„Baisiausia, jei įtiki, kad esi kažkuo ypatingas, nuo čia prasideda tavo laiptai žemyn“, – sako Remigijus Vilkaitis. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ aktorius, buvęs kultūros ministras dalijasi prisiminimais apie jaunystę teatre ir ministerijos koridorius.
R. Vilkaitis pasakoja, jog pabaigęs vidurinę ir atvykęs į Vilnių tikėjosi, kad aktorystės meno pradės mokytis Nacionaliniame dramos teatre, deja, buvo nukreiptas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA).
„Atvažiavau į Vilnių ir norėjau stoti į artistus. Nieko nežinojau, bet nuėjau į Dramos teatrą. Ten sėdėjo Henrikas Vancevičius ir tuometis administratorius. Man pasakė, kad studijos teatre nėra ir reikia eiti į konservatoriją. Ten stojamieji buvo pasibaigę, todėl įstojau į Kultūros mokyklą. Tai nebuvo aukštoji mokykla, todėl iš ten šaukdavo į kariuomenę“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sako R. Vilkaitis.
Po pusantrų metų R. Vilkaitis buvo pašauktas tarnauti į Tarybų Sąjungos kariuomenę. Grįžęs įstojo į Lietuvos konservatoriją, kurioje mokėsi vaidybos, tačiau sunkiai sutarė su kurso kolegomis.
„Buvau pripratęs prie disciplinos: bėgiojimo, mankštos, krosų. Mano fizinė forma buvo labai gera. Aplink mane visi atrodė atsipūtę, tingūs, visur vėluojantys (...). Pirmas ir antras semestrai buvo prasti – reikėjo mane išmesti. Bet Dalia Tamulevičiūtė neskubėjo. Tada prasidėjo vaidybiniai elementai ir man pasidarė įdomu“, – prisipažįsta jis.
R. Vilkaitis, sėkmingai baigęs konservatoriją, kartu su kurso draugais įsidarbina Jaunimo teatre.
„Bet koks teatras, į kurį ateina naujas kursas, aktoriai, sutampančia menine ideologija, kartu susiformavę, atsigauna. Jei kursas išsklaidomas po vieną žmogų, vienas žmogus visada ištirpsta (...). Pasisekė vienas, kitas, trečias vaidmuo, bet baisiausia, jei įtiki, kad esi kažkuo ypatingas, nuo čia prasideda tavo laiptai žemyn. Jei tai suvoki, viskas gerai (...) Kartais į snukį gauti labai sveika“, – įsitikinęs aktorius.
1993 m., vykstant pirmiesiems tiesioginiams Lietuvos prezidento rinkimams, kandidatūrą iškėlė ir R. Vilkaitis, įkūręs „Duonos valgytojų“ partiją.
„Prezidento pozicijai nebuvome prinokę. Neturėjome asmenybių, mentaliteto, kokį tuo metu turėjo Lietuvos žmonės (...).Pamatai Lozoraitį, paleistą į kaimo agitacinę kelionę, kur jį pristato pagėręs vietinis verslininkas be apsaugos. Staiga išlenda [LKP CK] sekretorius. Tačiau partijos sekretorių saugo, lydi. Tai ta asmenybė, kuri taps prezidentu? Galvojau: po velnių, gaila, neturėjau atlikėjų greta (...). Man gaila, kad neturėjome pajėgios komandos“, – pasakoja jis.
Po pirmo nesėkmingo bandymo aktorius dar kartą į politines audras įsisuko su Arūno Valinsko įkurta Tautos prisikėlimo partija – 2008 m. tapo kultūros ministru.
„Man buvo įdomu, norėjau pamatyti, iš kur, kaip ir kas. Iki centriuko niekas nenueina, aš taip pat nenuėjau. Matai, kad kažkokį objektą ruošiamasi privatizuoti, koalicijos partneriai siūlo naikinti specialiąsias bibliotekas – kam jos reikalingos. Taip norima privatizuoti senamiesčio pastatą – žmogelis ministras agituoja už kažkokį turčių. Nieko nesakau, tik kalbu apie savo pažinimo lauką“, – sako R. Vilkaitis.
2015 m., po beveik 30 metų bendro gyvenimo, R. Vilkaitis skiriasi su žmona Jolita.
„Turiu draugą Algį Griškevičių. Su juo seniai išgvildenome, kad šeima yra ūkinis vienetas. Visa kita – yra iš aukščiau. Man tas popierius nieko nereiškia. Kalbu apie esmę, kuri nepasikeitė. Viską pastačiau taip, kaip turėjau pastatyti. Galėjo būti vienas vaikas, du, trys – ar su popieriumi, ar be, aš jų niekada nepalikčiau. Lygiai kaip nepalieku žmogaus, jis manęs taip pat nepalieka. Viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti“, – įsitikinęs aktorius.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą laidą žiūrėkite čia:
