LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ „Depresijos įveikimo centro“ psichologė Dominyka Urbaitė-Jokubienė dalinasi naujomis teorijomis apie depresijos veikimo ir atsiradimo priežastis bei paneigia visuomenėje vyraujančius mitus apie ligą, kuri gali signalizuoti kiek daugiau nei tik psichologinės būklės suprastėjimą.
– Žodis „depresija“ yra gerai visiems žinomas, bet turbūt ne kiekvienas yra su ja susidūręs, todėl būtų įdomu sužinoti, ar šių žmonių, susiduriančių su depresija, didžiausias siekis yra gerai jaustis?
– Tai priklauso nuo žmogaus, tai labai individualu. Depresija turi tam tikras tendencijas, tam tikrus simptomus. Jeigu išgyvenate depresyvią būseną, tai dar nebūtinai reiškia, kad jums yra klinikinė depresija. Pati depresija kaip sąvoka yra labai plati, tačiau žmonių, besikreipiančių pagalbos, tikslas yra palengvėjimo siekis.
– Jūs esate jauna psichologė. Ar esate atsakiusi sau į klausimą, kodėl jūs gilinatės į depresiją?
– Aš į šią kryptį nuėjau magistrantūros metais, tuo metu mano susidomėjimas pradėjo augti, tačiau depresija psichologijos srityje visuomet buvo ta sunkioji, esminė sąvoka, nes ji plačiai paplitusi, turi daug teorijų, daug gydymo metodų, atrodo neišsenkanti.
Kartu joje matau daug vilties. Norisi prisidėti kaip tik galiu, nes išgyventi depresyvias būsenas yra be galo sunku ir pagal naujausius Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, tai viena iš pagrindinių į neįgalumą vedančių priežasčių. Tai gali sunkiai paveikti žmogų, jis negalės dirbti, padidėja savižudybės rizika, tai paveikia santykius.
– O turite asmeninį tikslą šiame lauke?
– Tikslas – kad žmogui būtų lengviau. Tai abstraktus tikslas, bet iš esmės norisi padėti kelyje.
– Kaip jūs apibūdintumėte dabartinį mokslo, visuomenės ir depresijos santykį?
– Lietuvoje antidepresantų išrašymas dažnėja nuolat, tai vyksta ir kaimyninėse šalyse. Ypač matomas jaunų žmonių psichinės sveikatos būklės prastėjimas, tai kelia daug klausimų, kaip tai suprasti ir paaiškinti, nes pagrindinė hipotezė, vyravusi nuo maždaug 1970 m., buvo labai biologinė. <...> Akivaizdu, kad sąvokai trūksta dėlionės dalių, ypač po COVID galime kelti daug naujų hipotezių, pavyzdžiui, vyresni žmonės tapo pažeidžiama grupe, jie išgyvena vienišumą, atsiranda gretutinių ligų.
– Bet sakyti, jog vartojame per daug antidepresantų, negalime? Kas galėtų atsakyti, iš kurios pusės turėtume žiūrėti į šią sąvoką?
– Nesibaigiantis klausimas, keliantis daug įtampų. Yra dvi komandos – biologinis požiūris ir psichosocialinis, kai iš esmės daugelyje Vakarų šalių yra taikomas naujas modelis – biopsichosocialinis.
– Tai kartu dažnai neina?
– Taip, idealus variantas ir būtų žvelgti biologiškai, psichologiškai ir socialiai. Būtų tobula sujungti specialistus į komandas, kad šie dirbtų kartu, nesiskirstytų į skirtingas grupes, ypač kai rodikliai sako, jog nebeišeina žiūrėti iš senosios pusės, metodai nebėra veiksmingi. Galiu drąsiai sakyti, nes statistiškai matoma, kad apie 30 proc. įprastinio gydymo neveikia, tai nemažas skaičius. Apie 12 proc. populiacijos kiekvienais metais išgyvena su depresija susijusius sunkumus.
– Kalbant apie teorijas, ar įmanoma paprastam žmogui suprasti ir žinoti, kuo remtis, kuo tikėti?
– Tai yra labai individualu. Tai susiję su tuo, kaip žmogus patiria tas būsenas ir kaip jas supranta. Visi žmonės nori vieno atsakymo, tačiau tas tikėjimas viena teorija gali turėti kraštutinumų. Aš raginčiau žmogų domėtis savo sunkia būsena, ne bėgti nuo jos ir norėti kuo greičiau pasveikti.
