Psichologai teigia, kad neištikimybė yra neišvengiamas kultūrinis reiškinys, egzistuojantis tiek, kiek siekia žmonių atmintis. Net ir neblogai besivystančiuose poros santykiuose pasitaiko neištikimybės atvejų. Kokių prevencinių veiksmų galime imtis, kad tokia patirtis mus aplenktų? Ar įmanoma atkurti ryšį poroje po neištikimybės? Ir kaip elgtis, jei neapleidžia neištikimybės baimė? Ilgametėje porų konsultavimo praktikoje sukauptomis žiniomis su LRT.lt dalijasi psichologai, geštalto psichoterapeutai dr. Viktoras Keturakis ir dr. Vilija Girgždė.
Neištikimybės prevencija
Santuokos įžadus davę mylimieji paskęsta iliuzijoje, kad partneris nuo šiol priklauso tik jiems ir tai garantuoja saugų ryšį. Tačiau tiesa ta, kad gyvendami ilgiau nei bet kada anksčiau žmonės patiria ne vieną asmenybės virsmą. Todėl nėra jokių garantijų, kad su išrinktuoju partneriu ligi pat mirties bus pakeliui. Vis dėlto, tam tikri įpročiai, praktikuojami poroje, gali sumažinti norą artumo ieškoti už santykių ribų ir padėti nepažeisti ištikimybės priesaikos. Tad ką galime padaryti?
Svarbiausia – rūpintis santykiu, pataria psichologai. Atsiradus problemoms, jas spręsti iškart, kalbėtis, pranešti partneriui, kai manyje vyksta kokie nors pokyčiai. Neretai porose nutinka taip, kad kitas žmogus tampa svarbesnis, jo poreikiai iškeliami aukščiau savų.
Klinikinis psichologas dr. Viktoras Keturakis akcentuoja, kad romantiniuose santykiuose būnant intensyviame ryšyje su kitu, itin svarbu rūpintis būtent savimi: „Jei mano paties poreikiai dažnai pamirštami, atidedami, jausdamasis nelaimingas aš būsiu labiau paveikus dėmesiui iš išorės. O partneriui užmezgus kitą emocinį ar fizinį santykį – patirsiu nuoskaudą.“
Kai sudega namai. Ar įmanoma atkurti meilės ryšį po neištikimybės?
Susidūrus su neištikimybe, svarbu sau duoti laiko suvirškinti, kaip tai mus paveikė. Vengdami skausmingų, stiprių išgyvenimų mylimieji šią dalį neretai prašoka. „Mes turime daug ryšių su žmonėmis, bet saugiausia buveinė yra su partneriu, – sako dr. Viktoras Keturakis. – Jei šis ryšys pažeidžiamas neištikimybės, tai – didelis sukrėtimas ir netektis. Sudega namai.
Tokioje situacijoje žmogui kyla egzistenciniai klausimai: ar aš toliau pasitikėsiu žmonėmis, ar prisileisiu juos? Reakcijos tyrinėjimas padeda truputėlį lėčiau išgyventi jausmus ir juos paleidžiant, susivokti. Jei praleisime tai, reakcija vėliau vis tiek išlįs.“
Jis pastebi, kad dažnai pro akis praleidžiama ir tai, jog po neištikimybės susižeidžia abu partneriai: „Visuomenėje labai aiškiai paskirstyta, kad vienas yra blogietis, kuris išdavė, o kitas yra nelaiminga auka. Manoma, kad čia nėra, ką reflektuoti.
Bet pražiūrima, kad neištikimybės pasekmes patiria abu. Svarbiau yra, ne kas kaltas, o kad šis veiksmas paveikė abu partnerius. Didelė bėda yra tai, kad išduotas partneris dažnai galvoja, jog dėl jo kančios atsakingas kitas žmogus. Kol jis taip galvos – bus įstrigęs. Kaip ilgai ir kaip stipriai aš kenčiu, yra mano paties atsakomybė. Tik ją prisiėmęs turiu galimybę atleisti ir pajudėti toliau.“
Knygos „Mes skirtingi, negi skirtis?“ autorė dr. Vilija Girgždė teigia, kad norint suprasti neištikimybės reiškinį reikalinga atjauta, supratimas ir galiausiai atleidimas: „Pasmerkdamas nieko nesuprasi. Neištikimybės atveju atjauta nereiškia elgesio pateisinimo. Tai daugiau emocinis palaikymas svarstant, kas čia įvyko ir kaip galima iš to išeiti su mažiausia žala abiem.
Žmogus išvargsta būti nuolat supykęs ar įtarus. Apėmęs nuovargis jį skatina ieškoti, kaip tokią būseną palengvinti. Po truputį ateina suvokimas, kad gyvenimas yra platesnis nei ši patirtis. Kad jame dar gali apsigyventi įvairiausių jausmų ir galima eiti toliau.“
Susitaikyti su įvykusios neištikimybės faktu daug kam padeda įžvalga, kad santykiai nėra savaime suprantamas dalykas. Atsispyrus nuo šios minties, pažeistą ryšį galima imtis kurti iš naujo: „Reikia nusiteikti naujai kūrybai. Aktyviai ieškoti, kuo poros ryšys galėtų būti kitoks. Santykiai nėra vien linksmybės, tai – ir iššūkiai. Būnant atviram apie tai, kas man šiandien svarbu, išsakant norus, rūpesčius, emocijas, galima artumą sukurti iš naujo“, – sako dr. V. Girgždė.
Neištikimybės kontrolė
Kai kuriems žmonėms esant romantiniuose santykiuose būdinga nemotyvuota neištikimybės baimė, iš kurios kyla perdėtai mylimąjį kontroliuojantis elgesys. Kaip elgtis, jei jaučiu, kad mano asmeninė laisvė yra varžoma? Dr. Viktoras Keturakis įsitikinęs, kad svarbiausia yra neprisiimti atsakomybės už partnerio įtarumą ir nerimą. Tokioje situacijoje reikia labai aiškiai brėžti ribas: „Kai žmogus yra paranojiškas, tai dar nieko tokio.
Bet jei jis bando kontroliuoti ir reikalauti, kad kitas kažką dėl jo nerimo padarytų ar nuolat raportuotų, ką veikia, tai čia jau problema. Jei žmogus jaučia nepasitikėjimą, nesaugumą tik jis pats gali sau padėti: vaikščioti, užsiimti kažkuo, ieškoti, kur dar gali rasti gyvenime prasmės. Jis turi suprasti, kad tai yra jo atsakomybė, ne partnerio.“
Nors biologija neabejotinai mūsų elgsenai turi įtakos, visgi žmonės priima sprendimus kaip kultūrinės būtybės. Būtent kultūra lemia, kaip seksualinis potraukis yra suvokiamas visuomenės. Ištikimybės institutas padeda išlaikyti stabilumo ir tvarkos jausmą. Tačiau yra žmonių, kurie monogaminį susitarimą laikytis ištikimybės imasi peržiūrėti iš naujo. Pasirinkę atvirų santykių modelį jie gyvena su daugybiniais partneriais.
Klinikinis psichologas dr. V. Keturakis sako, kad atviri santykiai poroms atneša naujų iššūkių: „Iš tiesų, gyventi su daugybiniais partneriais ir tvarkytis su pavydo, palyginimo, savo vertės klausimais žmonėms taip pat nelengva. Jeigu nuimi ištikimybės institutą, nieks neturi galios vienas kito smerkti, kaltinti dėl neištikimybės. Bet kančios nesumažėja. Atviruose santykiuose atsiranda kita vidinė dinamika, su savais probleminiais klausimais. Lengvų sprendimų santykiuose nėra.“
