„Paauglei man pasakoti apie vakarėlius būtų juokinga – aš daugiau galiu jai papasakoti“, – šypsojosi apie dukterį kalbėdamas televizijos ir radijo laidų vedėjas Rimas Šapauskas. Dalydamasis mintimis apie paauglystės iššūkius ir pasitikėjimo vaikais svarbą, jis pasakojo, kad šeimoje laikosi susitarimo: „Vaikeli, daryk, ką nori, bet jeigu paimsime ir patikrinsime telefoną, žiūrėk, kad dėl to nebūtų gėda.“
Ar 16-metę dukterį išleistumėte autostopu keliauti į Palangą? Kaip išlaikyti ribą tarp pasitikėjimo vaiku ir kontrolės? Kaip savo vaikui būti ir autoritetu, ir draugu? Trys tėčiai: Rimas Šapauskas, Dalius Mackela ir Antanas Gailius apie tai kalbėjosi Vilniaus knygų mugėje vykusiame Simono Bendžiaus knygos „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“ pristatyme ir diskusijoje „Tėčiu gimstama ar tampama?“. Atsakinėdami į jiems paruoštus artimųjų klausimus, renginio svečiai prisiminė jautrias ir juokingas istorijas iš gyvenimo.
Kaip Šapauskas dėl dukters „targavojosi“ su arkangelu Mykolu
Susirinkusiesiems į renginį „Litexpo“ parodų rūmuose laidų vedėjas R. Šapauskas pasakojo, kad susituokę su žmona Lina jiedu ne iš karto ėmė galvoti apie atžalas. Aštuonerius metus gyveno dviese ir, šypsojosi R. Šapauskas, gelbėjo pasaulį. „Dabar galvoju, kad taip norėjo Viešpats, matyt, turėjau pribręsti tėvystei“, – kalbėjo jis.
Vis tik pamažu sutuoktinius ėmė lankyti mintys apie vaikelį. Jiedu atrado piligrimystę, keliavo po krikščionims svarbias pasaulio vietas, jose vis pasimelsdavo už naują gyvybę. Įsimintina tapo kelionė į Graikijai priklausančią Simės salą prie arkangelo Mykolo ikonos.
„Turizmo operatorė papasakojo, kad ši vieta pasižymi įdomiu reiškiniu. Visos svajonės, ko tik čia paprašysite, gali materializuotis, tačiau yra nedidelis „bet“: turi atsižadėti, palikti kokią nors fizinę dovaną, galbūt pervesti pinigų vienuolynui. Savaime aišku, prie tos ikonos paprašėme vaikelio. Ir stebuklas – vaikelis gimė“, – dalijosi R. Šapauskas.
Kadangi vaikelis gimė, teko įvykdyti atsižadėjimus, šypsojosi laidų vedėjas. Suko galvą, kokią sumą nusiųsti vienuolynui, netikėtai toptelėjo mintis Graikijos vienuoliams padovanoti šventųjų paveikslų, susijusių su Vilniumi. R. Šapauskas su žmona į voką įdėjo Aušros vartų Marijos paveikslėlį, dar keletą ikonų, internete surado vienuolyno adresą ir išsiuntė siuntinį.
Po kurio laiko sulaukė atgalinio laiško su padėka, šv. arkangelo Mykolo ikona ir graikiška malda. „Tokia gyvenimo istorija – pasitargavojau su arkangelu Mykolu ir mums gimė dukra Elžbieta“, – su šypsena kalbėjo R. Šapauskas.
Jauni tėveliai gavo gydytojos patarimą, kurį prisimena iki šiol
Į Šapauskų šeimą atkeliavus pirmagimei Elžbietai, tėveliai netrukus išgirdo žodžius, kuriuos kaip vertingą patarimą prisimena iki šiol. „Vieną kartą nuėjome į polikliniką. Natūralu, kai gimsta pirmas vaikas, moteris šiek tiek nervinasi, dėl visko išgyvena. Ateiname į kabinetą, o ten dirba daktarė Irina. Ji, pamačiusi mano žmoną, sako: „Va, žiūrėkit, nieko neįvyko, o jūs jau jaudinatės.“
Irinai duočiau medalį už tai, kad išgydė psichologinę problemą. Jeigu nerimauji – melskis, jeigu nesimeldi – nerimauk“, – klausytojams šypsenas kėlė R. Šapauskas.
