Pavojingas grožis – šis posakis galioja dabar ryškiai violetine spalva pievose žydintiems lubinams. Akį traukiantys augalai iš tiesų daro didžiulę žalą vietinėms rūšims, ilgainiui šalia jų teauga tik dilgėlės ir kiečiai. „[...] Po dešimties metų iš gražios pievos turėsime ištisą lubinyną, dilgėlyną ir kietyną“, – LRT TELEVIZIJAI sako Vilniaus universiteto botanikos mokslų daktaras Mindaugas Rasimavičius.
Vasaros pradžioje violetine spalva nusidažiusios pievos – galbūt įspūdingo grožio, tačiau žalinga bioįvairovei. Biologai įspėja – gausialapiai lubinai Lietuvos gamtoje neturi kenkėjų ir, jei nestabdomi, sparčiai plinta ir sunaikina vietines augalų rūšis.
„Jeigu lubinai pradės kurioje nors teritorijoje vyrauti, tai, įsivaizduokime, kad neteksime apie 95 proc. joje prieš tai augusių augalų rūšių. Tai gali būti bet kas, jei tai yra žoliniai augalai“, – įspėja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) Biomokslų instituto botanikos mokslų daktaras Mindaugas Rasimavičius.
Aplinkos ministerijos vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė aprodo pievą, kurioje itin intensyviai žiedus į viršų kelia lubinai. Jie, pabrėžia pašnekovė, visų pirma daro didelę žalą vietinėms pievų rūšims.
„Lubinas įsikuria sausose ir apysausėse pievose ir keičia dirvožemio struktūrą. Jei šitose ar panašiose pievose augo čiobreliai, raudonėliai ir kitos mūsų įprastos lietuviškos rūšys, tai atsiradus lubinui visų pirma pakinta dirvožemis. Jame atsiranda daugiau azotinių medžiagų ir įsikuria visiškai kitos rūšys, – aiškina L. Janulaitienė. – Tokiame plote ir žemės ūkį, ir gyvulininkystę vystyti yra nepatogu ir neefektyvu. Taigi, lubinai daro gana didžiulę žalą.“
Mėlynai žydintys lubinai į Lietuvą atvežti dėl dekoratyvumo. Dėl tos pačios priežasties jie 1826 metais iš gimtųjų Šiaurės Amerikos vietų atgabenti į Jungtinės Karalystės botanikos sodą, vėliau paplito po aplinkinius kraštus.
Vilniaus universiteto herbariume saugomi prieš daugiau nei septyniasdešimt metų surinkti šių augalų pavyzdžiai. O pirmasis lubinas jau gamtoje, nebe gėlių darželyje, mūsų šalyje užfiksuotas 1931 metais.
Tarybiniais metais lubinai sodinti ir miškuose, pamiškėse siekiant pakeisti dirvožemio cheminę sudėtį ir padidinti žolėdžių gyvūnų maistinę bazę. Tiesa, gyvūnai lubinų neėda, o dar labiau šie augalai išplito, kai nebe taip intensyviai šienaujamos pievos ir mažiau auginama gyvulių.
Šiuo metu lubinai labiausiai paplitę pietinėje ir rytinėje šalies dalyje bei Žemaitijoje. 2004 metais gausialapiai lubinai įtraukti į invazinių – tai yra tų, kurie atvežti ir kelia pavojų gamtinei aplinkai ir vietinėms rūšims – augalų sąrašą. Šis augalas Lietuvoje sparčiai ir gausiai plinta dėl kelių savo savybių.
„Lubinams yra būdinga tai, kad jie sudaro simbiozę su Bradyrhizobium genties bakterijomis. Na, žmonių kalba sakant, jei išrausime lubiną, ant jo šaknų matysime mažyčius gumbelius. Tuose gumbeliuose, veikiant bakterijoms, yra kaupiamas azotas. Lubinai praturtina dirvožemį azotu, keičia jo cheminę sudėtį ir tokiu būdu bendrijose pradeda vyrauti azotamėgiai arba, kitaip sakant, nitrofiliniai augalai, kaip antai dilgėlės, kiečiai.
