LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ dizainerė, verslininkė Simona Nainė pasakoja apie gyvenimiškas patirtis ir 17 metų besitęsiančią draugystę su vyru Jonu Nainiu. Pasak jos, tokius santykius lemia abiejų apsisprendimas išeiti, jei pasidarys negera.
– Ar turėjai kada nors asmeninį tikslą, kurį pasiekti užtruko visą gyvenimą? O gal eini etapais ir viskas tau žymiai paprasčiau?
– Visi viduje turime kliūčių, kurias norime įveikti, ir nors labai paprasta pasakyti „nebijok“, pačiam per jas perlipti yra labai sudėtinga. Viską mesti, pradėti iš naujo, keisti savo sritį arba atsidurti nepažįstamoje vietoje reikia krislelio beprotybės ir didžiulio pasitikėjimo savimi. Kad ir koks sėkmingas ar susitvarkantis su savimi žmogus beatrodytų, kiekvienas pereina per asmeninius dalykus.
Aš mėgstu pasiryžti iššūkiams, nors jie ir nebūna keičiantys pasaulį, aš visuomet kovoju pati su savimi. Kalbant apie mano pastarąjį projektą – aš nebijau būti negraži, nesimpatiška, nebijau iš savęs pasijuokti, galiu ir pasidarkyti. Išsigryninau save, žinau, kokia esu.
– Kokia tu esi?
– Aš labai įvairiapusė. Turiu daug simonų, kai kurios turi kitus vardus – Marina, Malvina, Mama.
– Kas yra Marina?
– Ta, kuri mėgsta siaubo filmus, klausosi apkalbų. Malvina visuomet nuskriausta, skundžiasi, kiek jai reikia dirbti ir visko daryti. Negaliu sakyti, kad esu save visiškai išsigryninusi, bet jau žengiu tokiu žingsniu, kur pradedu save analizuoti.
– O Mama, kaip sakai, Mamka, kaip ji atsirado?
– Tikiu, kad labai daug dalykų atsinešame iš vaikystės, tai, ką esame matę, tuos pabumbėjimus. Nebūtinai šneku apie prastą auklėjimą, tačiau viskas persiduoda iš kartos į kartą, o aš sąmoningai suprantu, kad tai turiu, ir sugebu save pagauti ir sustabdyti. Net vadinu tai Mamkos sindromu. Suprantu, kad tai darau norėdama išlieti savo nesutvarkytas emocijas.
– Kaip Jonas į tai reaguoja?
– Juokiasi. Aš nueinu į kitą kambarį, dar ir kokį keiksmažodį paleidžiu, jis klausosi muzikos arba užsiima savo reikalais. Jis sugeba net tokiose situacijose mane prajuokinti, kad aš pati iš savęs pasijuokčiau.
– Dar sugebi pasijuokti?
– Taip, bet ši Mamka man nelabai patinka. Gana sudėtinga žinoti, kad skirtingose situacijose tu gali būti skirtingų emocinių būsenų ir suprasti, kad jos pasikartoja, gali duoti joms vardus, nors suvoki, kad gyveni 35 m. ir vis tiek šalia turi kitą Simoną.
– O jūs su Jonu beveik 17 m. pažįstami? Kokius pratimus žmonės turi daryti, kad santykiai ilgai tęstųsi?
– Nėra tokių pratimų. Ir principų nėra. Man svarbiausia, kad mano vyras, kaip ir aš, visada norėtų grįžti namo. Kad tu nenorėtum bėgti nuo savo antros pusės, nenorėtum varžytis su juo siekdamas savirealizacijos ar karjeros. Jeigu Jonas dabar eis oratorystės, nesvarbu, kur, palaikyti yra svarbiausia, dar geriau ir į nugarą pabaksnoti. Tau turi būti gera. Visada sakau ir mes kartu taip juokaujame – jeigu mums nebūtų gerai, mes nebijotume išeiti, nes tu supranti, jog gyveni vieną kartą ir kam to reikia.