Žinomas laidų vedėjas – ne tik dviejų atžalų tėtis, bet ir daugybės vaikų krikštatėvis. Juokauja vienu metu net norėjęs pasivadinti Rimu Baptistu. „Kai krikšto tėveliu kviečia būti penktą kartą, yra džiugu, bet kai kviečia šešioliktą, yra labai džiugu, – šypsojosi R. Šapauskas. – Niekada neatsisakydavau būti krikšto, sutvirtinimo tėvu – nėra čia ko labai brangintis, jeigu kviečia, man didelė garbė ir malonumas. <...> Tai yra ryšys, su tais vaikais ir jų tėvais palaikai santykį. Kai kurių vaikų negaliu pasiekti, kai kas gyvena Amerikoje, bet bent maldoje juos kas vakarą prisimenu.“
R. Šapauskas džiaugėsi matęs gražų tėvystės pavyzdį – tiek iš savo amžinąjį atilsį tėvo, tiek iš poeto, vertėjo A. Gailiaus, taip pat dalyvavusio diskusijoje. Su pastaruoju R. Šapauskas susipažino jaunystėje atėjęs dirbti į savaitraščio „Amžius“ redakciją. „Iš Antano gavau didžiulį pasitikėjimą ir laisvę, galėjau atsiskleisti, rašyti. Beje, ten mano žurnalistika ir baigėsi, vėliau išėjau į komedijos žanrą“, – prisiminimais dalijosi R. Šapauskas.
Iš auditorijos išgirdęs klausimą, kaip išgyvena vaikų paauglystę – etapą, nelengvą tiek patiems vaikams, tiek tėvams, R. Šapauskas pažymėjo, kad auginant vaikus svarbus pasitikėjimas. Tiesa, jo manymu, turi būti išlaikytos ir tam tikros ribos.
„Turime paauglę dukrą, jai yra pasakyta: „Vaikeli, daryk, ką nori, bet jeigu paimsime ir patikrinsime telefoną, žiūrėk, kad dėl to nebūtų gėda.“ Galima pasitikėti, bet turi būti aišku, kad jeigu netyčia atsiras blogų dalykų šleifas, už juos atsakys ne kas kitas, bet tu pats. Na, o paauglei man pasakoti apie vakarėlius būtų juokinga – aš daugiau galiu jai papasakoti“, – šmaikštavo R. Šapauskas.
Mackela: galbūt kartais vaikams esu mažiau tėtis nei draugas
Diskusijoje viešėjęs policijos pareigūnas D. Mackela atviravo – kartais iš žmonos jam tenka išgirsti pastebėjimą, kad savo trims vaikams jis yra labai geras draugas, o kartu ir priminimą, kad atžaloms dažniau reikėtų būti ir autoritetu.
„Ne paslaptis, kad mano mažoji Klara kartais sako: „Mamai tik nesakyk, kad kartu valgėme saldainius“, – šypsojosi D. Mackela. – Taigi, taip, kartais dalijamės tokia atsakomybe, kartais galbūt esu mažiau tėtis negu draugas, bet galvoju, gal nėra taip blogai, gal tai atliepia tam tikrus mano vaikystės išgyvenimus.“
Policijos pareigūnas dalijosi, kad renginio išvakarėse, kieme darbuodamasis su sūnumi, jam ištarė: „Vėjau, važiuosime į Knygų mugę – man tai bus pirmas kartas gyvenime.“ D. Mackelą sujaudino sūnaus žodžiai: „Tu gi visada dirbdavai, o mes važiuodavome.“
„Čia jūsų dukra? – Nežinau, dar nebuvau jos matęs“
Klausytojų šypseną išspaudė ir D. Mackelos prisiminimai apie pažintį su pirmagime Meida. Dukters gimimo vyras laukė su jauduliu. „Pamenu, iš vakaro vienas kolega mane guodė: „Daliau, viskas bus gerai, pamatysi.“ Jis man pasakojo apie gimdymo ypatumus, kaip viskas būna. Sakau, Rimai, palauk, o kiek tu vaikų turi? Tuo metu jis dar neturėjo nė vieno vaiko, bet sugebėjo mane guosti, kad viskas bus gerai“, – šypsojosi D. Mackela, šiandien kartu su bičiuliu galintys džiaugtis tėčio statusu.
Atėjus gimdymo laikui, D. Mackelos žmona buvo išvežta į operacinę, o būsimajam tėčiui buvo pasiūlyta išeiti pasivaikščioti. Medikai davė tris valandas, bet ramybės neradęs vyras grįžo po dviejų.
„Sėdžiu koridoriuje, aplink visi juda, bėgioja su vystyklais. Prie manęs pribėga seselė: „Palauk, Mackela?“ Taip, sakau. Sako, tai gal čia tavo dukrytė? Pasirodo, ten buvai tu, Meida, – į salėje sėdinčią dukrą kreipėsi D. Mackela. – Slaugytoja man ją parodo, klausia: ar jūsų? Sakau, kad aš jos dar niekad nebuvau matęs. Toks buvo mūsų susitikimas. Atrodė, kad dukrą jau buvau kažkada sapnavęs. Pasirodė ne blogesnė.“
D. Mackela įsitikinęs – būti tėčiu jam padeda ne kas kitas, o įkvėpimu jam dažnai tampantys vaikai ir, be abejonės, žmona. „Mama man sakė, tu būtinai tame renginyje pasakyk, kad tėvystė yra pašaukimas. Ką supratau, kad tėvystė yra pasirinkimas. Jeigu man patikėtos šių žmonių gyvybės, patikėta rūpintis jų ateitimi, esu dėkingas Dievui, kad galime juos auklėti stovėdami ant tikro, vertybėmis grįsto pagrindo“, – kalbėjo policijos pareigūnas.
