Beveik trisdešimt metų Italijoje gyvenantys autoriai Paulius ir Jurga Jurkevičiai šiandien yra žinomi ir skaitomi. Gyvenimo pradžia Romoje buvo pagrįsta Pauliaus svajone. „Šovė beprotiška mintis, kad turiu parašyti diplominį darbą iš italų literatūros, nors studijavau prancūzų kalbą ir literatūrą“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako Paulius, parašęs darbą ir užsimanęs nuvažiuoti, pasižiūrėti, paragauti itališko gyvenimo.
Pauliaus kelionė į Italiją prasidėjo... nuo diplominio darbo rašymo. Prancūzų kalbą ir literatūrą studijavusiam jaunuoliui į galvą šovė beprotiška mintis – parašyti baigiamąjį darbą iš italų literatūros.
„[...] Aš gimiau Kaune, tėvai mano kauniečiai, tėtis technologijos universitete katedros vedėjas buvo, jie buvo įsitikinę, kad aš būsiu Kaune, bet aš pabėgau. Man reikėjo išsiveržti iš tos prancūzų kalbos apsupties kažkur kitur. Na ir aš tą diplominį darbą iš tikrųjų parašiau. Tai buvo ganėtinai keistas dalykas – prancūziškai parašytas diplominis darbas apie italų literatūrą. Ir paskui gimė mintis, o tai kodėl aš nenorėčiau ten nuvažiuoti, pasižiūrėti, paragauti?“, – prisimena žurnalistas, gastronomijos publicistas Paulius Jurkevičius.
Taip likimas Paulių atvedė į Amžinąjį miestą. Romoje Paulius ir Jurga Jurkevičiai gyvena jau beveik 30 metų.
„Pirmąkart į Italiją išvykau 1989 metais. Vienas dalykas realus – juslinis, kuris tada buvo ir tebėra – tai buvo espreso kavos aromatas. Aš vykau traukiniu, tokiu juokingu žaliu traukiniu, ant kurio buvo parašyta: „Maskva-Rim“. Išlipau Florencijoj. Pirmas aromatas, pirmas juslinis dirgiklis, kuris iškart man pasakė, kad aš esu čia ir aš būsiu čia ir aš liksiu čia – buvo ekspreso kavos aromatas ir skonis, – šypsosi Paulius. – Tai yra ideali terapija.
Jeigu iš ryto esi nervingas, reikia išeit gert kavos į barą. [...] Mūsų kvartale yra apie 14-15 barų. Aš žinau visų baristų vardus. Žinau pas kokį eit, kokia mano nuotaika, apie ką aš turiu pasišnekėt ir jie visada manęs išklauso. Bendravimas yra fantastika. O šiaip ateinu čia, griebiu penkis dienraščius ir gilinuosi į tai, kas vyksta šioje šalyje, nes dienraštis iki šiol dar čia likęs – 50 puslapių kiekvieną dieną išeina.“
Kavos aromatas ir tikri laikraščiai porą lydi iki šiol. Lietuvoje daug metų jie buvo žinomi kaip dienraščio korespondentai. Paskui prasidėjo knygos. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vaikystėje susitikusi pora susikurs ypatingą gyvenimą. Jurga įsitikinusi, kad juos galutinai suklijavo pati Italija. „[...] italai turi labai gerą žodį „diskutere“ – ne pyktis, bet diskutuoti, ginčytis“, – juokiasi J. Jurkevičienė.
O štai Paulius atskleidžia paslaptį, sako buvęs Jurgos italų kalbos dėstytojas. „Taip, aš dėsčiau Vytauto Didžiojo universitete (VDU), – sako pašnekovas. – Vos atsikūrė VDU Kaune, man buvo patikėta misija įkurti italų klabos kursą ir tuo pat metu dėsčiau Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete italų kalbą vokalistams. Aš paslapčia tarp studenčių atsivesdavau Jurgą į savo paskaitas [...] Aš buvau dėstytojas, labai griežtas ir piktas. Ir ji buvo mano studentė. Na, sakau, tu negali neišmokti tos kalbos. Tai dabar, kai susipykstam, tai faktiškai keikiamės ir pykstamės tiktai itališkai.“
Konferencijų salė, kurioje darėme interviu, priklauso Italijos žurnalistų Stampa Estera asociacijai. Tapti jos nariu nėra paprasta, o užsienio žurnalistui – dar ir sudėtinga, tačiau reikšminga. Turint tokią akreditaciją atsiveria visų institucijų ir Italijos įžymybių namų durys.