Vienas pagrindinių dalykų, žinoma, yra ir mainai. Tu negali tik duoti, bet negali ir tik imti, turi būti balansas. Joną prikalbinau skaityti „Penkias meilės kalbas“, kad adaptuotume savo meilės kalbas ir suprastume, ko reikia antrai pusei.
– Gal dalybos yra pagrindinė, varančioji, meilės kalba?
– Manau, kad mainai mums labai padeda išlaikyti savo santykius, ir man patinka, kad santykiuose mes nesame egoistai. Kartais suprantame, kad reikia paminti savo įsitikinimus, save, nusileisti.
– Šokime į vaikystę, kokia ji buvo?
– Ji buvo linksma, aš buvau hiperaktyvi, o mano mama žaisdavo su manimi „Tylos karalių“, tad man ir įstrigo tai, jog manęs buvo pilna, bet mokėjau pabūti ir su savimi. Mėgdavau kaimynams koncertuoti, kadangi gyvenome aštuonbutyje, mano kaimynams tai labai atsibodo, mano mamai nuolat sakydavo, kad man reikia eiti vaidinti arba šokti.
– Kas yra didžiausias tavo gyvenimo mokytojas?
– Anksčiau būdavau toks žmogus – ką paliečiu, tą ir suprantu. Nemėgau medituoti, nemėgau jogos, buvau realistė, kol vieną dieną nesubyrėjo mano emocinė būsena. Tada, atsimenu, grįžusi namo Jonui pasakiau, kad turi mane kur nors nuvesti, nes aš tikrai išprotėsiu.
Kai atradau kvėpavimą ir kvėpavimo pratimus, man viskas pasikeitė. Išmokau priimti situacijas, žmones, galiu dabar sakyti, jog tai mane ir moko. Mokausi džiaugtis, stengiuosi daryti tai, mokausi stovėti tvirtai ant kojų be didelių savęs išsikėlimų ir be desperatiškų nuopolių žemyn. Menas būti stabiliam.
– Kas tave labiausiai išdegina?
– Nemoku lipti puse kojos. Taip vyksta ir su žmonėmis, labai daug savo emocijų išdalinu kitiems žmonėms ir tada man reikia labai daug laiko susirinkti save. Vengiu eiti į renginius arenose, pasakoti savo istorijas, aš bijau to, dėl to atsisakau to, nes žinau, kaip jausiuosi vėliau.
– O pokalbiams ruošiesi?
– Einu iš improvizacijos. Buvau susitikusi su įdomiu žmogumi, astrologu, jis pasakė, kad esu iš tų žmonių, kuriems nereikia ruoštis, aš nemoku. Nebent tai yra prezentacija ar rimta tema.
– Kokie tavo gyvenimo esminiai įvykiai, kurie tave atvedė prie to, kokia esi dabar?
– Aš esu pasikeitusi. Labiau moku atjausti, esu geresnė, atviresnė, negu buvau prieš tai. Jonas yra tas, kuris išmokė mane atsiprašyti, esu Liūtas ir neturėjau šios savybės. Mane užaugino ir vis dar augina kvėpavimo užsiėmimai, o šiaip kiekviena diena mane augina, o prie to ir aplinka, kurioje esu.
– Daug draugų turi?
– Ne, bet turiu juos labai tikrus ir daug metų. Aš neturiu savaitgalio draugų, mano geriausias draugas su manimi 10 metų, kita draugė jau 5 metai, yra draugių iš vaikystės, paauglystės, esame ir 20 metų kartu.
– Kas yra tavo stiprybės šaltinis?
– Mėgstu džiaugtis tuo, ką turiu. Nemėgstu planuoti, ypač kalbant apie tolimą ateitį, nemoku atspėti, kur galiu atsidurti, nors tikiu manifestavimu, tikiu, kad gali prisišaukti dalykus, apie kuriuos svajoji.
