Šioje kelionėje ir Etiopiją, ir save atradau iš naujo, – LRT.lt sako verslininkė Eskedar Tilahun, pirmąkart po 19 m. aplankiusi gimtinę. Vieni dalykai džiugino ir kėlė sentimentus, kiti – sukrėtė ir užkūrė ugnelę padaryti kažką dėl kitų gerovės. Iki rudens ji pasiryžo padėti bent keliolikai skurstančių vaikų. „Noriu duoti jiems meškerę, kad jie pasigautų žuvies“, – sako ji.
Po kontroversiškai vertintų 2005-ųjų rinkimų Etiopijoje, kai opozicija apkaltino Etiopijos liaudies revoliucinį demokratinį frontą (EPRDF) rinkimų klastojimu, šalyje kilo protestai. Į gatves išėjo ir Eskedar su bendraminčiais, protestavo. Daug žmonių tuo metu buvo nužudyta ar įkalinta, o Eskedar dėl politinio persekiojimo teko palikti gimtinę – būdama vos 20-ies iš Etiopijos, per Sudaną ir Libiją iškeliavo į Maltą, o prieš 17 metų atsidūrė Lietuvoje. Jau keletą metų ji yra Lietuvos pilietė.
– Pirmą kartą po beveik dviejų dešimtmečių tėvynę aplankei tik šių metų pradžioje. Kokie jausmai apėmė, kai lėktuvas nusileido Etiopijoje?
– Kai pro besileidžiančio lėktuvo langą išvydau Adis Abebą, buvau priblokšta – miestas, kuriame gyvenau paauglystėje, kuriame studijavau, pasikeitė neatpažįstamai, su daugybe aukštų pastatų, kurių man išvykstant nebuvo. Atrodė, kad sugrįžau į visiškai kitą pasaulį.
Apskritai buvo keista sugrįžti į šalį, į kultūrą, kurioje nebuvau kone du dešimtmečius ir pamatyti ją suaugusio, subrendusio žmogaus akimis – juk išvykau, kai man pačiai tebuvo vos 20 metų.
Taigi šioje kelionėje ir Etiopiją, ir save atradau iš naujo. Ši patirtis mane labai paveikė ir neabejoju, turės įtakos mano ateičiai, mano darbams, mano kasdienybei ir tam, kame dabar matau prasmę.
Jei valgydama duoną iš kavos nerasiu būdo padėti kavos ūkininkams, man bus gėda.
– Kalbamės apsuptos įvairių afrikietiškų dekoracijų, papuošimų, prisėdusios ant sulankstomų kėdžių, kurias parsivežei. Atrodo, kad norėjai į lagaminus susikrauti kuo daugiau Etiopijos...
– Etiopija netelpa į jokį lagaminą, galvą ar patirtis. Trys savaitės gimtinėje buvo kupinos įspūdžių, patyrimų ir emocijų.
Visų pirma, pamačiau septyneriais metais jaunesnį brolį, kurio nemačiau tiek pat, kiek ir tėvynės, 19 metų. Kai išvykau, jis buvo išlepintas 12-metis. Nors po to susiskambindavome, mūsų pokalbiai nebuvo labai dažni – galbūt iki man iškeliaujant nebuvo užsimezgęs pernelyg tvirtas ryšys. Nuvykusi namo pamačiau nebe tą lepūnėlį berniuką, o labai šaunų, visų mylimą ir gerbiamą žmogų, dviejų vaikų tėtį. Iš naujo atradome savo ryšį, aš gavau puikų draugą. Jis mane ir kartu keliavusius draugus lydėjo visą kelionę.
Mama dabar gyvena Italijoje, tačiau turi namus ir Etiopijoje. Juose praleidome kelias paskutines kelionės naktis, susitikti atvyko ir mano mama. Tai buvo dar viena labai jausminga akimirka. Beje, pagyvenus Lietuvoje, keista nubusti namuose, kurių kieme auga avokadai, cukranendrės, papajos vaisiai.
Gaila, negalėjau apsilankyti kaime, kuriame augau pas senelius ir kur yra jų kapai – nors užsieniečiams Etiopija yra draugiška šalis, vietiniams ten gali būti labai nesaugu – mano tėvynėje vyksta etninis valymas, tad, pvz., centrinėje ir pietinėje šalies dalyse esančiame Oromijos regione, kur dauguma gyventojų yra oromai ir kalba oromų kalba, amharų kilmės žmonėms gali būti pavojinga, tad ir jie patys neretai vengia keliauti iš vieno regiono į kitą.