„Man asmeniškai labai padėjo popiežius Jonas Paulius II, nes nuo jo prasidėjo mintis, kad Italija yra svarbi Lietuvai valstybė. Jo pirmasis vizitas į Lietuvą buvo pirmas langas, atsidaręs Lietuvai Vakarų Europoje. Aš tuo metu buvau Romoje ir pamenu, tais laikais nebuvo interneto, nebuvo socialinių tinklų, o čia visa žiniasklaida rašo apie tai, kas vyksta Lietuvoje, bet ne tiek apie patį vizitą, kiek apskritai apie nežinomą žemę, terra incognito Lietuva, Lituania. O mes nežinom, ką jie rašo. Tada, prisimenu, paskambino „Lietuvos ryto“ redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, sako, tu gali padaryt apžvalgą, greitai padaryt apžvalgą, ką jie ten apie mus rašo“, – prisimena žurnalistas.
O štai Jurga buvo pirmoji Lietuvos žurnalistė, pradėjusi rašyti apie garsiausius italų mados namus, menus ir kultūrą. Tačiau patekti į Stampa Estera jai buvo gerokai sunkiau nei Pauliui.
„Va šitas dalykas tai buvo įlipimas į Everestą tikrąja to žodžio prasme. Man, aišku, visada nesisekė labai, nes aš kažkodėl sukeliu žmonėms priešingą reakciją ir pavydo visokius jausmus, – pastebi Jurga. – Sekretorė, kuri priiminėjo, be prezidento, kuris paskutinį savo antspaudą uždeda, buvo tokia Maria Tereza. Tokia įtakinga moteris. [...] bet Paulius, aišku, su ja surado bendrą kalbą. [...]
Man prireikė 10-ies metų ir aš esu fatalistė ir labai tikiu stebuklais, vieną dieną įvyko stebuklas ir Pauliui ji pasakė, kad vyras nupirko kelionę vasarai į tokią valstybę Lihuania, ir jei gali sustatyk maršrutą, kur mums pakeliauti 10 dienų po tą Lithuania. Paulius sutiko, patikino sustatysiąs maršrutą, tačiau paprašė už tai parašiuką padėti.“
Tačiau parašą gauti – viena, integruotis į itališką gyvenimą – visai kita. Visgi lietuviams pavyko ir tai. Iki šios dienos Paulius nedvejoja, įsigyventi Romoje ir ją pažinti reikia daugybės metų. O ką jau kalbėti apie visą Italiją, kuri tapo judviejų maitintoja.
Jau ne vienus metus visa jų kūrybinė ir kasdienė veikla – apie Italiją, jos gyvensenos kultūrą bei ypatumus. „Gyvenimo kokybė, tai pirmiausia, nuolat kažką atrasti, nesustoti. Kažką matyti tai, ko tu dar nežinai, tai, ką tu turi suvokti, tai, ką tu turi paragauti, tai, ką tu turi pamatyti. Šia prasme Italija yra begalinė – vien šis miestas, nežinau, kiek gyvenimų reiktų nugyventi, gal kokius 500 metų, kad išvaikščiotum visus miesto vartus, visą imperijos sieną, visas bažnyčias. Manęs klausia, kiek Romoje yra bažnyčių – begalybė“, – sako Italija atsižavėti negalintis gastronomijos publicistas.
