Iki sūnaus jos gyvenime buvo tik muzika, o dabar atsirado ir sportas, tapęs svarbia gyvenimo dalimi, ir visiška pilnatvė. Viena populiariausių šalies dainininkė Justė Arlauskaitė–Jazzu LRT.lt laidoje „Miške su Violeta“ atvirai pasakoja – išsigydyti širdgėlą padėjo muzikos kalba, dainininkės vadinama sielos egzorcizmu, o gyvenimo ritmą pakeitė sūnaus Majaus gimimas.
„Būsiu sąžininga – šio susitikimo aš šiek tiek bijojau. Miško nebijau, jokių žmonių nebijau, bet miške susitikti su Juste Arlauskaite–Jazzu, pasakysiu atvirai, yra reikalų. Visi apie ją žino, o man ji yra paslaptis. Aš išsiaiškinsiu, kodėl ji tokia jauna ir tokia paslaptinga“, – laukdama savo pašnekovės sako laidos „Miške su Violeta“ vedėja, aktorė, humoristė ir žurnalistė Violeta Trečiokaitė–Mičiulienė.
Tėvai – geri draugai
Laidos vedėja atvira – kviesdama garsiąją atlikėją Jazzu į laidą bijojo, kad ji sutiks, nes iki šiol atrodo it plaukiojanti, nepažinta sala. „Aš tikrai buvau plaukiojanti, gal labiau skraidanti, bet dabar mažiau, tad gali būti, kad iš naujo susipažinsiu su savimi“, – sako Justė Arlauskaitė–Jazzu, po sūnaus gimimo kasdien savyje atrandanti naujų spalvų.
Dainininkės senelis – Rimantas Girskis – gerai žinomas krepšininkas ir treneris, 2003 metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, paskutiniais gyvenimo metais treniravęs dabar jau sugriauto Mariupolio „Azovmaš“ ir Kėdainių „Nevėžio“ komandas. J. Arlauskaitė pripažįsta, jos giminėje sportininkų daugiau, nei muzikantų, o pati sportą pamėgo tik po sūnaus gimimo.
Sportas man gamina laimės hormonus. Aš tiesiog negaliu nesportuoti, nes, turbūt, išprotėčiau, sudepresuočiau.
„Žinomų krepšininkų šeimoje tikrai daugiau. Mano giminėje visi yra visko atsikandę – ir sporto, ir muzikos. Vienintelė aš atsikandusi tik muzikos, – juokiasi Jazzu. – Supratau, kad sportuoti reikia tada, kai pagimdžiau vaiką – Majų. O iki tol man gyvenimas pats kaip sportas buvo – iki sporto salės nenueidavau. Tiesa, mėgdavau pasiboksuoti ir tokiu būdų išsilieti.“
Sportas, tikina Justė, tapo labai svarbia jos gyvenimo dalimi. Kiekviena valanda, praleista sau, pasakoja dainininkė, yra labai reikalinga.
„Žinoma, su Majumi praleistas laikas yra ir svarbesnis, ir reikalingesnis, tačiau sportas yra ta tikrai adekvačiai reikalinga veikla. Sportas man gamina laimės hormonus. Aš tiesiog negaliu nesportuoti, nes, turbūt, išprotėčiau, sudepresuočiau“, – svarsto J. Arlauskaitė.
Tada aš save „užsiėdžiau“ daugeliui metų. Ilgai.
Apie savo tėvus Justė sako – jie ne tik mama ir tėtis, bet ir geri draugai. „Mūsų labai gražus santykis, esame daug visko kartu išgyvenę, – pasakoja Jazzu. – Abu nuostabūs, bet kartu ir be galo skirtingi žmonės. Galbūt dėl to aš gimiau tokia kontraversiška. Manyje nuolat vyksta visokios vidinės kovos. Tačiau aš džiaugiuosi, kad iš abiejų pasiėmiau tokius gerus dalykus, kurie man gyvenime labai padeda.“
Išgyti padėjo motinystė
Justė sako iš tėvų sėkmingai perėmusi ir jų puoselėtas vertybes. Viena jų – meilė ir šeima. „O kita, taip pat labai svarbi, yra laisvė“, – šypsosi 2009 metais MTV Europos muzikos apdovanojimuose geriausia Baltijos šalių atlikėja pripažinta dainininkė.
Nuo visų tų susigalvotų ir primestų kompleksų pradėjau gyti tik kokių 29-erių – link 30-ties. O visai išgijau, kai tapau mama.
Violeta pastebi, kad jos laidos viešnia tiek numetusi, tiek priaugusi svorio atrodo „skaniai“. Pati Justė juokiasi, kad gerbėjai iki visiško „skanumo“ prašo jos priaugti bent penkis kilogramus. „Aš visada jausdavausi „skani“ ir niekada nekompleksuodavau dėl priaugto vieno ar kito kilogramo“, – atvirauja J. Arlauskaitė.
Vis tik, prisipažįsta dainininkė, kažkadais jaunystėje padarytos nuotraukos privertė susigalvoti būtų ir nebūtų kompleksų ilgiems metams į priekį. Dabar Jazzu sako taip jautriai nereaguotų, tačiau tam suprasti prireikė beveik dvidešimties metų.
Buvau pagarsėjusi tokiu įvaizdžiu: lūpos raudonos ir basos kojos.
„Kažkas nuo scenos pridarė negražių mano nuotraukų. Aš buvau labai jauna. Dabar taip tikrai nereaguočiau. Aš neprivalau kiekvieną gyvenimo sekundę būti sau ir kažkam kitam graži. Neprivalau, nenoriu, ne tokia mano misija čia. Bet kai buvau jauna, man tada buvo taip skaudu: ir tas negerai, ir anas, ir ant nosies kuprelė, ir neproporcija...
Tada aš save „užsiėdžiau“ daugeliui metų, – jautriais išgyvenimais dalinasi Justė. – Ilgai. Savo muzikinę karjerą pradėjau anksti – jau 16-kos stovėjau profesionalioje scenoje. Dabar man yra 35-eri. Nuo visų tų susigalvotų ir primestų kompleksų pradėjau gyti tik kokių 29-erių – link 30-ties. O visai išgijau, kai tapau mama.“
Koncerte – vos 12 žmonių
Violeta sako pastebinti Jazzu savybę „išeiti iš savęs, nieko nematyti, o būti tik su muzika“. Pritardama tam, Justė sako esanti „neįsižeminusi“, nors ir to, tikina, gyvenime išmokusi.
Per mano 20-ties metų kraitį ateina žmonės, kurie arba taip pat, arba labai panašiai mato, jaučia ir girdi pasaulį.
„Aš moku ir įsižeminti, tačiau tam reikia daug praktikų. Iš pradžių aš labai „skraidžiau“, skrajojau kaip olandas, ir dabar aš jau suprantu, kaip reikia įsižeminti. Basumas buvo vienas pirmųjų fizinių veiksmų, kur aš nesupratau dar tuo metu, kad čia yra įsižeminimas ir kažkoks prisirišimas jausti žemę po kojomis. Buvau pagarsėjusi tokiu įvaizdžiu: lūpos raudonos ir basos kojos“, – šypsodamasi pasakoja J. Arlauskaitė.
Jazzu gerai prisimena savo vieną pirmųjų koncertą. Nors tuomet į populiarų sostinės klubą paklausyti Justės susirinko nedaug žmonių, dainininkė tarsi paliudija gabumą neįsižeminti – tiesiog būti muzikoje ir jaustis laimingai.
Dabar aš esu tokiame gyvenimo puslapyje, kur galiu daryti daugiausiai dešimt koncertų per metus.
„Man buvo 15-16 metų ir aš pirmą kartą grojau klube „Tamsta“. Tą dieną save teisinau, kad vyko „Eurovizijos“ pusfinalis ir krepšinio finalinės rungtynės, mat į mano koncertą atėjo gal tik 12 žmonių. Pusė iš jų buvo mano mokytojai, o kita pusė – mano šeima. Bet aš buvau tokia laiminga – aš neturėjau jokių didelių ambicijų ar svajonių, kad kažkada būsiu garsi. Aš tiesiog gyvenau muzika, man buvo taip gera, – prisimena Jazzu. – Tada galvojau, kad, ačiū Dievui, atėjo tik 12 žmonių, o ne 120. O dabar jau ir 12 tūkst. ateina.
