Aktorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas, ko gero, yra iš tų, kurie dirba nesustodami. O kai jis išvardija darbo dienos maršrutus, darosi nejuokinga. Su žmona Agne užauginęs tris sūnus Giedrius neslepia – per 27-erius metus santuokoje būta visko: ir svaigios bohemos, ir baimės, kad žmona gali užtrenkti namų duris. Tačiau laimė yra gudri lapė, o Giedrius iki šiol prisimena pokalbį su žmona 5 val. ryto, kai ši pakvietė pasikalbėti.
Nemėgstu rutinos, prisipažįsta aktorius G. Arbačiauskas. Galbūt dėl to Giedriaus gyvenime vyksta tiek daug visko: jį pamatysite ir teatre, ir populiariojoje laidoje „Dviračio žinios“, jis ir skaito poeziją ir rengia savo autorinius vakarus.
„Man labai patinka, kad mano veikla yra labai skirtinga: ir teatro, ir kino, ir „Dviračio“ televizijoje. Ir žanrai skirtingi, ir groteskai, ir susitikimai su žmonėmis, ir autoriniai vakarai, ir poezijos skaitymai, ir išėjimas į gamtą, toks yra laisvas truputėlį laikas nuo veiklų – leidžiu sau kažkur išeiti ir vienas, ir su Agne galim būt.
Man patinka, kai yra ne rutininis gyvenimas, kai visą laiką kažkas keičiasi, kai visą laiką kyla vis kiti uždaviniai. Toks gyvenimas labai įdomus, kūrybiškesnis, nenuobodus“, – sako aktorius G. Arbačiauskas.
Pagauti aktorių, skaitovą ir aksominį balsą G. Arbačiauską šiokiadienį – sunkoka, tad susitikti pavyksta tik sekmadienį. Giedriaus ir jo žmonos Agnės gyvenime poezijos – labai daug. Net kasdienybėje. Ir ši juos lydi nuo vaikystės.
„Mano senelis Vaclovas Šiugždinis buvo ir poetas, ir vertėjas, ir poezijos skaitytojas [...]. Aš jam esu be galo dėkinga, nes ta informacija manyje nusėdo, – sako Agnė. – PKAi mes su Giedriumi susitikom, jis jau turėjo tą meilę poezijai.“
Giedrius juokiasi, kad jam poezija dar nuo vaikystės buvo būdas gauti gerą pažymį lietuvių kalbos pamokose. Pašnekovas sako buvęs skaitovas, išaugęs labai romantiškose vietose: Trakuose ir Užutrakyje.
„Ten yra Tiškevičiaus parkas, fantastinė vieta, nors tada ir buvo apleistas. Tačiau vis tiek tie atspindžiai vandenyje. Labai poetiška aplinka“, – gerų žodžių savo gimtajam kraštui negaili pašnekovas.
Du talentingi jaunuoliai – būsimas aktorius ir violončelininkė susitiko dar studijų metais. Giedrius prisimena, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
„Ji man iškarto padarė įspūdį. Aš atsimenu savo frazę: „tavo plaukai kvepia rojumi“. Mes šokom tada ir kažkaip taip (pasakiau – LRT.lt), – prisimena G. Arbačiauskas. – Šiaip aš visada būdavau labai uždaras su moterimis, turėjau kažkokios gėdos, nepasitikėjimo savimi jausmą... O su Agne aš supratau, kad kažkas manyje atsivėrė. Aš supratau, nežinau, gal čia iš pasąmonės, pagalvojau, kad tai yra tavo vienintelis laimės šansas gyvenime.
