„Kažkada viešai negalėdavau ištarti nė žodžio“, – taip muzikos prodiuseris Jonas Nainys sako LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“. Šiandien jis groja tūkstantinėms minioms ir, kaip teigia pats, muzika stengiasi pasakyti tai, ko anksčiau dėl vidinių baimių negalėjo išreikšti žodžiais. Muzikos prodiuseris prisimena, kad vienas koncertas mokyklos salėje prie didžėjaus pulto nulėmė jo tolesnę profesinę karjerą.
– Kaip manai, ar esi sėkmingas žmogus? Ar tu gyveni savo svajonių gyvenimą?
– Gal. Ta svajonė arba sėkmė yra reliatyvus dalykas. Vieną dieną jautiesi sėkmingas, bet būna dienų, kai atsitrenki į sieną. Niekada neapsistoju ties vienu periodu ir nesakau, kad dabar mano gyvenimas labai geras ar labai blogas.
– Ar tai budistinis mąstymas?
– Nežinau, ar tai budistinis mąstymas, bet visi moko balanso, bėda – jo sunku išmokti. Didžiausia žmonių problema, kai jie per daug save iškelia, bet blogai ir tuomet, kai save per daug nuvertina. Tuose dviejuose aukščiuose būti yra blogybė, reikia būti per vidurį.
– Kas tau šiuo metu kelia nerimą?
– Daugiausia vargstu dėl užimtumo, kartais nespėju atsigauti. Daug visko vyksta ir atrodo, kad veikla, kurią darai, yra nebemiela. Iš esmės tai, ką aš darau, yra man dovana, visada į darbą važiuoju su šypsena. Kai atsistoju prie pulto, man nesvarbu, ar ten stovi 5 žmonės, ar 10 tūkstančių, man tai tiesiog patinka, man patinka dalytis energijomis.
Turėjau didžiulę baimę kalbėti. Negalėdavau pasakyti nė vieno žodžio, bet tai daryti liepdavo mokytojai, nes šokau pramoginius šokius, turėjau visur dalyvauti. Man direktorė pasiūlė būti didžėjumi. Man buvo didelė nuostaba, kad gali valdyti žmonių emocijas per muziką.
Supratau, kad galiu nekalbėti, bet muzikos pasirinkimu sukelti gerą jausmą. Šiandien jausmas yra toks pat – man patinka pakelti žmones, patinka matyti, kai jie turi geriausią savo gyvenimo laiką.
– Ar nėra taip, kad kuo didesnė arena, kuo daugiau žmonių, kelias namo mašinoje tampa liūdnas, jauti, jog trūksta kažko? Nejauti kontrasto grįžus į namus?
– Įsitikinau, kad pamačius žmones, išgirdus pirmines reakcijas, valanda praeina taip greitai, tu įgauni tiek energijos, tau atrodo, kad norėtum kiekvieną žmogų apkabinti. Gal tai adrenalinas? Tačiau tas jausmas duoda man didžiulį užsidegimą ir labai gerą būseną. Jaučiuosi laimingas.
Kai grįžtu namo, pas Simoną, man kaip tik smagu, nes atbėga šunys, dingsta „Dj Jovani“ vardas ir pasikeičiu į paprastą Jonelį. Yra svarbu atskirti savo roles.
– Ar atsimeni savo radijo balsą?
– Kalbėdavau aukštaitiškai, nebuvau įvaldęs savo tembro. Labai svarbus kalbėjimui procesas yra kvėpavimas. Mano mokytoja visuomet pataria man prasimankštinti ne tik balsą, bet ir diafragmą, burną, prasimankštinti kaklą.
– Kokią vietą tavo gyvenime užima sportas?
– Svarbią, sportuoju 5 dienas per savaitę. Savaitgaliais dirbu prie pulto, tai irgi geras kardio. Man sporto labai reikia, be jo būčiau palūžęs, nuėjęs į blogesnius vandenis. Ypač su amžiumi supratau, kad kūnas yra laikinas ir nenuspėjamas ir jei neatiduosi jam laiko, jo nepamaitinsi, nebūtinai maistu, tai neturėsi nei noro gyventi, nei energijos. Tai svarbi savijautos dalis – sveikas kūnas ir sveika galva.
– Kiek laiko tau užtruko išsiugdyti tai?
– Mes visuomet norėtume, kad viskas būtų paduota ant lėkštutės, kad iškart patiktų, kad būtų skanu, kad darbas, kurį dirbame, duotų pinigų, bet tu turi suvokti, kad gyvenimas yra kitoks ir viskam reikia laiko. Aš irgi norėjau tapti televizijos laidų vedėju arba didžėjumi per metus – nepavyko. Kai forsuoji įvykius, jie tikrai neįvyks. Nėra tokio mygtuko, kurį įjungtum ir taptum geriausia savo versija – tuo, kuo nori būti.
Manau, žmogus yra gyvas tada, kai jis domisi kažkuo. Tada nebelieka blogų minčių, kaltinimų kitiems, tu esi susifokusavęs į tai, kas tave žavi, kas tau yra įdomu. Aišku, tai galima pamesti, tačiau visiems taip yra. Galvojame, kad žvaigždės yra Dievo palytėtos, taip nėra.
– Koks buvo didžiausias tavo sukrėtimas, kuris vėliau tapo pamoka?
– Gal tik po dvejų ar trejų metų labai nesėkmingo bandymo lįsti, kalbėti ir vesti renginius, ar tiesiog kalbėti, susitaikiau, kad turiu, kur tobulėti, nebepriimu to kaip nuosprendžio, mokausi to – mokausi kalbėti, dikcijos, tarimo, pauzių. Dabar studijuoju retoriką, man tai įdomu, kai ruošiuosi renginiui – turiu parametrus, kuriuos galiu įterpti.
– Kaip tu saugaisi nuo perdegimo?
– Aš labai nemoku planuoti savo laiko. Tačiau jeigu chaosas tave tenkina ir supranti, kaip jame išgyventi, tada visiškai nereikia laikytis visuotinai priimtos tvarkos. Tačiau labiausiai aš pailsiu per renginius, kas yra labai keista. Iš renginio grįžtu švytėdamas, nors atrodo miego mažai, aš atsikeliu su gera nuotaika.
– Ar yra kokia nors knyga iš tų, kurią tu įgarsinai, kuri tau įsiminė?
– „Dėkingumo efektas“. Man buvo labai sudėtinga priimti, kad reikia dėkoti ir tada, kai tau nesiseka, kai kažkas kažką blogo padaro. Buvo sunku tai suvokti, kad viskas priklauso nuo paleidimo. Tau vis neduos ramybės, nesijausi laisvu žmogumi, jeigu laikysi pyktį viduje, o paleidimas yra geriausia išeitis. Žinoma, tai gali būti sunku, jei tave pažemina, sutrypia tavo ego.
– Ar tokiu atveju galėtum padėkoti tam žmogui?
– Drąsiai. Aš nebepykstu ant žmonių ar ant situacijų, man neberūpi, manęs tai neliečia, nors žinoma, tai priklauso ir nuo būsenos. Tačiau, jei esi balanso būsenos, tokį sprendimą priimti lengviau. Nesakau, kad esu atlaidus viskam, bet stengiuosi tai daryti vien dėl savęs.
Žmonės parašo: „Bloga tavo muzika.“ Tikrai pagalvoju, o gal taip ir yra, gal darau kažką ne taip, pradedi permąstyti, pergalvoti ir tai taip pat yra gerai, nes tu pradedi keistis. Kai kažkas pasiseka, galvoji, kad esi pasaulio bamba, bet ne – po kito kūrinio gali kristi žemyn, jei neatkreipsi dėmesio į kritiką, nematysi realybės. Aš stengiuosi būti arčiau žemės, o ne kilti kažkur aukščiau į dangų.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Bruno?
– „Penkta koja“ atvežė pas mus dvylika šuniukų, vienas iškrito iš mašinytės. Bruno man yra didžiausia dovana, visi šuniukai man ir Simutei yra didžiausia dovana, tai yra santykių terapija. Jie leidžia mums kartu išbūti santuokoje ir santykiuose.
– Ką duoda gyvūnai namuose?
– Sunku nupasakoti, bet negaliu nusakyti, kaip noriu kiekvieną dieną grįžti namo, nes žinau, kad manęs lauks trys šuniukai. Jų meilė yra tokia didžiulė, tokia nesuvaidinta, tai beveik pamoka žmogui. Nesvarbu, su kuo gyventų tas šuniukas, jam svarbu, kad juo kažkas rūpintųsi. Mums reikia didžiulių pinigų, namų, mašinų, o šuniukai yra pavyzdys, kad laimei nereikia nieko, tai yra tikroji laimės išraiška.
– Koks tavo santykis su pinigais? Koks tavo požiūris į juos?
– Jie man yra įrankis, tačiau nematau būtinybės jų kaupti. Kartais pasineriu į projektus, kur gaunu labai mažai pinigų, bet man tiesiog smagu ten būti. Kai prasidėjo mano veikla, kokius penkerius metus gyvenau labai prastai. Tam, kad iš didžėjaus veiklos gautum tokią pinigų sumą, kurią aš gaunu dabar, man reikėjo daug svajoti, dirbti ir tuo tikėti – kuo daugiau kaupti patirties ir kurti savo profilį, iš to ateina ir finansinė išraiška. Tačiau tai nebuvo mano tikslas, aš tiesiog norėjau tapti geresnis. Pinigai nėra pagrindas, dėl ko aš tai darau.
Laimę mano atveju sudaro mylima veikla, mano šeima ir aktyvus gyvenimas, kūno mankšta. Jeigu palaikau šias sritis, tada jaučiuosi gerai, jeigu jų nebūtų, nebūčiau laimingas.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite čia:
