Kultūra

2021.12.05 07:00

Pusę šimtmečio po skrybėle kuriantis Stakėnas: artimieji laukė, kada ateisiu į protą, – taip ir neatėjau

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.12.05 07:00

„Ke-le-lis tolimas, kelelis artimas...“ Visiems artimas ir nepakartojamas Virgis Stakėnas šiemet mini veiklos 50-metį. Puikiai prisimena praeityje paliktą žymą, nuo kurios ėmė skaičiuoti kūrybos metus, apie tai papasakoja ir portalui LRT.lt.

Virgis parneša kirvelį

– 50 kūrybos metų – nuo kada juos pradėjote skaičiuoti?

– Labai lengvai suskaičiuoju: dabar lygiai 50 metų plius pusantro mėnesio. 1971-aisiais baigiau Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija), esu iš 120-osios laidos. Gilias tradicijas turinčią mokyklą baigė daug garsių Lietuvai nusipelniusių žmonių, taip pat keturi Vasario 16-osios akto signatarai. Beje, paskiau ją baigė ir mano duktė.

Užaugau medikų šeimoje. Tėtis šiandien eina 97 metus. Gydytojas, chirurgas, Šiaulių miesto garbės pilietis. Natūralu, medikų šeimoje visi galvoja, kad sūnus taip pat bus gydytojas. Niekas nevertė, bet ėmiau ir įstojau į mediciną Vilniaus universitete.

Tik nereikia klausti, ką Virgis nusipirko iš pirmos stipendijos...

– Žinau, neklausiu.

– Nes mano grupėje iš 11 vaikinų 7 grojo gitara. Ir mano pirmasis prisistatymas įvyko fuksų krikštynų vakare. Buvo spalio 8 ar 9 diena. Tris savaites prieš tai pasimokęs gitaros akordų, Didžiojoje auditorijoje jau grojau lietuvišką „Yellow River“ versiją: „Mes studentai, mes studentai, šio pasaulio viešpačiai“. Visus akordus, aišku, supainiojau, mikrofonų nebuvo, tad blioviau kaip reikiant. Tas scenos pojūtis mane užbūrė visiems laikams.

Nuo tada ir miniu kūrybinės veiklos pradžią. Suprantama, tai dar nėra profesionali kūryba. Profesionali atsirado gal po 5 ar net 15 metų. Bet sėkla buvo pasėta. Norėjau ne į paskaitas eiti, o gitara brazdinti. Taip po pusantrų metų Virgis parnešė „kirvelį“ į namus...

– Nereikia klausti, ar šeimoje nuotaikos nepriminė Trečiojo pasaulinio karo.

– Taip. Palikti mediciną dėl... ko?! Tąsyk padėjau mediciną gitarai prie kojų. Paskiau dar daug ką padėjau prie jų. Buvo abejonių. Būdavo, šviesaus atminimo mama sakydavo – štai tavo klasės draugas dabar vadovauja, kitas – profesorius, trečias – knygą parašė. Mama, sakydavau, bet aš ne vieną albumą išleidau, albumas kaip knyga. Ji: „Nu, tik jau nešnekėk...“ (Juokiasi.)

Ilgai turėjau kompleksą, kad namuose manęs nepripažįsta, bet dabar labai džiaugiuosi, kad gyvenau ne šiltnamio sąlygomis. Artimieji vis svarstydavo, kada tas Virgis pagaliau ateis į protą. Kaip neatėjo, taip neatėjo...

– O tėvas jau pripažįsta, kad tada pasirinkote teisingai?

– Sunku pasakyti. Nenoriu spausti garbaus amžiaus žmogaus. Bet per mane kelis smūgius gyvenime yra patyręs. Prisimenu, kai jo vaikystės draugas, gerbiamas žmogus, profesorius atėjo į mano koncertą Palangoje ir tėtė nesuprato, ko tas Virgis taip jam patiko.

Virgio Stakėno kūrybos 50-mečiui skirta „Duokim garo!“ laida:

Duokim garo!

Kito smūgio sulaukė, kai 1991 metais pirmą kartą išvažiavau į Jungtines Valstijas. Nes tais laikais ten keliavo tik garsūs mokslininkai, sportininkai, akademinio meno atstovai, o ne kokie nors „brindžintojai“.

Vis dėlto ilgainiui gyvenimas nusistovėjo. Neklausiu, ar jis džiaugiasi, didžiuojasi sūnumi. Mes tiesiog tyliai pabūname, pašnekame. Tiesa, ne muzikos temomis. Perspėjau, kad sekmadienio vakarą bus sūnui skirta laida „Duokim garo!“. Žino, kad reikės įjungti televizorių ir pusantros valandos išžiūrėti, o ne ilsėtis.

– O pats niekada nesuabejojote pasirinkęs muzikanto kelią?

– Kelyje pasitaikė visokių pagundų, abejonių. Dėl šventos ramybės paskiau baigiau aukštąją, įgijau pedagogo išsilavinimą. Man net siūlė imtis mokslinės veiklos. Tačiau supratau, kad yra žmonių, kurie šiuos dalykus atliks geriau už mane. O tai ir taip, kaip darau pats, man labiausiai priimtina.