Tuomet nuėjo kažkur tas nepasitikėjimas, atsirado atvirumas. Man norėjosi būti atviram, jai atsiverti. Turbūt tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tas jausmas augo, keitėsi, su laiku atsirado pagarba. [...] Labai svarbu paleisti santykius – tik tada žmogus gali būti laimingas. Svarbiausia, kad tavo mylimas žmogus būtų laimingas. Turbūt didžiausia meilė yra tada, kai yra didžiausias atvirumas, kai paleidi žmogų būti laimingu.“
O štai Agnė pasakoja meilės iš pirmo žvilgsnio Giedriui nepajutusi – šis jausmas atėjo vėliau. Viskas prasidėjo, pasakoja Giedriaus žmona, nuo apsilankymo draugės gimtadienyje.
„Mes susitikome bendrabutyje per draugės gimtadienį. Aš atėjau į draugės kambarį ir tuo metu Giedrius su gitara rankose atsisėdęs vidury kambario dainavo. Pažinojau ten vieną draugą, o Giedrių mačiau pirmą kartą, visai nepažinojau. Visi ten labai gyrė kaip dainuoja, kokie tekstai, kokios dainos! O man nebuvo taip, kad iškart susižavėčiau juo. Bet kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Tuomet manęs draugas paklausė, kaip man patinka Giedrius su tomis visomis dainomis, ar aš galėčiau tokį įsimylėt? Kodėl jis taip turėjo paklaust, m?, – šypsosi Agnė. – Atsakiau, kad gražus balsas, geri tekstai, bet aš tokio ne... neįsimylėčiau. Kitą dieną važiavome su drauge namo į Kauną ir ji pasakojo, kaip ji susižavėjo Giedriumi, koks jis žavingas. O aš ir vėl stebėjausi – ką jūs ten matote jame?“
Vėliau buvo lemtingas Agnės gimtadienis, nuo kurio prasidėjo poros draugystė. Giedriaus balso, kuris dar tada žavėjo visas studentes, Agnė sako, su malonumu klausosi iki šiol kiekvieną dieną. Ir ne tik namuose.
„Su vyru neįmanoma pažiūrėti filmą, kad ne jis būtų garsinęs. Va noriu pasižiūrėti kažką, kad jis būtų ne prie ko, – juokiasi A. Arbačiauskienė. – O jis jau sufleruoja, ar geras filmas, ar ne. Kaip aš galiu pažiūrėti? Man labai patinka, kaip jis dokumentiką garsina: su tokia šiluma apie gamtą, apie tuos gyvūnus pasakoja.“
Laimę reikia susikurti, įsitikinęs Giedrius. Anot jo, turime daryti tai, kas teikia džiaugsmą kitiems. Tada ir pats lyg apdovanojimą gauni moralinį pasitenkinimą.
„Pirmiausiai reikia drąsos, reikia nebūti tingiu tam, kad atrastum ir suvoktum, kas tau neša laimę. Ir kad ta laimė nebūtų kitų sąskaita. Man labai patiko žodžiai, kad laimė yra tada, kai tu daugiau Dievui dėkoji už tai, ką turi, nei ko nors jo prašai. Svarbu pastebėti tai, kas tavo gyvenime yra gražaus, o ne gailėtis to, ko trūksta, ko aš neturi. Tai yra visai kitas santykis į gyvenimą. Aš manau, kad laimė yra santykis į gyvenimą, kaip į dovaną.
Tai yra siekiamybė, nes tai yra darbas su savimi. Tai yra sąmoningo gyvenimo momentas, nes jei pastebi turintis pesimistinių minčių, jas reiktų apmąstyti. Kodėl tos mintys pesimistinės lenda į galvą? Jų nereikia, nes jomis tik nešiojiesi tą svorį su savimi. O kam?“ – retoriškai klausia.
Tamsių minčių atsikratyti nėra paprasta. Pasak Giedriaus, tokiais atvejais jam labiausiai padeda intensyvus darbas ir kūryba.
„Per kūrybą labai daug pasiekiame gyvenime. Ir apmąstymas, kodėl, kas manyje ne taip, kad aš truputėlį reaguoju va į šitą dalyką skausmingai. Juk nėra, iš tikrųjų gyvenime, nei gerų, nei blogų dalykų. Filosofija yra, – sako Giedrius. – Agnė visą laiką juokiasi iš manęs, kai aš būnu filosofas, bet tai yra labai abstraktūs dalykai, apie kuriuos kalbi, bet svarbiausia yra santykis, kaip mes reaguojame į įvykius.“
Reta pora Lietuvoje, išsaugojusi tarpusavio darną, gali pasigirti šeiminio gyvenimo idile. Giedrius ir Agnė atvirai kalba apie judviejų išgyventus sunkumus. Priklausomybės – nelengva tema. Bet abu sako, pasiteisinimų, kaip, kad tokia buvo alkoholio vartojimo kultūra ar bohemiška aplinka, ieškoti nereikia, nes svarbiau visai kiti dalykai. O Giedrius dar ir turi už ką dėkoti jį supratusiems ir palaikiusiems žmonėms.
„Aš labai norėčiau padėkot artimiesiems žmonėms, kuriems aš per alkoholizmą esu daug druskos pabėręs ant žaizdos. Tai yra pagalba iš artimųjų. O pirmiausiai tai yra noras pasikeisti. Be noro nieko nebus. Tai yra pradinis taškas, kad noriu pasikeisti. Paskui tas kelias, dažniausiai, yra ne rožėm klotas...
Kuo labiau esi įnikęs, tuo sunkiau iš to išlipti. Bet visada net iš didžiausios duobės yra galimybė išlipti. Šiuo atveju reikia pagalvoti, kodėl visa tai vyksta, nes dažniausiai žmogus nuo kažko bėga. Nuo sprendimų, jam nepatinka, koks jis yra, jis gali būti kitoks, jis nepriima savęs. Čia yra sąmoningo gyvenimo kelias priimti, pirmiausiai, save tokį, koks esi. Ar su liga, ar su tam tikro talento trūkumu, kokio tu norėtum, nes ar tai yra ambicija. Tai yra tavo likimas.
Svaigulys tik tam tikrą laiką padės tau kažkaip tai pragyventi, bet bėda tik augs, ir augs. Pirmiausia reikia priimti save ir priimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ir priimti pagalbą, kuri yra visą laiką. Ir šalia. Tik tai gali nepastebėti. Tai yra nuolatinis darbas žingsnis po žingsnio atrasti tai, kas iš tikrųjų įdomu, pakeisti vieną dalyką kitu, kas tau iš tikrųjų neša laimę. Yra daugybė būdų ir kelių iš to išeiti ir, ačiū Dievui, kad jų yra. Reikia tik tai tą daryti. Ir niekada nenuleisti rankų, nes tai yra procesas.
Vieną kartą nukritęs turi vėl stotis. Silpnas ne tas, kuris nukrenta, o silpnas tas, kuris nukritęs neatsistoja. Ir jeigu tau reikia tūkstantį ar dešimt tūkstančių kartų nukristi, būtinai atsistok. Nereikia bijoti gyvenime pasikeitimų – jie atneša labai gražių dalykų. Tik tada gali iš tikrųjų kažką nuveikti, tik tada gali pažinti, tik tada gali gert tą tikrąjį gyvenimą, o ne svaigulį“, – jautriai žodžius dėlioja žinomas aktorius.
Atvirumas ir šilti santykiai – didžiausios šeimos vertybės. O krizės ateina ir praeina. Giedrius įsitikinęs, svarbiausia neprarasti mylimo žmogaus. Dviese, sako, jie niekada nenuobodžiauja. Turi savų tradicijų. Vakarais piešia, klausosi muzikos, daug kalbasi. Ir poeziją skaito dažnai, nes eiliuotas žodis turi nuostabią savybę – kiekvieną kartą įgauti vis kitą prasmę.
Visas reportažas su Giedriumi ir Agne Arbačiauskais – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