Prieš porą metų mūsų kaime buvo nužudytas mano dėdė, nes priklausė ne tai etninei grupei, kuri yra valdžioje, taigi ir man ten sugrįžti kol kas nesaugu. Apmaudu, nes tarsi sugrįžau namo, bet ne visiškai... Tačiau, kai gyvenimas uždaro duris, atveria langus.
Jei mano tėtis, kuris gyvena ganėtinai santūriai ir tikrai negali pasigirti turtais, geba atidaryti mokyklą, kodėl aš negaliu kažkam padėti?
– Ar vienas tų langų nebuvo kavos plantacijos? Juk aplankei ne tik savo, bet ir kavos gimtinę, o kaip žinia, tavo veikla yra glaudžiai susijusi su kava, esi viena garsiausių šio gėrimo ambasadorių, gamintojų, skrudintojų Lietuvoje.
– Išties, daug kalbu apie kavą, kavos plantacijas ir sąžiningos prekybos ženklu „Fairtrade“ pažymėtą produkciją. Tiesą sakant, visada į tai žiūrėjau kiek skeptiškai – žinau, kiek kainuoja gauti tokį sertifikatą, tad nedidelį kavos ūkį turinčiai šeimai tai gali būti tiesiog per brangu. Mano skepticizmas nesumažėjo, kai apsilankiau kavos plantacijose regione, kuriame auga viena geriausių kavų pasaulyje.
Tik pagalvokite, Šampanės regionas klesti, suprasdamas, kokią vertę turi, tuo tarpu ten, kur auga geriausia kava, žmonės skursta – už dienos darbą plantacijose žmonės gauna mažiau nei eurą, nors darbą turi tik 3 mėnesius per metus ir tai yra visos jų pajamos. Daug vaikų geriausios kavos regione neturi nieko ir miega gatvėse, nes jų šeimos neturi maitintojo. Vieną vakarą išėję pasivaikščioti matėme, kaip jie miega tiesiog prie šaligatvio – negalėjau patikėti tuo, ką matau. Gelia širdį...
Jei dirbdama kavos rinkoje ir valgydama duoną iš kavos nerasiu būdo padėti kavos ūkininkams, man bus tiesiog gėda. Kai pagalvoji, Etiopija šiandien eksportuoja kavos pupeles už 10 kartų mažesnę kainą nei galutinis produktas. Taip yra todėl, kad grandinė tarp ūkininko ir galutinio vartotojo yra labai ilga, jei ji sutrumpėtų, ūkininkai gautų daugiau naudos. Mūsų, kavos pasaulio žmonių, tikslas turėtų būti edukuoti žmones ir padėti kavos ūkiams. Mums, gyvenantiems iš kavos, turėtų būti gėda žinant, kad regiono, kuriame auga viena geriausių kavų, vaikai miega gatvėje.
– Tačiau kaip jiems padėti? Tu esi čia, Lietuvoje, jie – už tūkstančių kilometrų.
– Galima pradėti nuo mažų žingsnių. Nauji metai Etiopijoje prasideda rugsėjo vidury, kai vaikai pradeda lankyti mokyklą. Daviau sau pažadą iki tol iš gatvės ištraukti 15 vaikų. Jei mano tėtis, kuris gyvena ganėtinai santūriai ir tikrai negali pasigirti turtais, geba atidaryti mokyklą, kodėl aš negaliu kažkam padėti?
Pagalvoju, gerai, kad Lietuvoje yra socialinė sistema, identifikuojanti skurstančius vaikus ir galinti jiems padėti. Tai galėtų būti puikus pavyzdys Etiopijai, kad ir ten būtų sukurta tokia sistema. Norėčiau, kad vietos savivalda atrastų, identifikuotų ir paremtų vaikus, kuriems reikia pagalbos. Galų gale, iš to regiono kasmet eksportuojama 21 tūkst. tonų kavos – jei bent dalis lėšų iš tos sumos būtų skiriama socialinei pagalbai, regionas atsistotų ant kojų. Kavos pasaulis turi susivienyti tam, kad skurdo tame regione neliktų ir vaikams nereikėtų nakvoti gatvėje.
Atrodė, kad sugrįžau į visiškai kitą pasaulį
– Užsiminei, kad tavo tėtis atidarė mokyklą...
– Taip! Savo biologinį tėtį pažinau prieš pat palikdama Etiopiją, po to jo nebemačiau iki šios kelionės, tačiau nuolat bendravome telefonu. Nors vis susiskambindavome, jis niekada net neužsiminė, kad savo mieste Halaboje atidarė mokyklą, kurioje mokosi maždaug 700 vaikų, 30 jų – našlaičiai, kuriuos remia tėtis ir bendruomenė. Kažkodėl jis nemanė, kad tai dalykas, kuriuo reikėtų pasigirti.
Tai sužinojusi buvau priblokšta, ėmiau klausinėti, kaip kilo tokia idėja. Tėtis pasakojo, kad daug metų atidavė politikai, man gimus buvo išrinktas ir parlamento nariu, o dabar, baigęs aktyvią karjerą, norėjo dar kažką duoti savo šaliai. Šią mokyklą jis vadino savo duokle Etiopijai.
Nors visada maniau, kad mano polinkis į socialinius dalykus, noras nuveikti kažką naudingo ir burti bendruomenę, perimtas iš močiutės, supratau, kad jis veikiausiai paveldėtas ir iš tėvo.
Tai manyje įžiebė ugnelę. Matydama tėčio pavyzdį, pradėjau mąstyti plačiau ir galvoti, ką aš galiu padaryti, kad padėčiau kitiems. Tikiu, kad galiu prisidėti prie kažkieno gerovės. Ir jau būdama ten suradau šeimą, kuriai galima padėti.
– Kokia tai šeima ir kaip ją suradai?
– Tiesiog, su bičiuliais vaikštinėjant po Adis Abebą. Prie mūsų priėjo maža mergaitė ir paprašė išmaldos. Pasakiau, kad išmaldos neduodu, ir paklausiau, kur yra jos tėvai. Ji papasakojo, kad tėvo neturi, o mama gatvėje prekiauja kava. „Kodėl nekvieti mūsų nusipirkti kavos? Tai visai kas kita ir kavos mielai nusipirktume“, – atsakiau ir paprašiau nuvesti pas mamą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra sunkiai besiverčianti, vieniša trijų vaikų motina, neišgalinti išleisti atžalų į mokslus.
Drauge papietavome, pasikalbėjome ir užsimojau ištraukti ją iš skurdo. Su broliu ir tėvu darome viską, kad padėtume jai persikelti į miestą, kuriame yra tėčio įkurta mokykla – vaikai galėtų ją lankyti, galbūt netrukus ir ji pati susirastų darbą. Pasakiau jai, kad jei vaikai gaus išsilavinimą, galės kurti sotesnę ateitį, galės pasirūpinti ir ja.
Drauge su manimi keliavę bičiuliai taip pat panoro prisidėti, viena draugė žadėjo remti vieną iš vaikų. Iš tiesų, daug nereikia – vos keliasdešimt eurų per mėnesį gali padėti vaikui gauti išsilavinimą. Svarbu duoti jam meškerę, kad vėliau jis galėtų pasigauti žuvies.
Net neabejoju, kad jei gali ką nors įsivaizduoti, gali ir įgyvendinti. Juk ir aš pati kažkada pradėjau nuo kelių maišelių kavos, o šiandien turiu keturias kavines. Dabar svajoju dalį lėšų už parduotą kavą skirti kokiam nors kilniam tikslui. Turime Ukrainai dedikuotos kavos, taigi pradėjome rinkti lėšas šaliai paremti. Galbūt ateityje padėsiu ir skurstantiesiems mano tėvynėje.
Ši patirtis mane labai paveikė ir neabejoju, turės įtakos mano ateičiai, mano darbams, mano kasdienybei ir tam, kame dabar matau prasmę.
– Tiesa, į gimtinę išvykai, kai trečioji tavo „Eskedar Coffee Bar“ kavinė buvo ką tik atvėrusi duris, ketvirtoji buvo atidaryta tau jau būnant Afrikoje. Tokiu metu pavyko negalvoti apie darbus?
– Turiu puikią komandą, kuri susitvarkė ir be manęs. Aišku, šiek tiek prisijungti teko, tačiau dėl atstumo ir prasto ryšio ne visus darbus galėjau padaryti, tačiau pavyko juos nukelti. Supratau, kad tik mirtis neturi kelio atgal, o visa kitą galima sutvarkyti. Turbūt be reikalo kartais galvojame, kad be mūsų viskas sugriūtų – ir darbai, ir namai.
Nors mano vaikai buvo prižiūrimi, supratau, kad tos trys savaitės, kai manęs nebuvo, juos tik dar labiau suartino. Ir tai yra labai gražu.
Be to, ir man, kaip mamai, ši kelionė suteikė kitokio požiūrio, – iki tol dažnai abejojau, ar tikrai savo vaikams duodu pakankamai, ar neturėčiau jų leisti į daugiau būrelių, ar neturėčiau puošniau rengti, daugiau duoti ir panašiai. Tačiau pamačiusi, kad kai kurie dalykai, kurie mums yra savaime suprantami, kitur būtų kaip privilegija, nusiraminau. Supratau, kad mano vaikai turi visko, ko reikia, ir dar gali pasidalyti su kitais. Mane tai labai sušildė ir pradžiugino.
– Galbūt kitą sykį keliaudama į tėvynę pasiimsi ir savo vaikus?
– Tikiu, kad į Etiopiją dabar grįšiu dažniau, o kada ją parodysiu vaikams – sunku atsakyti. Kol kas prieš akis yra ir daugiau suplanuotų kelionių, galvojame keliauti į Balį pas draugus. Tačiau Etiopija, ypač minint vieną svarbiausių religinių švenčių mano šalyje, – Timket, skirtą Jėzaus krikštui Jordano upėje paminėti, yra labai praturtinanti patirtis, kurios tikrai linkiu savo vaikams. Ir jie ją kada nors tikrai pamatys.
Daviau sau pažadą iki rudens iš gatvės ištraukti 15 vaikų.
– Timket šventę šiemet taip pat turėjai progą paminėti drauge su savo tautiečiais.
– Tai buvo savotiška magija. Supratau, kad per tiek metų toli nuo gimtinės daugybė prisiminimų, papročių ir tradicijų buvo sudėtos į tam tikras vidines dėžutes ir kažkur paslėptos – atrodė, kad kai nešventi, neprisimeni, negalvoji, tarsi skauda mažiau. Kai švenčiant Timket atsidūriau žmonių minioje, atrodo, kad visi tie prisiminimai ėmė lįsti iš tų vidinių dėžučių – prisiminiau giesmes, papročius... Aplankė nepaprastas jausmas.
Apskritai, visa Etiopija buvo savotiška magija – jau buvau pamiršusi, kad žmonės vieni su kitais sveikinasi tiesiog šiaip sau, teiraujasi, kaip tu jautiesi, palaiko pokalbius. Ten per vakarą gali susirasti naujų draugų. (Juokiasi.)
Ar galėtumėte patikėti, kad netikėtai sutiktas žmogus pakvietė mane į savo dukros gimtadienį, kuriame buvo tik artimiausi žmonės. Ką jūs manote, aš, mano brolis ir drauge keliavę 5 mano bičiuliai nuėjome ir puikiai praleidome laiką. Toks dalykas turbūt gali nutikti tik Etiopijoje, bet tai taip nuostabu. Juk gyvenimas yra apie žmones, ne apie rūpesčius, darbus, nors kartais tai ir užmirštame.
– Turbūt iš naujo atradus tėvynę turėjo būti nelengva ją vėl palikti.
– Lyg ir norėjosi dar pabūti, bet jau traukė į namus Lietuvoje, pas vaikus. Vis tik per tas tris savaites Etiopijoje daug pakeliavome, pamatėme, supratome, daug paragavome, šokome, juokėmės... Rodos, patyrėme tiek, kiek kartais žmonės patiria per metus. Tai buvo gyvenimo kelionė, iš kurios parsivežiau nenusakomai daug, o taip pat nemažai savęs palikau ten.
Nors užtruko 19 metų, kad vėl sugrįžčiau ten, kur mano šaknys, dabar supratau, kad iš tiesų Etiopija yra daug arčiau, nei atrodo – vienas skrydis ir tu jau ten. Kitos kelionės, neabejoju, tiek metų laukti nereikės...
