po trečio vaiko nebėra esminio skirtumo trys, keturi ar penki. Niekur nebetelpame, tinka tik autobusiukas, į paprastą automobilį nebetelpame, nes esame šeši žmonės, viešbutyje jau reikia imti du kambarius, nes vieno neužtenka. Niekaip nesutelpame.
– Paminėjote draugės dukrą. Ar sunku kurti ryšį su vaiku, kuris į šeimą atėjo vėliau, o ne buvo joje nuo pat gimimo? O galbūt tas pats?
– Tikrai ne tas pats, visai kita istorija. Iš pradžių galvojau, kaip man reikia elgtis, reaguoti. Po to supratau, kad reikia elgtis natūraliai, kaip išeina, taip ir darau. Nieko per jėgą nedariau, nesistengiau ir tada viskas išeina geriausiai.
– Kas sunkiausia tėvystėje?
– Kiti kalba, kad sunku neperduoti savo lūkesčių vaikui, nerealizuoti savo neįgyvendintų svajonių per jį. Aš su tuo nesusiduriu. Kaip tik su atvirkštine situacija. Kai kas nors sutinka mano vaikus, sako, va, vaikas bus dainininkas, ves laidas televizijoje ar pan. Mano vaikai, bent jau vyriausias, nenori nieko galvoti apie pramogų pasaulį.
Man nėra sunkiausio vieno dalyko. Bet kurioje situacijoje būna sunkumų. Banalus dalykas, bet galiu paminėti rytus. Jei vieną rytą viskas gerai kažkuriam vaikui, tai kitam kažkas netinka. Tai pusryčiai, tai rūbai, suknelė ne ta, kojinės ne tos. Kitą rytą bus kitam kažkas negerai. Karuselė sukasi, bet kiekvieną rytą būna streso.
– Jūsų vaikai skirtingo amžiaus. Kuris laikotarpis būti tėčiu sunkiausias?
– Man sunkiausias periodas nuo gimimo iki dvejų metų. Man sudėtinga, aš visą laiką žavėjausi mamos sugebėjimu atsikelti, būti su jais, po to vėl užmigti. Aš to nesugebėjau. Jei atsibundu, nebeužmiegu, todėl fiziškai man tai labai sudėtingas laikas.
– Jūsų vaikystė nebuvo pati lengviausia. Ar vaikystės patirtis turėjo kokios nors įtakos tam, koks jūs tėtis esate šiandien?
– Yra posakis, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmones ir lengvi laikai gimdo silpnus. Galima perfrazuoti šį posakį. Mano aplinkoje tėvai, kurie nepatyrė pakankamai meilės vaikystėje, yra geri tėvai. Nors psichologai sako, kad turi būti kitaip. Bet yra taip, kad kaip tik stengiesi sukurti šeimą, auginti vaikus, investuoti į šeimą. Dabar netgi bijau, nes Lietuvoje vaikai gyvena gerai. Kai paklausi, ko nori per gimtadienį, mano vaikai galvoja kelias dienas, nes visko turi. Mano sunkesnė vaikystė, manau, lėmė, kad tapau geresniu tėčiu nei būčiau tapęs. Įdomu, kaip mano vaikus paveiks lengva vaikystė.
– Turėjote autoritetų, iš kurių mokėtės tėvystės? O galbūt iš knygų? Intuicijos?
– Visada mėgau ir mėgstu skaityti, todėl knygos sudaro didelę dalį mano supratimo apie vaiko psichologiją, raidą. Bet kantrybės, meilės, užsispyrimo mokiausi iš močiutės. Ji buvo tas žmogus, kuris būrė šeimą. Kai atvykau į Lietuvą, ne tėvai, o močiutė pirma atvažiavo į Lietuvą, su ja leidau daug laiko. Tai žmogus, kuris man yra pavyzdys.
– Ar turite šeimoje tradicijų ir taisyklių?
– Krūvą taisyklių, kurias kiekvieną kartą bando visi laužyti. Nuolatos ginčai nuo taisyklės susitvarkyti kambarį prieš išeinant iki taisyklės, kad pavalgius reikia susitvarkyti stalą. Taisyklė, kurios nebelaužau, – neleidžiu valgyti vaikams kambariuose. Anksčiau leisdavau nusinešti, pavyzdžiui, ledus ir panašiai, bet pavasarį atsirado skruzdėlių. Name yra skylė, todėl jos ir pradėjo lįsti, bet vaikams sakiau, kad jų atsirado, nes palieka maisto kambaryje, jie mėgo palikti indus, kai pavalgydavo. Sakau, kad ir gyvatės atsiras, jei toliau palikinės maistą.
O tradicijos, tai religinės šventės, šiaip šventės, visada renkamės prie stalo. Stengiamės ir vakarienei susėsti prie stalo, kad visi sugrįžtų iš draugų ar kas kur išbėgę. Tradicija ir atostogauti kartu vasarą. Tradicija su vienu iš vaiku per metus nuvažiuoti į tėvo ir vaiko kelionę. Pavyzdžiui, su Adomu važiavome į Ameriką, su Joana į Ispaniją, su Ričardu buvome neseniai Vokietijoje. Tik tėvas ir vaikas. Manau, kad tokios kelionės sustiprina ryšį.
– Prisiminkite pirmo vaiko gimimą. Ar tai apvertė jūsų gyvenimą? Galbūt pasaulėžiūrą?
– Neapvertė, nes aš neįsivaizdavau savęs kitaip. Man tai atrodė natūralus dalykas. Atsimenu tądien, kai su gydytoju kalbėjomės, jis man pasakojo viską, nes aš visuose gimdymuose dalyvavau, buvau šalia. Po kažkurio laiko tik atėjo suvokimas, kad galėjau neturėti vaiko, o galėjau turėti. Turėjau pasirinkimą būti tėčiu, ar nebūti. Ir kad šitas vaikas, kurį laikau rankose, jo galėjo nebūti. Ir kaip beprasmiška yra daryti karjerą, kažką kurti, siekti, kokie šitie tikslai yra tušti palyginti su tuo, kad gali sukurti vaiką.
– Požiūris nepasikeitė?
– Ne, iki šiol taip yra. Per kiekvieną gimtadienį galvoju, ar gali būti kažkas prasmingesnio mano gyvenime nei tai.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
