LRT RADIJO laidoje „Švelnūs tardymai“ atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu prisimena savo karjeros pradžią, tamsiausias akimirkas ir šviesą, kurią atrado gimus sūnui Majui. „Kažkada mama rado mane ant palangės, buvau ne visai geros kondicijos, ir paklausė, ar aš noriu gyventi. Tada prasidėjo mano gijimas: tiek fizinis, tiek sielos“, – prisimena moteris.
– Kaip tu manai, ar Justė vaikystėje, paauglystėje buvo tokia, kokią mes žinome šiandien? Ar kažką atpažįsti?
– Manau, kad mano dramatiška asmenybė, charizma, velniukai su angeliukais ir yra mano sielos esmė – ji niekur nedingo. LRT mano gimtadienio proga įsidėjo nuotrauką iš seno mano džiazo koncerto. Nuotraukoje visi žmonės atrodo kaip įprasti žmonės, o aš – su afrikietiškomis kasomis, išsidažiusi, bohemiška. Tame įraše mačiau, kaip nardau muzikoje, tuos judesius atpažįstu ir dabar.
Niekada nesijaučiau ypatinga, žiūrėdavau į kitus ir sakydavau „Va čia tai menininkas“ arba „Ta mergina mėgsta tik juodą šokoladą, o aš tik pienišką – kaip neįdomu“. Dabar žiūriu į save ir galvoju, kokia ypatinga buvau, bet ir esu, todėl mažajai Justei pasakyčiau: „Tu esi ypatinga, pažiūrėk, kaip stipriai myli, kokia tu išmintinga, estetiška, koks tavo balsas ir kaip tu judi.“
– Ar manai, kad vis dar savyje turi to nedrąsumo?
– Gyvenimas yra keistas biesas. Atrodo, visko jau išmokai, o vis ateina kažkas dar didesnio – tiek apie save, tiek apie muziką ar pasaulį. Dabar, kai dėl kažko susinervinu ar susijaudinu, stengiuosi sau pasakyti kažką iš ateities. Leidžiu sau pasakyti, kad kartais į gyvenimą nereikia žiūrėti per daug rimtai, nes gyvenimu reikia žaisti, tada gyvenimas su tavimi taip pat žaidžia, gyvenimas man nėra kampuotas pokalbis su gyvenimu. Gyvenimą žaisti yra lengviau.
– Kaip su juo žaisti?
– Kai nustojau galvoti, ką žmonės pasakys, ką jie mąsto, leidžiu sau kažkiek išprotėti, neatsižvelgti į žmogiškus standartus, kuriuos primetė kiti. Aš galiu atrodyti „crazy“, kai kalbuosi su medžiu ar skrendu pas šamaną į džiungles, kad aš ieškau atsakymų, kad tikiu pasakomis. Jeigu aš kažkam atrodau keista – nuostabu, bet aš noriu pastebėti tokius dalykus kaip sprogstantys medžių žiedai, ne kiekvienas tai pastebi (...).
Kai aš supratau, kad skausmas yra būtina sąlyga gyventi ir kurti dainas, skausmą pradėjau mylėti ir tai buvo mano dvasinės kelionės dalis, reikia maksimaliai leisti sau išgyventi visas emocijas. Taip vis dar gimsta mano dainos, tik galbūt ne per tiek ašarų ir destrukcijos.
– Kaip tu sukeli kūrybinį impulsą dabar? Ar moki jį patirti nejausdama skausmo?
– Dabar tik taip ir darau, nes nebenoriu savęs žaloti ir nenoriu, kad mano vaikas matytų, kaip tai darau tam tikromis substancijomis, nemiga ir iliuzijomis. Aš noriu būti laiminga, pasirinkau būti laiminga. Esu dėkinga sau ir visiems procesams, tu gali išmokti atsidaryti stalčiukus iš praeities.
