„Sėkmė ir žinomumas simbolizuoja tavo praeitį – šiandien esi žinomas už tai, ką padarei, bet rytoj gali būti niekam nebeįdomus“, – tvirtina Vaidas Baumila. LRT.lt laidoje „Lengvai su Ignu“ atlikėjas prisipažįsta, kad pirmasis klausimas psichologo kėdėje skambėjo taip: „Man 37-eri ir esu vienas – ar tai normalu?“ V. Baumila dalijasi mintimis, kaip sutarti su savimi ir kodėl žinomumas jam nebėra svarbi jo gyvenimo dalis.
– Ar tiesa, kad po „Kunigundos“ išsiskirstėte su vadybine komanda?
– Atėjo laikas. Kai kartu praleidžiate septynerius metus, sunku išvengti išsisėmimo fazės, kuri yra nenumaldoma. Arba tu ieškai į komandą naujų žmonių, arba keiti komandą. Mes susėdome, pasikalbėjome ir nusprendėme, kad suksime skirtingais keliais. Dabar, praėjus trejiems metams, tam žmogui, su kuriuo aš dirbau, yra žymiai geriau.
– Koks gyvenimo etapas atėjo po „Kunigundos“?
– Man, kaip kūrėjui, menininkui ir artistui, yra nuobodoka likti tame pačiame kūrybos sūkuryje. Paskutinėje kūrybinėje stovykloje bandėme pasukti kūrybą iš naujo, rasti naują gyslelę – ieškoti to, kas nebūtinai patinka.
Su „Kunigunda“ buvo panašiai, mes taip pat nemanėme, kad daina taip pavyks. Paklausėme tos dainos, ji mums patiko, pagrojome kitiems dvariškiams, jiems irgi patiko, bet tikrai negalvojome, kad tai taps liaudies reiškiniu ar bus įrašyta į Lietuvos muzikos istoriją.
– Ar tau reikia žmogaus šalia? Ar jo ieškai?
– Be jokios abejonės. Terapijos pokalbį pradėjau būtent nuo to, manęs paklausė „Kuo skundžiatės“, o aš atsakiau „Man 37-eri ir aš vienas“.
– Ar tu tuo skundiesi?
– Nesiskundžiu, bet tai analizuoju. Viskas yra normalu, jei esi laimingas. Vienatvė ir vienišumas turi du skirtingus apibūdinimus. Mokėti būti vienam taip pat yra menas. Žinodamas, kad esi vienas, bet ne vienišas, gali būti laimingas – galbūt tavęs laukia šeima, draugai, nebūtinai gyvenimo partneris ar partnerė. Kartais gali pasidaryti tingus laukti savo gyvenimo stebuklo.
– Ar jauti kito žmogaus poreikį?
– Be abejo, ir ne tik kito žmogaus. Lankau gitaros pamokas, vienos pamokos metu priėjo vieno vaiko mama ir pasakė: „Aš esu psichoterapeutė, dirbu su suaugusiais žmonėmis, bet sekmadieniais pasižiūriu laidą, kurioje dalyvaujate su įvairios kartos žmonėmis. Kai kurie mano kolegos nemoka taip bendrauti su vaikais kaip jūs.“
Man tai buvo didelė motyvacija, nors mano terapeutė sakė, kad tai nebūtinai reiškia, kad turiu turėti savo vaikų.
– Kodėl vaikštai pas terapeutą?
– Yra klausimų, kurie kirba diena po dienos. Aš neičiau, jei galėčiau juos išsiaiškinti pats. Skaitau daug literatūros, domiuosi įkvepiančių žmonių pasauliu, bet yra tam tikrų klausimų, kuriuos tu gali išspręsti tik kažkam atsivėręs. Atsiverti bet kam yra šiek tiek sunku.
– Kodėl rašai dienoraštį?
– Tai yra vienas iš dalykų, kurio aš mokausi. Tai padeda susiorganizuoti gyvenimą, žemiškiau pažvelgti į save ir propaguoti kasdieninį dėkingumą. Atsakau į klausimus, už tą aš esu dėkingas.
– Ar kada nors norėjai tapti žinomas?
– Kai tik pradėjau dainininko karjerą, žinomumas man buvo labai simpatiškas. Aš norėjau būti žinomas, kiekvienas jaunas žmogus, kuris susiduria su scena, supranta, kad žinomumas yra saldus. Tačiau bręsdamas supranti, kad yra žemiškesnių dalykų, žinomumo vaikymasis nėra pagrindinis siekis.
Žinomumas yra faktorius, kuris ateina masiškai, tačiau tik po to, kai įdedi maksimalų kiekį savo jėgų ir darbo, tavo įdirbis tau atneša žinomumą. Kai tu tą suvoki, žinomumas tau tampa į lentynėlę pastatytu medaliu.
Tai yra smagu, bet aš neinu į tai, yra žemiškesnių dalykų (...). Sėkmė ir žinomumas simbolizuoja tavo praeitį – šiandien esi žinomas už tai, ką padarei, bet rytoj gali būti niekam nebeįdomus ir su tuo reikia susitaikyti.
Jeigu tavo mintys bus nukreiptos tik į tą aukso medalį, tai yra tiesus kelias į sunkią psichologinę ligą, kuri gali nuvesti iki išprotėjimo.
– Kaip išlipti iš jausmo, kad esi visų priimtas, bet atsibodęs?
– Tai yra didžiulis psichologinis barjeras, kurį tu įveiksi, kai nekreipsi dėmesio į nesėkmes. Jei nuolat mąstysi apie tai, kas tau nepavyksta, lygindamas save su kitais, tu išprotėsi.
Tas pats su arena – nepavyko, tu dirbi toliau. Būna liūdna, bet tai yra normalu, liūdesys yra normalus jausmas. Savęs gailėjimasis ilgainiui veda į rezultatų nebuvimą.
Buvo minčių, kad galbūt norėčiau sukti į kokią nors kitą scenos formą, bet ilgainiui supratau, kad man labai patinka dainuoti, man patinka muzikuoti ir kurti muziką.
Vienaip ar kitaip, ar man pasisieks, ar nepasiseks, mano laimė yra darbe, tai yra mano hobis, mano kasdienybė (...). Tai yra kūryba, procesas – iš ten aš semiuosi laimės. Nesvarbu, kokia tai arena, skirtumas tik piniginė forma, turi pasverti, kas tau svarbiau – tai senos, banalios tiesos.
Visą pokalbį žiūrėkite laidos įraše:
