Išvydę ponią Zosę Rimeikienę iš Šiaulių, niekaip nepagalvosi, kad ji šį pavasarį šventė 100 metų jubiliejų. Ponia Zosė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano pasas meluoja“ tikina gyvenanti viena, be jokių pagalbininkų, viską pasidaranti pati ir sveikata nesiskundžianti.
Nors tikrasis vardas Zofija, keisdama pasą Rimeikienė nusprendė tapti Zose. Niekas dėl to neprieštaravo. Šimtametei daug svarbesnis stilius. Į gatvę nepasipuošusi, nepasidažiusi moteris nė nekelia kojos. Kartais laidos herojė per dieną net kelis kartus keliauja į parduotuvę ar vaistinę.
„Stengiuosi pasipuošti ir pasidažyti. Jei galva nesvaigtų, būtų gerai. Dar galėčiau visur vaikščioti. Su lazdele dar paeinu. Pati nusikerpu. Daug ką pati pasidarau“, – drąsiai žodžius prieš kamerą žeria šimtametė.
Zosė visą gyvenimą mėgo gražiai ir madingai rengtis. Net į kiaulių fermą eidavo pasipuošusi. Ten persirengdavo, o baigusi darbą išsimaudydavo ir vėl persirengdavo puošniais rūbais.
„Kartą toks daktaras galvojo, kad aš esu mokytoja ir pasisiūlė pavėžėti, – pasakoja Zosė. – Sako, taip gražiai apsirengusi, ne kaip kiaulių šėrėja, o kaip mokytoja.“
Z. Rimeikienė gyvena viena ir tikina pas dukterį neitų nė už ką. Nors anūkai, proanūkiai myli ir žentas kviečia, šiaulietė nori laisvės.
„Atsikeliu 6 valandą, o kartais ir tik 7-tą. Pasidarau pusryčius, išgeriu šaukštą žuvų taukų, pavalgau, į parduotuvę nueinu, pareinu. Dar ir balkoną turiu – kaip man jame gerai. Pro jį į žaidžiančius vaikus pasižiūriu, kaip žmonės šunis vedžioja. Jei (augintinių ekskrementų – LRT.lt) nesurenka, tai maišelį paduodu per langą“, – gyvenimu džiaugiasi pašnekovė.
Zosė užaugo Smetonos laikais Šiaulių rajone. Šeimoje buvo septyni vaikai. Dirbo pas ūkininkus. Sulaukusi 19-kos, Zosė ištekėjo už 11 metų vyresnio vyro. Augino keturis vaikus ir šėrė kiaules. Šėrė taip tobulai, kad buvo pripažinta socialistinio darbo pirmūne.
„Sunkus gyvenimas buvo, – atsidūsta laidos herojė. – Ką padarysi. Užtai dabar gerai, gaunu pensiją. Dar norėčiau kokius metus pagyventi, nes nepabaigiau visų darbų. Reikia virtuvėje įdėti naują langą, nes žiemą vėjas pučia visur.“
Dažniausiai ilgaamžių klausiama, ką jie valgė, ką gėrė, kaip gyveno, kad sulaukė tiek metų. Zosė tikina, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis – darbas ir fizinis krūvis.
„Reikia dirbti, bėgioti, o paskui vėl dirbti ir dirbti. Kai pradėjau nuo pat mažumės dirbti, tai dirbau ir dirbau. Dar ir dabar dirbčiau, jei tik galva nesvaigtų“, – prisipažįsta Zosė.
Zosė liekna, tiesi, sklandžiai kalba, aiškaus ir įdėmaus žvilgsnio. Tikrai retas pasakys, kad bendrauja su šimtamete. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių tikina, kad jų pasas meluoja. O štai Zosė, atvirkščiai – turi visiems įrodinėti, kad jos pasas nemeluoja.
„Kaimynės sako, kad pasisendinau metus, nes noriu dėmesio, kad korespondentai paveiksluotų, kalbintų, – atvirauja pašnekovė. – Ligoninėje klausia manęs, kiek metų pasisendinau. Atsakiau, kad nesisendinau aš nieko. Moterys tiesiog netiki, kad man tiek metų. Pradeda tos bobos apšnekėti, nori, kad nesirengčiau jaunatviškai.“
Zosė domisi, kas vyksta pasaulyje, žiūri televizijos žinias. Anksčiau mėgo ir serialus, tačiau, juokiasi, nuo jų sukyla nervai ir nebegalinti ramiai miegoti.
77-erių Zosės duktė tvirtina, kad mamos atmintis geresnė nei jos. Visa šeima 100-metės klauso ir ja rūpinasi. O Zosė kartais net supyksta – jau per daug skambinėja. Moteris prisipažįsta dažnai atsikelianti naktimis ir vaikštanti, galvojanti.
„Galvoju apie gyvenimą. Kaip buvo ir kaip bus. Manau, dar du metus gyvensiu – iki 102-jų. O tada jau užteks“, – tikina šiaulietė Zosė Rimeikienė.
Visas reportažas apie 100-metę Zosę – LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