Per tuos dešimtmečius išmokau kitų artimų profesijų – sakykime, turiu prodiuserio įskiepį. Suorganizuoti 5 muzikos festivaliai, vienas jų – tarptautinis. Visa tai mano rankų darbas. O ir šiandien darbai nenutrūksta.

Visagino krikštatėvis?

– Kaip jaučiatės, kai jūsų sumanyti festivaliai užgęsta?

– Neužgęsta, tik nepriklausau jų štabui...

Niekas negali tęstis amžinai. Artistas nuo scenos turi nulipti, kol jo dar nori, pageidauja. Jei tau tik truputį ploja, iš mandagumo, tai jau negerai. Festivalis – kaip vaikas, jį užaugini, paskui pats gyvena, belieka tik stebėti. Jei jis panori, pas tave užsuka, sugrįžta, kviečia.

„Visagino Country“ šiemet įvyko 28 kartą. Beje, esu festivalio signataras ir rekordininkas: iš 28-ių 26-iuose esu dalyvavęs. Dviejuose kaip prodiuseris, penkiuose – kaip vedėjas. Dar buvau konsultantas, o dabar dalyvis.

Esu ir „Akacijų alėjos“ krikštatėvis. Po 16-o festivalio, sulaukęs beveik jo pilnametystės, pasitraukiau. Dabar jį daro jauni žmonės. Yra ir daugiau renginių, paleistų iš mano rankos. Tačiau nesu prie jų prisirišęs. Turiu daugybę sumanymų. Konsultuoju. Štai naujausias festivalis – „Country Vei“ Veiviržėnuose. Jam sumaniau pavadinimą, padedu patarimais.

Beje, kai įvyko pirmieji „Visagino Country“ festivaliai, miestas dar vadinosi Sniečkus. Ir štai Virgio sumanytas pavadinimas galbūt ir miestui davė naują vardą... Na, nenoriu taip sakyti. Mano draugai muzikantai juokauja: „Tau, kaip kokiam Petrui I Peterburge, Visaginas turi pastatyti paminklą. Esi miesto krikštatėvis.“ Sakau, nebūtina, pakaktų bokalo alaus. (Juokiasi.)

– Dėl paminklo. Štai iš Vilniaus centro ką tik buvo iškeltas Cvirka. Ar kada nenorėtumėte stoti į jo vietą?

– Pirmas apie tai pasakiau ne aš. (Juokiasi.)

Gal labiau norėčiau, kad Vilniuje atsirastų paminklas ne Virgiui, o apskritai muzikantui. Beje, dar paslapties neatskleisiu, bet mano gimtuosiuose Šiauliuose puoselėjama idėja pastatyti paminklą vienam garsiam pasaulio muzikos kolektyvui, kuris padarė didelę įtaką dabar muzikuojančių, subrendusių žmonių kartai. Tik dar ankstoka apie tai kalbėti.

Vakaro autografas. Dainininkas Virgis Stakėnas

O dėl Cvirkos, na, mes nebuvome asmeniškai pažįstami... (Nusijuokia.) Nors tame skvere studijų metais ant suolelio vienai merginai ką tik sukurtais eilėraščiais bandžiau išsakyti savo dvasios būseną. Be to, gretimose erdvėse kelis kartus esu koncertavęs. O už kokių 500 metrų nuo Cvirkos paminklo yra vieta, kur mano draugas Michailas Aizenas parodė man pirmuosius gitaros akordus.

– Prašau, kaip pataikiau paklausti!

– Istorijos ratas sukasi, niekas niekur nedingsta, tik atsitraukia, o atėjus progai vėl pasirodo arba atsiunčia priminimo signalą.

Žodžiu – zebras

– Leidžiuosi į dar ankstesnius savo jaunystės laikus. Ar gali būti, kad vienu metu jus galėjome supainioti su Vytautu Kernagiu? Pasakysiu, dėl ko. Dėl Kancaro akinių.

– (Juokiasi.) Šia tema pasakysiu du dalykus. Pirma, Kancaro akiniai buvo kaip žaliuzės, o maniškiai, pabrėžiu, atsirado anksčiau. Jie priklausė personažui Tadui Padui, buvo dryžuoti. Tai mano žmonos Ramutės, profesionalios drabužių dizainerės, nuopelnas. Ji kūrė šį personažą.

Kadangi gyvenimas baltas ir juodas (diena ir naktis, gera ir bloga, šilta ir šalta, žodžiu – zebras), tai tąsyk buvo sumanyta, kad mano švarkas, skrybėlė, batai ir net akiniai bus dryžuoti. Ant akinių užklijavau medicininio pleistro juosteles. Vienintelis trūkumas, kad užlipęs į sceną mačiau tik pusę veiksmo. (Juokiasi.)