Kaip Gailius atsisakė dukters klasei sukurti eilėraštuką
Į diskusiją atvykusi poeto, vertėjo A. Gailiaus dukra Gabrielė dalijosi nuotaikingais prisiminimais apie gautą užduotį vaikų konkursui „Šviesoforas“, kurios tėtis taip ir neįvykdė, ir dažnai besiožiuodavusią mėlyną „Ladą“.
„Mano amžiaus žmonės galbūt prisimena „Šviesoforo“ konkursą – tai buvo būdas mokyti vaikus eismo taisyklių. Komandoms reikėdavo prisistatinėti su dainelėmis ir eilėraštukais. Kadangi mano tėvelis yra poetas, pradinių klasių auklėtoja nusprendė, kad jis turi parašyti eilėraštukų mūsų komandos prisistatymui“, – susirinkusiesiems pasakojo poeto dukra.
A. Gailius prisipažino apie konkursą nelabai ką prisimenantis. Nenuostabu – kaip netrukus paaiškėjo, jis nepabijojo užsitraukti mokytojos nemalonės ir užsakytų eilėraščių taip ir neparašė. „Nuo studijų laikų atsimenu vieno vokiečių literato žodžius: kai ateini į vakarėlį ar vakarienę, norėtum būti toks, kaip visi. Bet ne – prie tavęs pristoja ir pradeda klausinėti apie eilėraščius. Tik tiek galiu pasakyti apie „Šviesoforo“ konkursą“, – šypsojosi A. Gailius ir pridūrė, kad nemoka rašyti tokio pobūdžio eilėraščių.
Diskusijoje prisimintas ir pirmasis Antano, Danutės ir jų trijų vaikų automobilis – nepamirštama mėlynos spalvos „Lada“. „Ji turėjo įprotį užgesti ten, kur labiausiai nereikia. Pavyzdžiui, žiede, kai tavo mašinoje sėdi trys rimti vokiečių poetai. Na tai ką: lipa trys rimti vokiečių poetai iš mašinos ir stumia“, – pasakojo A. Gailius.
Kartais mašina kaprizus parodydavo ir rytais, kai A. Gailiui tekdavo skubėti į darbą laikraščio redakcijoje. „Vaikai su pižamomis išbėgdavo – buvo nedidelis kiemukas, jie stumteli ir aš toliau važiuoju“, – prisiminimais dalijosi renginio svečias.
„Jeigu Kotryna man sako, kad Gysla yra normalus žmogus, tai jis ir yra normalus“
Poeto A. Gailiaus dukra Kotryna priminė istoriją, kai ją, tuo metu 16-metę, draugai pakvietė autostopu vykti į Palangą. Manė, tėvai jos į išvyką neišleis, bet tėtis pats nuvežė dukterį iki plento ir paleido stabdyti pakeliui važiuojančių automobilių. Įdomiausia, kad tėvai tų draugų gerai nepažinojo, maža to, jie visi turėjo išties šmaikščias pravardes. Kotryna teiravosi, kaip tuo metu jautėsi jos tėvai.
„Manau, iš principo vaikais reikia pasitikėti, nebent yra, kaip pasakytų policininkai, aiškių daiktinių įrodymų. Jeigu Kotryna man sako, kad Gysla (tokia buvo vieno bičiulio pravardė – LRT.lt) yra normalus žmogus, tai jis ir yra normalus. Juo labiau kad jai buvo 16 metų ir ji jau galėjo išsiaiškinti, Gysla yra „durnas“ ar normalus.
Neturėjau pagrindo neleisti dukros. Suprantu, jeigu pas vaiką randi narkotikų, tai yra visai kita problema, bet kodėl negalima autostopu važiuoti iš Vilniaus į Palangą? Jeigu nori ką nors uždrausti, žmogui reikia paaiškinti, kodėl“, – mintimis dalijosi A. Gailius.
Knygos „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“ sudarytojas žurnalistas S. Bendžius šypsojosi, kad prakalbinti knygos herojumi tapusį poetą, vertėją nebuvo labai lengva. A. Gailius jam pritarė – jis išties nelabai mėgsta atvirauti apie šeimą. Vis dėlto pasiūlymą pasikalbėti priėmė, nes yra įsitikinęs: knygų apie tėvus ir tėvystę labai trūksta. „Man atrodo, kai kalbame apie šeimą, vaikus, viešojoje erdvėje vyrų kaip ir nėra. Vyrai sportuoja, mušasi, meškerioja, gerus ir blogus darbus daro, bet namuose jų nėra“, – sakė A. Gailius.
