Paul de Miko vardu plačiajai auditorijai žinomas Paulius Mikolaitis LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pasakoja savo vaikystės istoriją. Tėvai išsiskyrė, kai jis buvo dar visai mažas, ir nuo to laiko savo tėvo socialinių tinklų žvaigždė nematė. Pauliui išgarsėjus, su juo susisiekti bandė tėvo giminaičiai, bet jis atsisakė: „Tai būtų tarsi bendravimas su svetimais žmonėmis.“ Nors tėvo nebuvo, vyriškų autoritetų Pauliui nestigo – dėdė ir senelis užpildė tėvo vietą su kaupu.
Vaikystėje Paulius išgyveno savąją „citriną“ – nuo dvejų metų augo be tėčio. Vis dėlto, džiaugiasi vyras, tai buvo palyginti lengvas gyvenimo išbandymas, mat tokių metų vaikas tuomet vykusių įvykių tiesiog neprisimena.
„Kitaip tariant, aš neturėjau rimto kognityvaus kontakto su savo tėvu, nebuvau su juo ryšio užmezgęs. Jei man būtų 7, 12, dar blogiau – 14 metų – kai patys formatyviausi paauglio metai, tai matyti skyrybas ir suirutę šeimoje būtų psichologiškai labai sunku. Aš to nemačiau, realiai su tuo nebuvau susipažinęs.
Savo tėvą mačiau tik nuotraukose, tai traumos kaip ir nepatyriau. Mano šeimos sudėtis yra gana nekonvencinė, bet buvo labai gera. Tėvo nemačiau nuo dvejų, bet tėviškosios figūros vakuumą užpildė mano senelis, dabar jau amžiną atilsį jam, ir mano mamos brolis – dėdė ir krikšto tėvas Tautvydas“, – sako garsus jutuberis.
Paulius tikina niekada nesidomėjęs, kur ir kaip gyvena jo tėtis, kuo jis užsiima. Atvirkščiai, juokiasi laidos svečias, jam išgarsėjus, netrūko parūpti giminaičiams iš tėvo pusės. Vis tik pašnekovas tikina neskubantis bičiuliautis ir išlaiko tvirtą atstumą.
„Jo šeimos pusė pradėjo domėtis mūsų sąsajomis ir saitais. Teoriškai tai – mano tetos ir dėdės iš tėvo pusės, jei neklystu. Tačiau mes niekada nepalaikėme ryšio, tad dabar aš jų sąmoningai neįsileidau į savo gyvenimą, – atvirauja Paul de Miko. – Per mano mamą su manimi bandė susisiekti. [...] Tėvo sesės vaikas žiūri mane. Pusbrolis. Tai kaip ir norėtų bendrauti, bet kai aš su ta giminės puse nieko neturėjau bendro, tai su juo man būtų bendrauti kaip su bet kuriuo žmogumi, išėjus į lauką. [...] Aš sąmoningai užsidariau.“
Šmaikštūs ir mokėjo gerai užpildyti kambarį – taip Paulius atsiliepia apie dėdę ir anapilin išėjusį senelį. Kartais, šypsosi jis, jųdviejų prie stalo būdavo per daug.
„Senelį prisimenu kaip absoliutų mūsų šeimos šviesulį, juoką ir didelę išmintį. [...] Dėdė mane veždavosi į greito maisto restoranus, kino teatrą, koncertus. Jis mane netgi veždavosi į kai kuriuos pasimatymus su merginomis. Man tada buvo apie šešerius ar aštuonerius metus. Už mane jis dvidešimt metų vyresnis. [...] Tai, mano įsivaizdavimu, yra artimiausia, ką tėtis gali veikti su sūnumi. Tai ir, matyt, užpildė (tėvo nebuvimo – LRT.lt) vakuumą“, – prisiminimais dalinasi Paul de Miko.
Vis dėlto svarbiausią vaidmenį Pauliaus brendimo laikotarpiu vaidino mama, kuri sugebėjo ir tvirta mama pabūti, ir tėtį atstoti. Ji, prisimena pašnekovas, yra psichologiškai stiprus žmogus, kuris per gyvenimą yra daug matęs, nuveikęs, į daug bėdų įklimpęs ir išlipęs. Socialinių tinklų žvaigždė taip pasitikėjo savo mama, kad patikėdavo net intymius, paaugliui ramybės nedavusius klausimus.
„[...] Aš esu matęs ją situacijose, kai buvo labai sunku, bet buvau per mažas suprasti, koks yra to sunkumo pagrindas. Gal buvo sunkumų darbe, gal išgyvenimų dėl santykių – aš nežinau, bet ji tuos dalykus išgyvendavo. [...] Gal jos tas stiprumas persidavė man? – svarsto P. Mikolaitis, socialiniuose tinkluose geriau žinomas Paul de Miko vardu. – Mama labai puikiai atsakydavo į mano visus jai užduotus klausimus. Kodėl vyrai daro šitaip? Kodėl man atsibudus gali būti va taip? Ji labai gražiai atsakydavo ir puikiai patenkindavo mano smalsumą net intymiais klausimais.“
Visas pokalbis su Pauliumi Mikolaičiu – LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