Taip pat lubinai suformuoja ganėtinai didelį sėklų banką ir taip nukonkuruoja vietines augalų rūšis, jas išstumdami iš jų natūralių bendrijų. Taip mes netenkame smėlynų augalų rūšių, kurios yra būdingos būtent smėlynuose. Įsivyravus lubinams, tų rūšių smėlynuose tiesiog nelieka, o bendrija jau būna visiškai pasikeitusi“, – liūdnai diagnozuoja botanikos mokslų daktaras M. Rasimavičius.
Vienas lubinų keras subrandina daugiau nei pusantro tūkstančio sėklų. Sunokusios ankštys sprogsta ir sėklos nedideliu atstumu išbarstomos aplink augalą. Ne visos iškart sudygsta, tačiau lubino sėkla dirvožemyje išlieka gyvybinga net iki penkiasdešimt metų.
„Įsivaizduokit, jei mes turime bent dešimt žydinčių kerelių ir tiesiog nieko nedarome, grožimės, tai po dešimties metų iš gražios pievos turėsime ištisą lubinyną, dilgėlyną ir kietyną, – tikina VU GMC daktaras. – Kai lubinai žydi, gražu pažiūrėti, bet vėliau, jiems nužydėjus, po tokią pievą nebus malonu pasivaikščioti ir grožėtis kraštovaizdžiu.“
Kovojant su lubinų plitimu, botanikos mokslų daktaras įvardija – svarbiausia neleisti jiems žydėti. Anot jo, kovoti su lubinais padeda ne tik augalų skynimas, bet ir trypimas bei ganiava.
„Eikim, skinkim, raukim glėbiais, kibirais neškim, dovanokim visiems, kam tik norim, tik neleiskim jiems žydėti ir brandinti sėklų. Jei savo sklype ar šalia pamatot beaugantį lubiną, iškaskite jį ir numeskite kur nors šalia. Jis sudžius ir nepaplis. Jei teritorija yra gana didelė, galime juos nuolat šienauti. Tačiau pagrindinis dalykas išlieka tas, kad nebūtų leista jiems žydėti ir brandinti sėklų. Jei šienavimas nelabai padeda, galime tai derinti su ganiava. Jei kaimynas laiko gyvulius, jums pasisekė. Paprašykite, kad po jūsų pievą pavedžiotų gyvulius“, – patarimais dalinasi M. Rasimavičius.
Gyvuliai lubinų ėsti nemėgsta, tačiau šie augalai, pasak pašnekovų, nepakenčia mindymo, trikdomi subrandina mažiau sėklų. Dar vienas būdas – naikinti herbicidais visą plotą arba konkrečias vietas. Beje, skinant lubinus, pievose patariama rinktis bepradedančius žydėti arba žydinčius.
„Turbūt kiekvienas norime nusiskinti gražesnį augalą. Jei jis šluotelės apatinėje dalyje brandina sėklas, žiedai apvytę, tokio dažniausiai neskiname. Jei tokių yra, tai prašome ir siūlome neišmesti bet kur augalo, kuris jau turi subrandintų sėklų. Tinkamai kompostuokit arba pašalinkite į šiukšlių surinkimo vietas“, – prašo Aplinkos ministerijos vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė.
Pašnekovai atkreipia sodininkų dėmesį – gausialapių lubinų ir jo dekoratyvių veislių Lietuvoje negalima auginti nei soduose, nei darželiuose. Jų sėklomis ir daigais prekiauti draudžiama. Už jų platinimą, vežimą, dovanojimą, tyčinį auginimą numatyta bauda iki 400 eurų, o pasodinus invazinių augalų gamtoje – iki 800 eurų. Atsakingi asmenys gali būti baudžiami iki pusantro tūkstančio eurų.
Reportažą šia tema žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