Manau, kad esu artistė, tad man į kažką įsikūnyti scenoje ar studijoje yra gana paprasta, kaip ir sukelti jausmą ir jį išgyventi. Yra vietų, kurių nenustos skaudėti (...). Kai esi profesionalas, tu matai dėlionę, kai dabar klausausi savo ir Leono dainų, aš pagalvoju: „Juste, kokia tu buvai poetė.“ Reikia suteikti sau laisvės, nes rėmai muzikoje gali uždaryti (...). Labai ilgai ieškojau rakto, kaip rašyti iš laimės. Visuomet galvojau – kaip aš galiu rašyti mažore, ten tik dešimt procentų mano dainų.
– Jau praėjo 20 tavo ir Leono veiklos metų. Grįžę iš Londono parsivežėte naują muzikos stilių, koncertus. Kaip tu atsimeni tą laiką?
– Atsimenu tą laiką kaip labai intensyvų. Mes neturėjome jokių intencijų kurti muziką tam, kad išgarsėtume. Mane pakvietė dainuoti į Leono grupę, ten susipažinome, įsimylėjome, pradėjome kurti muziką, Leonas iš grupės išėjo ir staiga atsidūrėme Londone. Aš mokiausi džiazo vokalo, Leonas mokėsi garso inžinerijos. Mes neturėjome nieko, tik kūrybą, mikrofoną, nutriušusį kompiuterį ir vieną kambarį. Po antklode įrašinėjome muziką, turėjome naivų ir atvirą žvilgsnį į pasaulį. Tai buvo šviesus muzikos srautas (...). Popmuzikos kontekste su Leonu atsiradome su žanrų mišiniu, menu ir keisčiausia – žmonės klausė. Aš atėjau iš džiazo, Leonas atėjo iš techno – kažkas įvyko (...).
– Kokio didumo yra tavo širdis, kaip tu manai?
– Manau, kad dabar yra labai didelė. Aš niekada negalvojau, kad galima taip mylėti. Tai yra visi įmanomi jausmai viename. Įdomu, kaip būna su antru vaiku – tikrai atrodo, kad negalėčiau kažko taip mylėti, kaip myliu Majų. Sako, kad atėjus antram vaikui širdis pasidalina. Mano širdis didelė, kiekvieną dieną ją jaučiu, jaučiu, kad turiu ten kažką plataus, sunkaus ir ten daug telpa. Manau, kitaip aš negalėčiau kurti muzikos pasauliui ir žmonėms. Manau, kad meilė žmonėms yra įskiepyta tėvų, kaip ir meilė muzikai, gamtai ir sau. Manau, kad mano siela yra daug pakeliavusi ir tokia širdis yra duota ne be reikalo.
– Ar tiesa, kad mama padėjo tau sunkiomis akimirkomis, pavyzdžiui, tada, kai praradai balsą?
– Vyko lėtinė savižudybė. Praradau balsą du kartus. Kažkada mama rado mane ant palangės, buvau ne visai geros kondicijos, ir paklausė, ar aš noriu gyventi. Tada prasidėjo mano gijimas: tiek fizinis, tiek sielos. Gyvenau rokenrolu. Kai man suėjo 28-eri metai, mano draugai labai šventė, nes nepatekau į „Club 27“.
Kol esi jaunas, tave laiko kūnas, psichinė sveikata ir tu taškaisi – į kairę, į dešinę. Kažkada man buvo susivaidenę, kad turiu būti su visais visur ir visada. Su metais supratau, kad esu išmokta ekstravertė. Aš esu kukli, žmonės mane mato besikvatojančią, be tabu, turiu trauką, stiprią energiją, tačiau jei galiu rinktis, dabar mieliau leidžiu laiką su sūnumi arba viena.
– Kaip prisimeni savo „taškymosi etapą“? Ar dabar manai, kad jo reikėjo?
– Aš jį išgyvenau. Dabar suprantu, kad visko buvo per daug. Jazzu davė gazų. Aš nemoku gyventi puse širdies, nemoku gyventi puse kojos ir puse minčių, todėl tikriausiai kitaip būti ir negalėjo. Dabar galvoju, kad tuo metu buvo per daug toksiškų žmonių, per daug toksiškų įvairiausių reikalų ir bemiegių naktų. Galbūt jos yra reikalingos, kai kuri muziką, vynas gali tapti tavo fonu ir romantika, tačiau kai dainos rašomos tik tokios būsenos, reikėtų permąstyti savo pasirinkimus.