Jurga pastebi, kad jei doram lietuviui įskurti būtinai reikia statytis namą, tai Italijoje to visiškai nereikia. Kalbėdami apie būstą, Jurkevičiai pastebi, namų sąvokos Italijoje ir Lietuvoje labai skiriasi. Gyvendami Romoje, žurnalistai kraustėsi net devynis kartus. Ir tai laikoma norma. Dabar nuomojasi būstą šalia jūros.
„Mums, pavyzdžiui, niekada nereikėjo namo. Aš norėjau miegoti apsikabinusi savo vyrą viešbučiuose. Pirmoji mano vestuvinė naktis buvo „Lietuvos“ viešbutyje, 22 aukšte, Vilniuje. Mano anyta tada pasakė, kad Dievulėliau tu mano, žinok, visą gyvenimą taip ir miegosi viešbučiuose, – šypsosi Jurga. – Na, tada truputį supykau ant jos, o dabar labai džiaugiuosi. Taip ir yra.“
Italais savęs pora nelaiko, tačiau kad persiėmė karštu itališku būdu, akivaizdu. Ir skambių nesutarimų dar šį vakarą išgirsime. Tačiau abiejų dermė išsiliejo parašytose knygose, organizuojamose kelionėse po Italiją. Ką jau ką, bet šį kraštą jie išmano gal net geriau nei vietiniai. O pagarba tradicijoms ir gyvensenai abiem atvėrė išskirtinius kelius.
„Yra šiaurės Italija, kuri yra turtinga, kurioje sveikatos apsauga yra pakankamai aukšto lygio ir yra pietinė Italija, kuri yra nelabai turtinga, [...] bet kas yra keisčiausia, kad tie, nelabai turtingi pietiečiai, kurie neturi galimybės naudotis aukšto lygio sveikatos apsauga, yra sveikesni už šiauriečius, kurie uždirba daug pinigų. Tie pietiečiai sugeba labiau mylėti save, savo kūną, savo žemę, savo produktus, nekemša viso to pramoninio šlamšto“, – ryškius regioninius skirtumus pastebi iki šiol lietuviškai spaudai komentarus ir publikacijas rašantis žurnalistas.
Pritardama Pauliui, Jurga sako pastebėjusi ir ryškų maisto produktų pasiskirstymą šalyje. Net ir tų pačių garsiųjų itališkų sūrių.
„Nuo Romos link Pietų Italijos niekas nežino, kas tai yra Parmezano sūris, – tikina J. Jurkevičienė. – Nėra nė vieno žmogaus, kuris naudotų Parmezano sūrį – visi naudoja tik Pekorino. [...] Kiekvieną dieną Pauliaus sveikatą gydau aš. Aš gaminu jam taip, kaip gamina Italijos Kalabrijos bobutės namuose – iš gerų makaronų, iš gero aliejaus, laikausi itališko ritmo. Gali prezidentas atvažiuoti, jeigu jis pasakys, kad atvažiuoja, aš jam pasakysiu, kad palauktų. Po to mano vyras eis pamiegoti siestos.“
Paulius ilgesingai prisimena, kaip tik atvykę turėjo perprasti tiek naują kultūrą, tiek čionykščių bendravimo ypatumus. Tada jiems labiausiai padėjo draugystė su Danielos ir Stasio jaunesniojo Lozoraičių pora.
„Antroji mama man buvo Daniela Lozoraitienė. Daug gyvenime gavau iš šios moters. Ji buvo tokio paties charakterio, kaip aš. Ji tiesiai šviesiai sakydavo: „tu su tokiais batais nori nueiti į aukštosios mados savaitę?“. Ji be skrupulų patardavo, kaip rengtis, ką daryti ir ko nedaryti. [...] Man ten ašaros riedėdavo labai ilgai [...] bet iš tikrųjų mes ją įsimylėjom, ji tapo mūsų šeimos nariu. Mūsų sūnus Simonas pavadino savo seserį, po 12 metų gimusią Italijoj, antru vardu Barbora Daniela“, – gerų žodžių garsaus diplomato Stasio Lozoraičio žmonai negaili Jurga.
Visas pokalbis su Jurkevičiais – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
