Gerbiama, įtakinga, finansiškai laisva. Tokį gyvenimą susikūrė verslininkė ir leidėja Gitana Markovičienė. Tačiau, pasakoja ji LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“, teko pereiti ir ugnį, ir vandenį. Anksti paragavusi prabangos, vieną dieną su mažu vaiku ji atsidūrė gatvėje. Prisimena, buvo taip sunku, kad vos gebėjo sudurti galą su galu. Šiandien Gitana ne tik mėgaujasi gyvenimo kokybe – didelės prasmės jai teikia ir savanorystė. „Noriu visiems atiduoti kuo daugiau“, – tikina moteris, per skausmus užsiauginusi sparnus.
Gitana tikina dabar gyvenanti savo svajonių gyvenimą. Mamą ir sūnų šeima vadinanti moteris sako, kad jų trijulė – tiesiog neišskiriama.
„Kai tu gali atsikelti tada, kada tu nori, gali eiti miegoti tada, kada tu nori, sakau, nejaučiu, kad aš dirbu. Man pagrindinis dalykas yra šeima. Šeima, kaip aš vadinu, mano trijulė – mano mama ir mano sūnus, kurį aš viena ir užauginau. Esame neišskiriami, kaip ir draugai“, – džiaugiasi leidėja, žurnalo moterims vyriausioji redaktorė G. Markovičienė.
Gyvenu, sako Gitana, visiškai be streso. Anot jos, šiandien kasdienybės problemos atrodo menkos ir net juokingos. Vis tik moteris tikina vidinę ramybę radusi ne iškart.
„Jei man nepavyksta kažkas darbe, aš žinau, kad vis tiek viską susitvarkysiu. Žinau, kad reikia pralaukti tada dieną arba pralaukti dvi dienas, bet viskas yra įmanoma, jeigu tu darai, – pozityviai dėsto laidos herojė. – Aš seniau tikrai buvau impulsyvesnė. Na tokia... greitai užsiplieksdavau. Gal paskutiniai kokie treji–ketveri metai ir viskas dingo. Aš esu rami kaip belgas.“
Turiu susikūrusi savo kasdienį ritmą ir nuo jo svaigstu, neslepia Gitana. Ryte pažadinanti teniso treniruotė, ramiai išgertas kavos puodelis, mylimas darbas. Jokios skubos, jokio bėgimo. Gitanos norai – paprasti ir žemiški.
„Aš dabar tik noriu pasidžiaugti, kad mamytė kuo ilgiau gyventų. Vis tiek tą pamatą mes visą laiką statom ant vaikų, taip? Kad sektųsi sūnui – tai man atrodo svarbiausia. Vertinu visas smulkmenas, kurios sukelia komfortą, pasitenkinimą, o ne kažkokius grandiozinius dalykus, kuriuos norėčiau padaryti. Šiuo metu aš gyvenu taip. Ir pati susikūriau tai, kaip gyvenu dabar“, – sako energinga moteris.
Tačiau gyvenimas banguotas. To neneigia ir Gitana, prisimindama savo jaunystę. Aistringa meilė, ankstyva santuoka – va tada prasidėjo tikras gyvenimas. Ir ne visai toks, apie kokį ji svajojo – šeiminė laimė, deja, ilgai netruko.
„Šešiolikos metų susipažinau su savo vyru. Tai buvo mano pirmoji meilė ir pirmas vyras. Mes susituokėme būdami dvidešimties metų. Galvoju, kad tuo metu kažkaip viskas buvo okey. Dvidešimt vienerių pagimdžiau sūnų. […] Kuomet man buvo dvidešimt septyneri, mes išsiskyrėm. [...] Turbūt tuo pačiu metu aš ir subrendau. Subrendau kaip moteris, nes aš supratau, kad aš nežinau, ką man dabar daryti. Aš realiai neturėjau savo namų, man reikėjo palikti tuos namus, kur aš gyvenau, aš nieko realiai neturėjau. Aš nieko neturėjau, suprantat? Aš turėjau sūnų ant rankų ir keletą savo drabužėlių. Aš išsinuomojau butelį ir mes su Roku ten gyvenom. Ir tada, kaip dabar atsimenu, aš nuėjau tame banke, kur dirbau, pas vadovus, ir sakau, kad aš nieko neturiu, aš neturiu namų.