Tačiau aš buvau jauna, galvojau, kad toks yra šou verslas ir taip turi būti (...). Buvau labai ekspresyvi paauglė, kuri draugaudavo su vyresniais bernais ir bėgdavo iš pamokų, tempdamasi visą klasę iš paskos. Aš maištaudavau, mokytojų klausinėdavau: „Kur aš dėsiu tą nėrinį, kur aš dėsiu tą chemiją ir parodykite man, kur tas Dievas.“ Nevaldžiau liežuvio, man kilo daug egzistencinių klausimų. Mane ypač traukdavo vyresni žmonės, norėjau stiebtis jų link, tačiau jie gyveno suaugusiųjų gyvenimą, todėl man greitai teko pamiršti paauglystę – jos beveik neturėjau – mes gerai reivinom ir pankavom (...).
– (...) Ar tau ilgu to laiko – rokenrolo laiko?
– Aišku, kad ilgu. Niekas nebepasikartos, pagalvoji: tris dienas varydavom, raudavom, o dabar taip nebėra, tačiau to ir nebesinori. Aš neįsivaizduoju žmogaus, kuris nesiilgi gražių akimirkų, tam mes jas ir kuriame ir jų reikia kuo daugiau – kuo daugiau rokenrolo, kuris prabudina nušvitimui, tai yra būtina.
– Ar tiesa, kad Šiauliuose viena grupė bandė sutrukdyti koncertą?
– Tai yra negeroji marginalų grupė, jie darė visokius maršus ir kitas nesąmones. Dabar aš esu apsiraminusi, nes suprantu, kad nepakeisiu nei žmonių, nei pasaulio, ypač aiškindama savo tiesas žmonėms, kurie neskaito knygų ir nenori nieko girdėti. Tai nėra mano radare ir aš negaliu jiems eikvoti savo laiko (...).
Kažką pasakiau internete, mane pradėjo persekioti grupuotė ir jos boba – kitaip nepavadinsi. Grojome dvare, buvo nuostabiai graži diena, istoriniame sodelyje sodinau rožes, repetavome, paukščiai čiulbėjo, drugeliai skraidė. Tada supratau, kad mano koncerte yra daugiau policijos ir apsaugos nei bet kuriame kitame koncerte. Organizatoriai įspėjo, kad gavo grasinimų. Buvo sunku atiduoti širdį koncerto metu, kai vilkosi toks kontekstas, tačiau nuostabioji policija puikiai atliko savo darbą ir rado žmones ant stogo. Jie norėjo nuleisti didžiulius užtiesalus ant scenos su įvairiom frazėm ir keiksmažodžiais. Tai buvo organizuotas smurtas (...). Tie žmonės gavo 12 tūkst. eurų baudeles, susimokėjo ir daugiau taip nebedarė. Buvo nemalonu ir niekam to nelinkėčiau.
– Kaip tvarkaisi su kritika, komentarais? Kas tau padeda išlikti savimi?
– Padedu pati sau, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Tai yra procesas, užsidarymas ir nuėjimas į save. Mes turime paprasčiausią įrankį, kurio neįvertiname, – orą. Sąmoningai kvėpuodamas gali nueiti į ramybės būsenas, sugrįžti į savo būvį, atsiminti, kas esi, patekti į ramybę – vyksta nebylus pokalbis su savimi. Neturiu dienos rimto, tačiau visada skiriu laiko sau, kad susigrąžinčiau savo ašį (...). Kai gimė mano sūnus, žmonėms, kurie anksčiau bandė dalyvauti mano gyvenime, bet aš jų nenorėjau, išmokau pasakyti ne. Išmokau taupyti savo laiką, būti konstruktyvi, leisti sau ilgiau pamiegoti, leisti sau būti taip, kaip norisi būti tą akimirką. Patirtis ir brutalios situacijos išmokė, kad niekas nepasikeis nuo to, kad jautriai reaguosiu į tokias situacijas. Tų žmonių komentarai yra jų procesai, ne mano.
Parengė Emilija Balcerytė
Viso pokalbio klausykite čia:
