Anykščiuose įkurtas reintegracijos centras „Jausmų ratas“, rūpinasi įvairių gyvenimo negandų patyrusiomis moterimis. „Tai yra integracijos bendruomenė, kur moterys sveiksta nuo priklausomybių, įgyja įgūdžių, susigrąžina vaikus, gyvenimą ir išeina gyventi laimingos“, – teigia įkūrėja Renata Šerelienė.
Kartu su vyru prieš šešerius metus įkūrusi bendruomenę gyvenimo nuskriaustoms moterims, R. Šerelienė prieš metus šią veiklą pavertė socialiniu verslu. Nuošaliame Gerkonių vienkiemyje įsikūrusioje bendruomenėje ji – lyg mama, o moterys čia kartu gyvena, mokosi socialinių bei darbo įgūdžių.
„Didysis pastatas, tai yra moterų gyvenamos patalpos, praktikų salė, virtuvė, dušai, tualetai. Kitas pastatas – mūsų koplyčia, maldos namai. Dar vienas pastatas – administracijos, ten ir gyvenama. Dar vieną socialinio verslo statomą pastatą reikia įrengti, ten bus vilnos vėlimo dirbtuvės, kad galėtų moterys mokytis amato, važiuoti į muges, užsidirbti, išmokti ir pragyventi“, – apie bendruomenę pasakoja moteris.
Šiuo metu čia gyvena 7 moterys, besigydančios nuo įvairių priklausomybių.
„Priklausomybės įvairios: ir narkotikai, ir alkoholis. Kai kurias moteris atsivežame iš pataisos namų, tiesiai nuo vartų, nes jos neturi kur eiti. Stigmos prieš nuteistąsias vis dar yra“, – atskleidžia R. Šerelienė.
Bendruomenėje galioja tam tikra dienotvarkė, čia moterys mokosi ir pagrindinių socialinių bei darbinių įgūdžių.
„Moterys turi dienotvarkę, jos keliasi, daro mankštą, turi rytinį jausmų ratą, pačios gaminasi maistą. Kai kurias reikia mokyti gamintis, kai kurios nemoka švaros, kaip tvarkytis. Joms beveik nuolat reikia manęs“, – atskleidžia bendruomenės mama save vadinanti R. Šerelienė.
Moteris pasakoja, kad šiuo metu bendruomenė yra įsikūrusi išties draugiškoje kaimynystėje, tačiau taip buvę ne visada.
„Šiuo metu čia, miške, Gerkonyse, kaimynus mes turime labai nuostabius. Ir moterų bendruomenė Debeikiuose draugauja, skiria pamokas – ir su vilna padirbti, ir dovanų gauname, ir palaikymo, ir pagalbos. Bet ankstesnė bendruomenė norėjo mus išstumti. Įstaigą turėjome sukūrę Kurklių kaime, ten mūsų niekas nepriėmė. (...) Greičiausiai iš baimės, iš baimės ir liūdesio jie negali mylėti ir priimti kitų. Nes faktiškai visi žmonės, kurie to nenori, jie savo šeimose turi tas bėdas priklausomybių, ir yra pavargę nuo tų priklausomų žmonių. Jiems užtenka savų bėdų“, – pasakoja R. Šerelienė.
Anot moters, centre apsigyvenusiųjų istorijos išties liūdnos ir teigia, kad jas sužinoję aplinkiniai tikrai taptų tolerantiškesni.
„Galvoju, kad prieš nuteisiant arba nubaudžiant tas moteris ir paimant jų vaikus, jei būtų žinomos jų istorijas, kaip jos atsidūrė tose duobėse – niekas nenorėtų jų bausti. Pas mane nėra buvusių, na gal tik dvi moterys, kurios nebuvo patyrusios seksualinės prievartos, iš 67 gal kokios keturios, kurios nepatyrė fizinio smurto, bet psichologinį smurtą patyrė visos. Turėjome ir nepilnamečių, kurias atvežė su pilvuku, ir važiavome gimdyti, nes nieko neturėjo. Šios moterys yra visuomenės atmestos, nuteistos, pasmerktos ir niekam nereikalingos“, – tvirtina reintegracijos centro įkūrėja.
Didžiausios pagalbos ir pastiprinimo šiame sudėtingame darbe moteris sulaukia iš savo vyro ir dviejų dukrų. Ją taip pat labai džiugina iš bendruomenės išėjusių ir sėkmingą gyvenimą susikūrusių moterų istorijos.
„Visiems pasakoju apie vieną merginą, nes ji viena iš mano pirmųjų merginų, kuri dabar gyvena labai sveikai, augina mažą dukrytę, yra ištekėjusi. Kai aš pravažiuoju pro Anykščius arba susitinkame, tai aš visada džiaugiuosi. Ji mano bendravardė, Renata, ir aš visada, kol matysiu tave, tol žinosiu, kad tai, ką darau, turi prasmę.
Prasmė ir tie vaikučiai, kuriuos moterys susigrąžina, jie jau gali užaugti kitaip. Jiems nereikės eiti į kažkokią programą ir sakyti, kad užaugo disfunkcinėje šeimoje, kad mama nemylėjo, nemokėjo auginti. Viso pasaulio nepakeisi, bet vienam žmogui gali būti visas pasaulis“, – teigia R. Šerelienė.
Parengė Simona Osipovaitė.
Visą pokalbį ir bendruomenėje gyvenančių moterų istorijas išgirskite įraše:
