LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“, aktorė, laidų vedėja Lina Rastokaitė dalinasi vaikystės ir paauglystės realijomis, nepriklausomybės laukimo dvasios jausmu ir įvykiais, suformavusiais ją gyvenimui
„Prisimenu, kad pabudau po pietų miego ir nieko nebuvo namuose. Man buvo treji metukai, bet aš profilaktiškai pradėjau verkti, kad jau mane girdėtų. Niekas neatėjo. Išsigandau, kad mane paliko vieną. Žiūriu – ant sofos nauja suknelė: violetinė, languota, su ančiuku. Tada mama atidarė duris, tai buvo toks ryškus prisiminimas“, – savo pirmuoju atsiminimu iš vaikystės dalinasi Lina, užaugusi su dviem vyresnėmis seserimis.
Iš seno namo Linos šeima persikėlė į pietinį Šiaulių rajoną, kurį vietiniai tarmiškai vadina „Pietinia“. Naujas, 12-os aukštų daugiabutis, tuo metu dar mažai mergaitei Linai, atrodė kaip didelė pasakų pilis.
„Prisimenu šviesiai žaliais dažais dažytas tuščias sienas ir 12-o aukšto laiptinę. Prisimenu, kad nepasiekdavau paspausti mygtuko, tad paspausdavau iki dešimto ir du aukštus lipdavau laiptais“, – su šypsena pasakoja ji.
Aktorė atsimena, jog nors amžiaus skirtumas tarp sesių trijulės buvo nemažas, už išdaigas atsiimti ir iš jų mokytis tekdavo kartu. „Jei nusikalsdavome, tėvai bausdavo visas tris, kol neišsiaiškindavome. Būdavau ta, kuri bliaudavo, o sesės laukdavo, kol nusiraminsiu“. – sako L. Rastokaitė.
Ji dar vaikystėje pradėjo linkti į menus: lankyti muzikos mokyklą, tiesa pirmoji specialybė – nepadarė didelio įspūdžio. Muzikos mokykloje jai pasakė: „Tegul mergaitė eina į smuiko klasę“. „Visi kiti vaikai lauke žaidžia „12 pagaliukų“, o aš turiu groti. Vienintelis, kas dar laikė, tai nuostabi smuiko mokytoja. Bet jai išėjus, atėjo kita, kuri pradėjo mane lyginti su kitais mokiniais. Jai meluodavau, kiek laiko grodavau namuose. Supratau, kad ne man, negrosiu po dvi valandas vieno kūrinio“, – atsimena aktorė.
Smuiku ji negrojo, tačiau dainuoti – teko. „Dainavau „En den du“ grupėje, važinėdavome po Lietuvą. Vieną kartą net buvome „Tele Bim-Bam“ gimtadienyje. Taip pat išbandžiau save šokiuose, bandžiau ir plaukti“, – vardija laidos herojė.
Jos, kaip ir visos Lietuvos, gyvenimas staiga pasikeičia 1990 m. kovo 11d. „Buvo visuotinė laukimo dvasia. Mes, vaikai, iki galo nesuvokėme, bet kieme visąlaik sakydavome: „O kas būtų jeigu dabar paskelbtų, kad Lietuva yra nepriklausoma“. Puikiai prisimenu, kai buvo susirinkę 12 aukšto koridoriuje, išėjo kaimynas Mindaugas ir pasakė: „Ką tik paskelbė, kad Lietuva yra laisva“. Tai buvo nerealu. Šitą puikiai prisimenu“, – pasakoja aktorė.
Į duris pasibeldė ne tik laisvės, bet ir paauglystės vėjas. O su ja – nauji išbandymai Linos tėvams. „Aš buvau namo vizažistė, nes sesės turėjo dažų. Pasiimdavau jų pieštukus, šešėlius ir išsidažydavau, kaip man buvo gražu, išdažydavau ir drauges. Veldavome plaukus, purkšdavome juos su vandeniu, taip išsiruošdavome į šokius“, – su šypsena pasakoja L. Rastokaitė.
Perėjusi paauglystės etapą, L. Rastokaitė panoro studijuoti Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau likimas jai buvo paruošęs kitokį scenarijų. „Prisimenu, jog buvau rusvai nusidažiusi plaukus, su auksine grandinėle ir kryžiuku, mėlyni marškinėliai su kakliuku, pilki džinsai. Atsimenu man sakė: „Lina, persidažykite plaukus, nes čia jie per ryškūs“. Galvoju, čia dabar, man čia kažkas dar aiškins.
Praėjau visus turus, liko tik pokalbis, ir per jį aš neįstojau. Grįžau į Šiaulius, buvau be galo nuliūdusi, bet man paskambino Bagdanskaitė ir sako: „Įstokite kur nors Vilniuje, o mes jus persivesime – visgi norime priimti“. Bet galiausiai pasakė stoti į Klaipėdos universitetą, į režisūrą. Įstojau ir metus laiko važinėjau pas Tuminą atsiskaitinėti egzaminų“, – atsimena ji.
L. Rastokaitė įsimylėjo uostamiestį, jūros kvapą ir džiazo dvasią ir pačias studijas. „Kai buvo didžiosios audros, ir man sakydavo, jog jokiu būdu negalima eiti ant molo, mes su bendrakursiu vis tiek eidavome. Tai tokia profesija, kur viską analizuoji, tad bendrakursiai pažįsta kaip nuliptą. Žino tavo silpnąsias ir stipriąsias puses, žino, kada pyksti, kada būsi geras. Buvome labai artimi, kaip broliai ir sesės“, – šypteli pašnekovė.
Su scena Ji susipažįsta jau antrame kurse, pirmąjį kartą pasirodydama publikai: iš pradžių kaip aktorė, vėliau – ir kaip dainininkė. „Man tai buvo visiškai kitoks teatras, teatrinė erdvė – žiūrovas visai šalia. Ir personažas ryškus: isteriška, tragiška ir gerokai už mane vyresnė asmenybė. O aš dar neturėjau patirties, tad man buvo labai įdomus darbas su režisieriumi“, – atsimena aktorė.
Baigusi studijas, ji persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo renginių organizavimo agentūroje. Į sceną ją grąžino besikuriantys nepriklausomi teatrai. 2008 m. „Idioteatras“ pristatė premjerą – nuotaikingą spektaklį „Boeing boeing“.
„Dekoracijose buvo pragręžtos mažytės skylutės, kad galėtume stebėti visą vaizdą. Ir vienoje scenoje viena meilužė išeina iš vonios, o aš iš miegamojo – mes tuose pačiuose namuose. Atidarinėdama savo duris scenoje kaip dėjau kaktą į staktą, net dekoracijos sudrebėjo. Iškišu galvą, jau guzas lenda, visi žiūri į mane. Ir aš sakau: „Jeigu taip blogai, pasidažysiu dar kartelį“, ir uždarau duris“, – prisimena L. Rastokaitė.
Visas pokalbis – laidos įraše.