Esu labai dėkinga, kad žmonės patikėjo, nes buvau visą laiką labai stropi. Man suteikė paskolą ir aš nusipirkau butą. [...] Nuo tada prasidėjo kitoks mano gyvenimas, nes aš žinau, kad vis tiek privalau užauginti sūnų, aš privalau. Aišku, darbo užmokestis nebuvo toks didelis, kad galėtum sau leisti viską. Tikrai nenuslėpsiu ir tikrai šį kartą pasakysiu, kad buvo ir tokių momentų, kai mes su Roku neturėjome ką valgyti, nes reikėjo taupyti, – sunkiais prisiminimais dalinasi Gitana. – Visi mes gyvenom, na ir dabar gyvenam, nuo algos iki algos. Tai būdavo ir tokių momentų, kai aš gerdavau pieną užsikąsdama bandele, o Rokui stengdavausi nupirkti ir daržovių, ir mėsos.“
Tas nelengvas gyvenimo etapas mus užgrūdino ir užaugino, sako sunkumus įveikusi Gitana. Moteris neslepia, sudėtingi laikai buvo neįkainojamos gyvenimo pamokos ir jos sūnui.
„Užgrūdino mane kaip moterį. O sūnus irgi suprato, jis matė pavyzdį, kaip aš sakau, nes mes apsigyvenom tokiame bute, kuris net nebuvo įrengtas. Miegojom ant čiužinių, neturėjom lovos. Reikėjo viską susipirkti. Atsimenu, sustatė duris į vonią, į kambarį, o mes su Roku tada kartu lakavom tas duris, nes neturėjom pinigų meistrams“, – pasakoja G. Markovičienė.
Dirbau kaip juodas jautis, neslepia Gitana, o po darbo įrenginėjau ir pardavinėjau butus. Kai privalai išgyventi, galvoje ima suktis milijonas idėjų. Be to, vis geriau sekėsi ir bankininkės karjera.
„Aš buvau pati pirmoji asmeninė bankininkė Lietuvoje, – tvirtina pašnekovė. – Tada dar pradėjau pirkti ir parduoti akcijas. Tai va taip tas charakterio formavimasis vyko. Kuomet kolegos eidavo pietauti, aš bėgdavau namo, nes man reikėdavo arba nupirkti, arba parduoti [...] Šitą dalyką aš dariau dvejus metus – nuo dvidešimt septynerių iki dvidešimt devynerių. Kuomet man jau buvo dvidešimt devyneri, aš jau turėjau savo sukaupto kapitalo. Ir, tfu, tfu, tfu, aš ką dariau, tas man sekėsi. [...]
Aš turėjau savo šiltus namus, aš turėjau pavalgyti. Galbūt dėl to ir esu gyvenime tokia, kaip pasakyti, taupi, nes galiu drąsiai pasakyti: mačiau ir skurdo. Tai buvo skurdas, tikrai taip. [...] Aš niekada nepamiršiu, kaip aš nuvažiavau Roko pasiimti, jau pradinėje mokyklėlėje jis mokėsi, ir man dar reikėjo užsukti pas klientą ir palikti jam dokumentus. Rokas irgi išlipo. Ir žiūriu, o dievai, pas Roką kojinė suplyšusi!“
Tai buvo tik smulkmena, tačiau skaudžiai priminusi, koks nepriteklius supo, neslepia Gitana. Šiandien ji – jauna, graži, gerovę susikūrusi pati, tačiau vis dar prisimenanti baimę, išgyventą santuokoje.
„Aš labai dažnai pagalvoju, kodėl aš neištekėjau antrą kartą. Todėl, kad bijojau, niekada nenorėčiau ištekėti antrą kartą. [...] Labai keistai nuskambės, bet savęs santuokoje aš jau nebematau, nes nuo dvidešimt septynerių metų antros šeimos taip ir nesukūriau“, – sako asmenine bankininke dirbusi moteris.
Savo likimą kuriame patys, neabejoja Gitana. Po penkiolikos darbo metų bankuose ji prisimena vieną dieną aiškiai supratusi, karjera padaryta, tačiau aukštos pareigos laimės daugiau nebeteikia. Ir sugalvojo nerti į visiškai naują sritį.
„Niekada gyvenime nereikia sėdėti vienoje vietoje. Aš sakau, aš turėjau velnišką komfortą, aš turėjau stabilias pajamas, labai gerą darbo užmokestį, bet man tuo metu reikėjo kažkokios laisvės. Man pabodo ta visa rutina. 2016 metais išrinko Seimą ir į jį pateko vienas Seimo narys, kurį aš kažkada senais laikais per bendrus draugus buvau konsultavusi dėl būsto kredito, dėl kreditinių kortelių. Tuomet Seimo nariai formavo savo komandas. Ir ką jūs galvojat? Tai buvo trečiadienis. Aš paskambinau tam Seimo nariui, sakau: laba diena, čia tokia Gitana. O jis atsakė neprisimenantis manęs. Aš pasakiau, kad labai norėčiau su juo susitikti.
Jis dar pasiteiravo, ar nieko rimto neatsitiko, – šypsosi pasakodama Gitana. – Seimo narys buvo tikrai labai mandagus. Pasakė, kad dabar yra Seime ir paklausė, ar galiu atvažiuoti. Patikinau, kad galiu ir nuvažiavusi pasakiau, kad noriu būti jo padėjėja. O jis nustebęs klausė, kaip aš čia taip staigiai... Pasiteiravo, kur aš dirbu. Aš sakau, kad dabar dirbu banke skyriaus vadove. Jis vėl nustebęs paklausė, koks mano darbo užmokestis. Aš pasakiau, kad uždirbu 8000. O jis tada paklausė, ar aš ateisiu pas jį dirbti vos už tūkstantį? Sakau, taip, aš noriu pabandyti.“
Bankininkės atlyginimas buvo tikrai įspūdingas, tačiau dėl naujos patirties Gitana jį akimirksniu paaukojo. Nebuvo gaila ir uždirbtų pareigų. Pokyčių troškulys nugalėjo viską.
Taip finansų magistro laipsnį turinti moteris atsidūrė Seime. Dirbo daug, sekėsi puikiai, o rengdama straipsnius politikos ir ekonomikos temomis atrado dar vieną talentą – sklandžiai rašyti. Susirinkusi glėbį savo straipsnių Gitana pasuko į vieną redakciją.
Galiausiai Gitana gavo geidžiamą žurnalistės darbą. Seimo durys užsivėrė, o ji rašė tol, kol vieną dieną suprato – nebenori daugiau dirbti kitiems. Mano norams lemta išsipildyti, juokiasi pašnekovė, sumaniusi dar vieną, atrodytų, beprotiškiausią planą. Netrukus ji įsigijo naujienų agentūrą. Tiesa, tuomet palaikančiųjų buvo nedaug.
„Kiek aš girdėjau apkalbų, kiek aš girdėjau, kad nepasiseks. Čia moteris viena, čia plaukų spalva netiko, tai dar kažkas netiko, – prisimena Gitana. – Aš viską girdėjau, bet turiu labai gerą savybę – aš nieko neklausau, kas vyksta man už nugaros. Man atrodo, kad tai yra labai svarbu.“
Gitana nusprendė dar įsigyti ir savo svajonių žurnalą. Taip ji tapo vyriausiąja redaktore. Suktis reikėjo vėl kitaip ir vėl įdomiai. Šiandien Gitana neslepia, yra pasiekusi viską, apie ką svajojo.
„Aš dėl to esu laiminga, kad galėčiau net pasakyti, kad sukrito taip kortos, jog šiandien galiu laiką skirti tik savo leidiniams – tam, kas man patinka. Svarbiausia gyvenime yra nieko neklausyti. Neklausyti, kas vyksta už nugaros, kiek yra apkalbų... [...] Kas yra sėkmės istorija ar sėkmės formulė? Mes ją susikuriam patys“, – įsitikinusi žurnalo moterims vyriausioji redaktorė G. Markovičienė.
Gyvenime svarbu ne tik imti, bet ir duoti, teigia pašnekovė, kasdienybės prasmės randanti ir savanorystėje. Prieš dvylika metų Gitana įstojo į Šaulių sąjungą.
„Norėčiau palikti tai vyrams, bet jeigu kažkas atsitiktų su mūsų tauta, ar mus pultų, ar dar kažkas nutiktų, aš žinočiau, kad esu praėjusi daug mokymų, ką ir moterys gali padaryti. Ne vien tik su šautuvu stovėti. Yra daug kitų sričių, kur galima prisidėti ir padėti. Aš niekada nepabėgčiau iš Lietuvos, niekada, – tikina šaulė. – Galbūt to pamokė karas Ukrainoje, kur mes su Roku, su sūnum buvom.
Rokas į Ukrainą išvažiavo karui prasidėjus po dviejų savaičių – išvažiavo savanoriauti. Jis gamino karštą maistą žmonėms, bėgantiems nuo karo, o aš prie jo prisijungiau gal po trijų savaičių. Tai, ką mes ten patyrėm, turbūt yra atskira istorijos dalis. Aš viduj nieko nebijojau. Aš nesuprantu, kaip tai buvo, aš nieko nebijojau. Mes vežėm moteris, vaikus nuo Lvivo iki Lenkijos pasienio.“
Organizacija „Niekieno vaikai“ – dar viena Gitanos širdies veikla. Tačiau moteris neslepia, pasiryžti šiam žingsniui buvo ypač sunku.
Visas pokalbis su Gitana – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