– Gal mes per dažnai depresiją vadiname liga? Gal tai turėtų būti signalas, reikėtų rečiau vartoti žodį „riba“?
– Kur yra riba, kur tai yra gyvenimiška ir žmogiška patirtis ir kada tai yra depresija? Mokslininkai stengiasi tai apibrėžti ir kaip įmanoma objektyviau į tai žvelgti, bet atsiduriame tokioje situacijoje, kur galime nuslysti į susiaurintą, supaprastintą požiūrį į tokius jausmus, kaip, pavyzdžiui, neviltis ar gedulas, kurie gali būti lyginami su depresija, bet tai savaime nereiškia, jog yra depresija.
– Gal atsiranda ir „f kodo“ baimė, to vadinamojo įrašo ligos istorijoje?
– Ta baimė pasireiškia tikrai ir matome tendenciją, jog iš dalies žmonėms ši diagnozė yra baisi ir dėl įrašo, vien tas žodis savaime gąsdina, kyla daug klausimų, ar tai yra normalu, ar nenormalu, ar su manimi kažkas labai blogai, ar kiti taip nesijaučia. Tai pasireiškia ir jau pradėjus vartoti antidepresantus, ir atsirandant sudėtingoms būklėms.
– Uždegiminiai procesai – ką reiškia ši teorija, kaip ją apibūdinate?
– Uždegimas iš esmės yra gynybinis imuniteto atsakas į kažkokius antigenus, virusus, traumas.
– Mes įsivaizduojame sirgimą kaip gerklės skaudėjimą, paraudimą, suvokiame per primityvius pavyzdžius? Kokios sąsajos tarp depresijos ir uždegimo kūne?
– Kaip iš viso buvo pradėta kelti šią hipotezę? Buvo pastebėta, kad daugelis žmonių, kurie serga autoimuninėmis ligomis: artritu, diabetu, turi padidėjusį polinkį į depresiją. Iš kitos pusės, buvo pamatyta, kad, gydant žmogų įvairiais vaistais, pavyzdžiui, gydant vėžį, yra tendencija, jog jis patiria tokių būsenų, kurias galėtume apibūdinti kaip depresiją, nors prieš tai nėra to išgyvenę.
Tokie tyrimai vyksta laboratorijose, tačiau ir mes patys galime pastebėti, kad, kai peršąlame arba kažkuo susergame, nuotaika nėra puiki, nenorime niekur eiti, atvirkščiai – norisi riebesnio maisto, atsigulti, šilumos, atjautos ir dažnai būna pasireiškęs izoliacijos jausmas, malonumo praradimas, džiaugsmo praradimas.
Taip buvo pradėta kelti ši hipotezė. Žiūrint iš evoliucinės pusės, vienas iš paaiškinimų yra toks, jog kaip ir gyvūnams, taip ir žmonėms susižeidus, užsikrėtus imunitetas duoda atsaką nervų sistemai. Yra manoma, jog dėl evoliucijos taip vyksta todėl, kad gyvūnas ar žmogus sustotų ir skirtų visas jėgas žaizdai gyti, nes mūsų tikslas, supaprastintai tariant, yra išgyventi.
– Tam reikalinga depresija?
– Atsiranda sąsaja tarp išgyvenamų su liga susijusių patirčių ir depresijos. Pereinant prie uždegimo ir imuniteto, jis veikia kaip įgimtas ir įgytas. Įgimtas imunitetas aktyvuoja signalus įgytam imunitetui ir jie kartu pradeda veikti kaip komanda, yra matoma, jog depresija sergantys asmenys turi citokinų ir kitų medžiagų daugiau. Tyrimai, kurie seka žmoniją, pastebi, jog galimai santykis tarp depresijos ir uždegimo yra abipusis.
– Tačiau teigti, kad visi turintys depresiją patiria lėtinį uždegimą irgi negalime?
– Tikrai ne. Tai tik vienas iš būdų žvelgti į depresiją ir ją suprasti. Apie 30 proc. žmonių patiria padidėjusį uždegimą, o įdomu tai, jog toks pat kiekis jų neatsako į gydymą.
– Ar psichologai remiasi šia teorija? Ar ją naudoja?
