Žibuokliautojai greta žibuoklių dažnai pastebi tamsiai žalius kito augalo – pipirlapės – lapus. Tačiau skirtingai nei žibuoklių šių augalų žiedai nėra atveriami pasauliui, mat norint juos rasti reikia pasidairyti, o kartais – nužerti pernykščius lapus. Botanikas, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) lektorius Sigitas Juzėnas LRT TELEVIZIJAI sako, kad pipiras augalo pavadinime paminėtas neatsitiktinai.
Pipiro pavadinimą augalų pavadinimuose sutiksime itin retai, pastebi VU GMC lektorius Sigitas Juzėnas. Pasak jo, mažai kam žinoma, kad pipirlapė yra pipiro giminaitė.
„Dažnai mes augalus, kurie turi astro kvapą ar skonį, pavadiname pipirais, sakome, kad panašu į pipirą. Tai pipirlapė, nors ir nutolusi giminaitė, tačiau turi giminystės ryšį su pipirais, kurie natūraliai auga Indijoje. Tai yra tos pačios eilės, net ne šeimos augalai“, – sako S. Juzėnas.
Pipirlapė auga visoje Lietuvoje. Tiesa, mūsų šalyje natūraliai auga tik viena jos rūšis – europinė pipirlapė. Anot lektoriaus, tai įprastas mūsų krašto lapuočių ir mišrių miškų augalas.
„Ten, kur einame stebėti pražystančių žibuoklių, kurių jau vis daugiau skleidžia žiedus, galime pamatyti ir žalius lapus, kurie kai kam primena inkstų formą, – dėsto laidos svečias. – Įdomu tai, kad prie tokių lapų nėra žiedų. Tačiau jei atidesnis gamtos tyrinėtojas pasilenktų ir pakeltų tuos lapelius, pamatytų, kad visas lapkotis yra apaugęs labai ilgais plaukeliais.“
Tarp gamtininko paminėtų pipirlapės lapkočio plaukelių galima išvysti ir paslaptinguosius, regis nuo pašalinių akių saugomus, augalo žiedelius. S. Juzėnas sako, kad pipirlapių žiedai yra neįprastos – rudos – spalvos. Tokia spalva, ypač augalų žieduose, pasitaiko labai retai.
„Pipirlapių žiedai ne tik neįprastos spalvos, bet ir išvaizdos – gauruoti. O jeigu prasiskleidžia, tai turi tris skiautes. Žiedo vidus taip pat stebina, mat yra ryškios violetinės spalvos“, – pasakodamas intriguoja botanikas.
Kaip jau minėjo pašnekovas, įprastai vaikštant pipirlapės žiedai tikrai nebus pastebėti. Pasirodo, yra priežastis, kodėl šis augalas, skirtingai nuo žibuoklės, yra toks slapus.
„O slapukavimo priežastis ta, kad šiam augalui nereikia privilioti apdulkintojų vabzdžių, kurie tą žiedą pamatytų. Pipirlapiams užtenka savo žiedo, kuris gali vykdyti savidulką, – pasakoja VU lektorius. – Tačiau vėliau jam tikrai prireikia pagalbos.“
Pasirodo, daugelis miško paklotę dengiančių augalų pasitelkia į pagalbą skruzdėles. Pipirlapė taip pat sėkmingai prisivilioja bene darbščiausius miško gyventojus. Tą daro tam tikru, gan sumaniu, būdu.
„Pipirlapės vaisių dėžutėse susidaro daugybė sėklų. Tos sėklos neįprastos – prie jų yra nedidelė išauga. Toje išaugoje gausu skruzdėlėms skanių įvairių riebalų, aliejų. Skruzdėlės surenka išbyrėjusias sėklas ir jas taip išnešioja.
Štai netoli Kyiivo, vieni mokslininkai yra tai tyrinėję ir pastebėję, kad skruzdėlės, kadangi gyvena kolonijomis ir tarp jų yra tam tikri pasieniai, linkusios šitas sėklas visų pirma apgraužti ten, kur skanu, o visa kita išnešioti į pasienius ir palikti kaip atliekas“, – apie tvarumą žmogų mokinančias skruzdėles, prisidedančias prie unikalių pipirlapių dauginimosi, pasakoja VU GMC lektorius Sigitas Juzėnas.
LRT.lt primena, kad pipirlapė Lietuvoje žydi balandžio-gegužės mėnesiais. O štai vaisiai pribręsta birželio mėnesį. Tai vaistinis augalas, vartojamas tiek veterinarijoje, tiek ir medicinoje.
Visose pipirlapės dalyse yra 1,2 procento eterinio aliejaus, kaučiuko, krakmolo, obuolių, citrinos rūgščių, askorbo rūgšties, 1,13 proc. dervų, 9,6 proc. rauginių medžiagų, 6 proc. redukuotų cukrų, 14,4 proc. pentozanų, alkaloido azarino, glikozidų.
Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis, kasami augalams peržydėjus, ir lapai, pjaunami liepos-rugpjūčio mėnesiais. Gamtininkai įspėja, kad šis augalas yra nuodingas, turintis toksinių medžiagų, paralyžiuojančių centrinę nervų sistemą.
Plačiau apie pipirlapius – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