Kažkaip atsivėrė toks portalas, kažkoks agregoras skausmo ir išsišnekėjimo per muziką.
Žodžiu, gyvenimas žingsnis po žingsnio atveda į supratimą, tokią pilnatvę, kur aš dabar tiems ponams nebegročiau. Niekada. Tačiau viso to reikėjo apsilaužyti savo sparnelius, susivalgyti savo ego. Galiausiai to reikėjo praktikai ir žmonių pažinimui. Įvairiausių žmonių per savo karjerą esu sutikusi: buvo ir ponų, buvo ir labai gerų. Dabar aš esu tokiame gyvenimo puslapyje, kur galiu daryti daugiausiai dešimt koncertų per metus. Per mano 20-ties metų kraitį ateina žmonės, kurie arba taip pat, arba labai panašiai mato, jaučia ir girdi pasaulį.“
Muzika – sielos egzorcizmas
Laidos vedėja sako gerai prisimenanti tą Jazzu laikotarpį, kai į dainininkės kūrybą, dainų pynėj įsiliejo „Artumas“, „Dumblas“, „Po mano oda“. „Tai tas laikotarpis, kuomet tu plaukei bėganti bangų keterų viršūnėmis ir, sąžiningai pasakysiu, aš nežinau, kas tau buvo, bet galvoju, kad aš tuomet nebūčiau norėjusi būti tavo kailyje“, – prisipažįsta Violeta.
Tada aš supratau, kad tai yra kažkoks tai mano, kaip mėgstu sakyti, tam tikras sielos egzorcizmas.
Galvos linktelėjimu Justė patvirtina tuomet išgyvenusi sunkius gyvenimo momentus. Dainininkė atvirauja niekada apie tai nenorėjusi garsiai kalbėti.
„Buvo mano artimoje aplinkoje komplikuotų dalykų, mano meilės reikalų buvo labai skaudžių. [...] Mano meilės istorijos – komplikuotos. Jų nebuvo daug. Beveik visos jos buvo viešos, o štai ta viena – nebuvo vieša. Ji buvo labai skaudi, – intonaciją pakeičia garsi dainininkė. – Kažkaip atsivėrė toks portalas, kažkoks agregoras skausmo ir išsišnekėjimo per muziką.
[...] tuo metu supratau, kad noriu būti viena. O juk visada mėgau kurti triukšme, buvau kompanijos siela, garsiai juokiausi [...]
Tada aš supratau, kad tai yra kažkoks mano, kaip mėgstu sakyti, tam tikras sielos egzorcizmas. Jei man reikėtų susitvarkyti su visa išjausta informacija, su visu tuo išgyventu meilės gyliu ir pločiu, su jausmų skale, tokiai jaunai suprasti apie uždraustą meilę, kaip laviruoti, išgyventi ir dar būti ant scenos, dar ir gydytis depresiją... Na, jei ne muzika, nežinau, kaip ten būtų buvę.“
Tuomet Jazzu padėjo muzikos kalba. Ja dainininkė galėjo išsakyti tai, ko žodžiai negebėtų padaryti. Išbristi iš sujauktų jausmų padėjo ir Justės mama.
„Mama labai daug padėjo. Apskritai abu tėvai. Džiaugiuosi, kad visada turiu į ką remtis. Padėjo ir draugai, tačiau tuo metu supratau, kad noriu būti viena. O juk visada mėgau kurti triukšme, buvau kompanijos siela, garsiai juokiausi, manęs visur buvo daug, joks balius be manęs neapsiėjo [...]“, – sako gausybę laimėjimų lietuviškuose muzikos apdovanojimuose M.A.M.A. pelniusi dainininkė Justė Arlauskaitė–Jazzu.
Visas atviras Violetos ir Justės pokalbis – LRT.lt laidos „Miške su Violeta“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