Tadas Padas gražiai debiutavo LTV televizijoje, populiarioje laidoje „Tele Bim-Bam“ pas Neringą Čereškevičienę. Ten vėliau atsirado ir Vanda Banda, mano duktė, ir Vincas Džinsas, sūnėnas. Bet tai jau kiti reikalai.

O su V. Kernagiu mane siejo gero ketvirčio amžiaus pažintis. Mus kartais painiodavo, nes gal kiek giminingi buvo mūsų balsų tembrai. Be to, abu groja gitaromis, abu su akiniais ir barzdomis.

Su Vytu buvome kolegos. Didžiuojuosi, kad prieš maždaug 40 metų dainuojamosios poezijos žanras arba bardų judėjimas prasidėjo nuo šių žmonių. Vytas, nusifilmavęs „Mažoje išpažintyje“, tuo metu buvo tikra ikona.

Kai pradėjau studijuoti Vilniuje, nebuvome pažįstami, susipažinome po poros metų. Tada prasidėjo bardų judėjimas, Vytautas buvo to sąstato, to šauniojo septynetuko, garvežys. Kartu keliavome, grojome. Dalis muzikuoja iki šiol, kiti jau muzikuoja pas Dievulį. Nieko nepadarysi. Tačiau džiaugiuosi, kad teko būti tame pirmajame sąstate.

Galiu ir pasididžiuoti, kad „Dainos teatras“ dainavo 12 mano kūrinių. Kai kurie nustemba sužinoję, kad „Išjunk televizorių“ ir kitų žinomų dainų autorius yra Virgis. Na, esu parašęs 347 dainas, dar 80 tekstų kitų autorių muzikai.

„Tele bim-bam“ koncertas

Virgis visada namie

– Kiekvienoje publikacijoje apie Virgį Stakėną privaloma skirti dėmesio jo skrybėlėms. Todėl tęsiu tradiciją, klausiu: niekada jos nenusiimate, tad ar patogu su skrybėle sėdėti lėktuve? Juk jų įsigyti skrendate ne kur kitur, o į JAV.

– Žinokit, skrybėlę saugiausia gabenti ant galvos. Kartą vežiau bagaže, net rėmą įdėjau į kartoninę dėžę, užrašiau, kad čia dūžta, atsargiai, atsargiai. Tokią baimę jaučiau, kad kas nors neatsitiktų! Ačiū Dievui, aviakompanija ją išsaugojo. Bet daugiau imdavau su savimi į saloną.

Skrybėlė tapo ne tik įvaizdžio atributu, bet ir principu: ją užsidėjęs visada esu po savo stogu.

– O dabar su kauke turbūt esate panašus į Zoro?.. Tik jau įamžėjusį.

– (Juokiasi.) Ačiū Dievui, atsirado juodų medicininių kaukių. Deja, žmonėms su akiniais dėl jų rasoja stiklai, be to, jos pritaikytos smulkesnio ir vidutinio dydžio veidams. O tie didieji vaikšto savo kvėpavimo takus prisidengę lopinėliu. Tačiau svarbiausia, kad pavyktų suvaldyti ir įveikti pandemiją. Dėl nepatogumų galime pakentėti.

– Dabar gero tono pavyzdžiu laikomas receptų dalijimas. Koks sėkmingos Virgio ir Ramutės santuokos receptas? Jau 40 metų drauge...

– Visų pirma – pagarbos jausmas. Esame komanda, turime vienas kitą priimti, palaikyti. Suprantama, pasakome vienas kitam ir kritikos. Būna džiaugsmo švenčių, būna ir nekalbadienių. Santykius padeda išlaikyti blaivus mąstymas ir tolerancija. Vienas mano devizų – kiekvienas yra savo laimės kalvis. O dviese gali nuveikti daugiau.

– Paskutinis klausimas kantri, bliugraso ir folko propaguotojui: kur „labiau“ gyvenate – Lietuvoje, Šiauliuose ar Jungtinėse Valstijose?

– Labiausiai – kaime. Nepatikėsite, esu kaimietis, tikras „country boy“. Tiesa, mano kaimas yra vos 500 metrų nuo miesto ribos, esu Šiaulių rajono gyventojas. Kaimo pavadinimas labai romantiškas – Vijoliai. Čia mūsų su žmona kūrybinės laboratorijos.

Noriu pasakyti, kad tolerancija ir džiaugsmas yra tiesiog vienas kito papildymas. Vakare susėdame prie arbatos, prie televizoriaus, šnekamės. Nors kūrėjui darbai niekada nesibaigia, nuolat sukasi. Nėra nei darbo, nei poilsio valandų. Viskas susipainioję. Ir gerai.

Šiandien, gruodžio 5-ąją, per LRT TELEVIZIJĄ bus rodoma V. Stakėno kūrybos jubiliejui skirta speciali „Duokim garo!“ laida. Žiūrovai išgirs paties Virgio ir jo draugų atliekamas netikėtas, naujas gerai pažįstamų dainų versijas.

KLIPVID 2019. Keanu Blunt ir Virgis Stakėnas – „Nepripratau“
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt