Vilnietis Jaroslavas Bilatas – tikras grybavimo aistruolis. Grybauti jis išsiruošia tik retkarčiais, o gausiu laimikiu pasidalina su artimaisiais. Savo sėkmingų vietų jis, kaip ir daugelis grybautojų, neišduoda, tačiau prasitaria, kad Švenčionių rajone grybaudavo jo seneliai, tėvai, o dabar čia atvyksta jis. Vyras tik baiminasi, kad dėl miškų kirtimo ateities kartoms grybavimo malonumo gali ir netekti patirti.
Jaroslavas tikina neskaičiavęs, kiek baravykų, raudonviršių, voveraičių, žvynabudžių prigulė jo automobilio bagažinėje. Kam labai rūpi, gali susiskaičiuoti nuotraukoje. Jis ne iš tų grybautojų, kuriuos į mišką traukia azartas pasiekti kieno nors surinktų grybų rekordą. Čia jis keliauja mėgautis gamta ir jos gėrybėmis.
„Retai grybaujame, bet buvo laisvadienis, todėl sugalvojome pagrybauti. Keliavome penkiese: aš, žmona, mano tėvai ir uošvis. Iki miško keliavome 1,5 val. Apie 2 val. rinkome grybus, tuomet prisėdome papietauti, nes miške maistas visada skanesnis. Tuomet dar apie 3 val. grybavome. Nuėjome apie 13 km, kaip rodo telefono duomenys. Kelionė namo dar 1,5 val.“, – bandė skaičiuoti, kiek laiko užtruko susirinkti gausų derlių rugpjūčio gėrybių.
Kadangi Jaroslavas grybauti mėgsta, nes tai geras poilsio būdas, kuris padeda atsitraukti nuo streso, darbo, o dar ir sveikatai naudingas, jis nežaidžia žaidimo, kas greičiau pririnks kuo daugiau grybų. Taip natūraliai susiklostė ir grybavimo tradicija visuomet pietauti miške – po pasivaikščiojimo pietūs miške būna daug skanesni nei bet kokiame restorane.
Nuo vaikystės grybaujantis, tačiau tik vėlesniame amžiuje šį ritualą pamėgęs Jaroslavas pasakoja, kad jo santykis su grybais, kaip su maistu, išliko keblus. Jis mieliau rastą derlių atiduoda tėvams, senelei, uošvienei, kurie žino, ką su grybais daryti: virti, kepti, džiovinti ir marinuoti. Grybautojas į savo skrandį įsileidžia tik voveraites.
Jaroslavas tikina grybaujantis taip, kad neniokotų miško paklotės, tačiau turi savo nuomonę, kas labiausiai ją naikina: „Grybavimas nekenkia miškui, toje pačioje vietoje grybavo mano seneliai, tėvai ir dabar jau aš, trečia karta, važinėju, o miškas vis džiugina nuostabiu derliumi. Paklotę ir visą biosferą niokoja miškų kirtimas. Nuo praeitų metų rudens šių metų rugpjūtį grįžę į savo mylimas vietas neatpažinom miško. Iškirsti didžiausi plotai, iš miško paklotės likęs vienas purvynas, jei taip kirs ir toliau, tai mano vaikai gali jau ir išvis nepamatyti miško“, – situacija nesidžiaugia grybautojas.