– Kol kas ji vis dar tik teorinio lygmens, biomarkerių yra ieškoma, kad galėtume tai atpažinti, tačiau apibrėžtų ir plačiau naudojamų nėra. Kai kuriose šalyje psichiatrai ar psichologai ieško tendencijų dirbdami komandoje, tačiau praktikoje tai taikoma mažai. Informacijos trūksta ir tokie tyrimai yra sunkūs.
– Savo pažeidžiamumą identifikuoti yra sudėtinga?
– Labai sudėtinga. Jeigu dabar nuėjusi į polikliniką paprašyčiau, kad man atliktų tyrimą, kuris rodo uždegimą, tai tikrai nereiškia, jog turiu depresiją.
– Tai vis dėlto yra biologinė teorija?
– Taip, bet ji glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais faktoriais. Matoma, kad ypač žmonių, išgyvenusių vaikystėje traumą, organizme net vėliau yra padidėję baltymai, rodantys uždegimą.
– Kalbant apie pagalbą sau, kaip tai galėtų keisti gydymą?
– Keisti požiūrį ir į žmogų, ir į gydymą, remiantis šia teorija, yra labai daug skirtingų būdų. Jeigu žiūrėtume iš medicininės pusės, gali būti tiesioginė asociacija tarp išgyvenamos depresijos ir su kraujagyslėmis, širdimi susijusiomis problemomis. Vienas iš būdų yra atpažinti, kada depresija sergantis asmuo yra labiau pažeidžiamas kitų ligų, pavyzdžiui, kraujagyslių, ir atvirkščiai, kaip atpažinti, kad žmonės, susiduriantys su šiomis ligomis, yra labiau pažeidžiami depresijos.
Didelėse apklausose, vykdomose PSO, buvo klausiama, kokia patiriama būsena galėtų būti liga, jų išgyvenimai ir vėliau tai buvo lyginama su depresija. Žmonių atsakymai buvo tokie, jog tiek fiziologiškai, tiek socialiai ir psichologiškai buvo sunkiau gyventi su depresija, jie jautė, jog jų kūnus tai veikia labiau nei astma ar angina.
Pirmiausia, su tuo gyventi tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek socialiai būtų lengviau, vienas iš variantų yra sutelkti dėmesį į uždegimą, į priešuždegiminius vaistus, su tuo jau atliekami didžiuliai tyrimai.
– Nustebau, kaip dažnai ne tik žodis „depresija“, bet ir jos kontekstas vyrauja įvairiose situacijose, troleibuse išgirdau, kaip merginos garsiai kalbėjo apie tai, viena iš jų skundėsi, kaip jos artimieji nesupranta, kaip žmogus gali sirgti depresija, kai nėra baimių, bado šalyje. Kaip jūs dažnai susiduriate su žmonėmis, kuriems sunku suvokti, kodėl juos užklupo depresija?
– Labai sunku suvokti, kodėl man. Juk tau viskas gerai – turi darbą, turi namus, netingėk, atsikelk iš lovos ir nebevaidink. Negaliu sakyti, kad kiekvienas, bet gal kas trečias žmogus sunkiai suvokia, iš kur ji kyla. Tačiau noriu pabrėžti, jog dažniausiai nenutinka taip, kad šiandien atsikėliau ir ant galvos nukrito depresija. Tai yra labai platūs faktoriai, tačiau galima atpažinti ir atrasti priežastis, kartais jos pasislėpusios giliau.
Iš pažiūros galbūt kitam gali pasirodyti, jog mano aplinkoje viskas yra labai lengva ir paprasta, bet aš tą išgyvenu, tai labai individualu.
– Ar įmanoma kažkaip jausti kito žmogaus iššūkius, ar tai taip pat nuo mūsų emocinio intelekto priklausantis dalykas?
– Yra sunku to išmokti, tačiau emocinis intelektas gali būti kaip raumuo. Kuo labiau jį naudoju ir sąmoningai stengiuosi, bandau prieiti prie kito žmogaus, tuo labiau tai galima ištreniruoti.
– Kaip manote, kurie depresijos mitai mūsų visuomenėje yra mažiausiai paneigti?
– Mitų yra visokių, man atrodo, kad pradėjo rastis naujų mitų, depresija tapo labai plačiai naudojama sąvoka. Jeigu gavau mažesnį pažymį mokykloje – man depresija, jeigu įvyko konfliktas – man depresija. Atsiranda kita pusė, kad tai, ką išgyvenu, tai, kas yra sunku pakelti, automatiškai tampa depresija.
